G.Beresnevičius. Drevermanas: Religiniai vaizdiniai – archetipai ar istorija? (XI) (1)

Toliau skelbiame Gintaro Beresnevičiaus Vytauto Didžiojo Universitete, 1995 m. skaitytų paskaitų konspektus apie Eugeno Drevermano (Eugen Drewermann), už savo kritines pastabas Katalikų bažnyčios atžvilgiu pašalinto iš dėstytojo ir pastoriaus pareigų,  pažiūras. Už šias paskaitas ir pats G.Beresnevičius buvo išvarytas iš Kauno Dvasinės seminarijos, kurioje tuo metu skaitė kursą, skirtą lietuvių kultūrai.

Apie klerikalinės aukos ideologijos atsiradimą ankstyvoje vaikystėje

Mes jau matėme, kad teologinė Dievo išrinktumo koncepcija Kleriker gyvenime kyla iš jo ontologinės netikrybės pojūčio, kad kai kurie moralės teologijos požiūriai, pvz., į santuokos nenutraukiamumą yra suprastini per konfliktus su nuosavų tėvų santuokiniu gyvenimu.

Čia toliau Drevermanas cituoja Froidą, tą vietą, kur jis kalba apie pirmąją tėvažudystę, apie Edipo kompleksą ir jo atsiradimą. Pacitavęs Drevermanas teigia, kad tai nesąmonė ir, kad Kleriker psichės problemos kyla ne edipinėje (ši fazė prasideda maždaug nuo 3 metų amžiaus), bet daug ankstesnėje fazėje, būtent, pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Krikščioniškąją aukos teologiją suvesti į Edipo kompleksą būtų nesąmonė. Čia yra gilesni dalykai. Aukos idėja Kleriker psichogenezėje pasirodo nepaprastai anksti, būtent kūdikio santykyje su pirmaisiais pažįstamais asmenimis, su kuriais turėtas kontaktas, t.y., dažniausiai santykyje su motina. Motina aukojasi savo vaiko labui, tačiau tuo pačiu ir jam atsiranda pareiga aukotis savo motinos labui. Tam plečiantis ir intensyvėjant atsiranda baimės bei pykčio, o taip pat atsakomieji kaltės ir susitaikymo potyriai arba jausmai.
Kažką panašaus mes matome ir krikščioniškoje teologijoje. Visą egzistenciją grindžia pirmapradė auka, už kurią  mes privalome be galo dėkoti, kadangi ji išpirko neišgelbėjamą atsiradimo kaltę, pirmapradę nuodėmę. Ši ypač ambivalentiška ir savyje nepaprastai prieštaringa teologinė teorema gali būti be pastangų suprasta tada, jeigu joje kiekvieną detalę suprasime kaip biografinį atsiminimą. Kleriker egzistenciją grindžia ontologinė netikrybė ir pasirodo, kad dabar tą netikrybę galima įveikti per pirmapradę auką, kurią visų pirma sudėjo ne Kristus, bet paties vaiko, paties žmogaus motina. Kaltė, kuri reikalauja tokios neišmatuojamos aukos, teologiniu požiūriu yra ne moralinės prigimties, tačiau esanti paslaptingu būdu susipynusi su pačios egzistencijos faktu. Vaikas tą aplinkybę, kad jis yra pasaulyje, jaučia taip intensyviai, kad ji jam pasirodo kaip mirtina kaltė. Tuo pačiu tą kaltę lydi begalinės meilės jausmas ir noro pasiaukoti vaiko labui jausmas. Tai yra ir motinos aukojimasis, ir Kristaus aukojimasis.
Visa krikščioniška išganymo teologija su visa mazochistiško savęs pažeminimo ir sadistiško paaukojimo teorema gali būti paaiškinama per psichoanalitinį požiūrį. Kristus per savo mirtį ant kryžiaus visai mūsų egzistencijai suteikė pateisinimą, atleidimą, išganymą, tačiau iš kitos pusės siaubingos Dievo Sūnaus kančios, kuris kaip vienintelis nekaltas pasiaukojo dėl daugelio, taip pat atspindi visą žmogiškosios kaltės lygį. Šitoks mokymas ne palengvina ir išlaisvina, bet veda prie vis naujų ir prie vis sunkesnių kaltės potyrių. Kaip galima norėti būti išganytu tokiu būdu, kad kažkas kitas ir ypač nepaprastai geras, mielas, netgi dieviškas asmuo, kaip kad tas, kuris pasirodė Jėzuje, būtų užmuštas, ir būtent tas nužudymas, ta auka taptų esminiu žmogaus egzistencijos pagrindu. Šitokio teologinio mąstymo poveikis pasirodo ne gyvenimo džiaugsme, ne laimėje, bet nuolatinio nevertumo, savęs nekentimo potyriuose, kaip krikščioniškos kaltės pojūtis ir nuolatinė pareiga aukotis. Kad ir koks būtų teologinis mokymas apie išganymą, vis dėlto negalima paneigti, kad jo psichologinės pasekmės įgauna tokią formą, kuri jau negali suteikti galimybės sugrįžti į būties betarpiškumą arba į naują pirmapradiškumo formą. Tai yra nuolatinės priklausomybės ir nuolatinės saviplakos jausmas.
Teologija gali akcentuoti vienus dalykus, bet Klerikų jos dėstymo tradicija įgauna psichologiškai  apspręstą arba psichologiškai perkeistą formą. Šie archetipiniai įvaizdžiai sąlygoja tai, kad krikščioniškoje teologijoje bei ideologijoje atsiranda vieta, į kurią gali įžengti tarnaujantys Kleriker ir jais gali tapti tokie žmonės, kurių psichė yra giliausiai traumuota ankstyvos vaikystės potyriais, ir traumuota būtent siaubingos aukos įvaizdžiais. Tačiau būtent šie žmonės, šie bažnytiškai išprievartautos teologijos paveikti žmonės jaučiasi Dievo išrinkti. Jie per ištisus šimtmečius užima svarbiausius bažnytinius postus. Būtent tie žmonės formuoja visą krikščionybės kriterijų aibę, nors krikščionybė yra labai plati ir pasirodo pačiomis įvairiausiomis formomis. Būtent tie dvasiškai traumuoti žmonės akcentuoja aukos psichologiją. Savęs atradimas arba savęs įgyvendinimas, kaip ir psichoanalizė arba egzistencinė filosofija, jiems tampa velniškais gundymais arba antikristiniais, prieš Dievą nukreiptais judėjimais arba idėjomis. Bet šitokia koncepcija, kaip kiekvienas gali pastebėti, paprastą ir suprantamą Jėzaus iš Nazareto mokymą apverčia žemyn galva. Jis savo žodžiais siekė absoliutaus pasitikėjimo Dievo meile, o visa tai buvo paversta nuolatinio aukojimo ir aukojimosi sistema.
Kaip labai Katalikų bažnyčiai priklausančio Kleriker psichologija susijusi su specifiniu aukojimosi mentalitetu, galėjo parodyti Reformacija kaip istorinis eksperimentas. XVI a. Pradžioje M.Liuteris, skaitydamas laiškus romiečiams ir galatams pastebėjo, kad tikras išganymas yra tai, kad Dievas mus išteisina ne per įstatymo darbus, bet vien iš pasitikėjimo arba tikėjimo ir vien iš savo malonės, t.y., be žmogiško indėlio.
Liuteris pamėgino įveikti tą baimės situaciją, kuri žmogaus širdį kaustė Dievo akivaizdoje. Jam svarbiausia yra besąlygiškas pasitikėjimas Dievu. Tikroji atgaila Liuteriui reiškė atsisakymą nuo bet kokios baimės. Ne gerais darbais pateisinama egzistencija, bet meile ir atsidavimu. Šitokie principai reiškė ir aukos įvaizdžio pabaigą, o taip pat tai reiškė ir klerikalinio luomo pabaigą, bent jau tokio luomo, kuris iš esmės savo verte skiriasi nuo pasaulietinio pasauliečių gyvenimo. Jeigu jau Dievas nori žmonių egzistencijos, tai Jo malonė turi leisti tai egzistencijai laisvai skleistis. Liuterio mokymo erdvėje išnyksta aukos teologija, ir paklusnumas Dievui arba Kristui užima paklusnumo jo Bažnyčiai vietą. Ontologinis netikrumas tokiu būdu nebegali būti pavaduojamas dalyvavimu luome, o ir visa aukos teologija praranda visus savo pagrindus, tuo pačiu ir Bažnyčia. Pagrindinis priekaištas, kurį reformatorius metė klerui yra tas, kad jis, užuot atsidavęs į Dievo rankas, slapčia siekia per savo darbų šventumą pasiekti išgelbėjimą. Aukos teologija, kaip pastebėjo reformatorius ir reformatoriai, klero luome yra pati svarbiausia, o mes galime pridurti ne tik teologiškai, bet ir psichologiškai. Mūsų samprotavimų rėmuose mes nekeliame klausimo, kokia teologijos rūšis: katalikiška ar protestantiška, yra teisingesnė bibliškai ar dogmatiškai. Mums svarbiausia tai, kad galime pastebėti, kaip tampriai Klerikų luomas susijęs su aukos įvaizdžiais. Mes galime pastebėti, kad Kleriker psichologija labiausiai remiasi fundamentalia auka, kurią vaikas patiria savo gyvenimo pradžioje, būtent – aukojimusi dėl motinos ir motinos aukojimusi dėl jo.
Toliau Drevermanas kalba apie Trejybės mokymą, apie Tėvo įvaizdį, kuris dėl meilės žmonėms nepasigaili savo Sūnaus ir atiduoda jį mirčiai ant kryžiaus. Ši idėja stipriai šaknijasi sielos išgyvenimuose ir kažkuria prasme, matyt, yra labai artima visiems žmonėms. Čia pasirodo labai daug išstumtų sąmonės turinių. Šitoje teologijos dalyje pasirodo keistas mišinys iš baimės ir susižavėjimo, susvetimėjimo ir palaimos, atstūmimo ir atsidavimo… Visi šie prieštaringi dalykai yra būdingi krikščioniškam tikėjimui, tikėjimo mokymui. Krikščionybės mokymas apie Trejybę gali būti aiškinamas per archetipinį šeimos trejetą, t.y. tėvas, motina ir vaikas.
Mes galime kažką panašaus pamatyti Tebų teologijoje, kur kalbant apie tą trejybę ir Šv. Dvasią, iš tiesų kartais paminima, kad ją galima suprasti per vyro santykį su žmona, o taip pat ir vaiku. Įtikėtina, kad tokios triados ir atsiranda būtent psichologinio šeimos trilypumo pagrindu, tik čia tas psichologinis trilypumas suprojektuojamas į dogmatiką. Įdomu, kad daugybėje teologinių traktatų nepasirodo mintis, kad, pvz., Tėvas džiaugiasi savo Sūnaus kančiomis. Mes žinome daugelį mitų, kuriuose dievo sūnus ir herojus patys dievai kankina, pvz., graikų herojų Marsiją Apolonas bausdamas pakabino ant stulpo ir nunėrė jam odą. Krikščioniškoje teologijoje nėra jokio sadistinio pasitenkinimo. Neatrodo, kad Tėvas jaustų kažkokį pasitenkinimą Nukryžiuotojo kančiomis. Bet ir šiuo atveju nereikia pamesti iš akių, kad krikščioniškame Jėzaus nukryžiavimo vaizdavime ypač stipriai akcentuojamas kraujas ir kančia. Matyt, čia esama kažkokio išstūmimo, nes Tėvas, pagal kurio valią ir pagal kurio skonį vyksta ši baisinga kankinystė, galbūt turėtų jausti kažkokį  pasitenkinimą, bet jis niekur neiškyla.
Priešingai – yra ir tokia teologinė pažiūra, kuri pabrėžtinai moko apie patripasijanizmą, t.y. apie tai, kad Tėvas irgi kenčia. Ir Tėvas kentėjo, matydamas kenčiantį savo Sūnų. Psichoanalitiniu požiūriu čia aiškiai matomas prieštaringų ankstyvos vaikystės išgyvenimų rezultatas. Mes jau aiškinomės, kad Sūnaus auka už visą žmoniją kyla iš vaiko kūdikystės aukos. Jis aukojasi už motiną, motina aukojasi už jį, kad suteiktų pagrindą jo egzistencijai, atleisdama už tai, kad jis egzistuoja. Šios pirmapradės situacijos kontekste yra dar vienas dalykas. Šios dramos tarp motinos ir vaiko fone egzistuoja ir tėvas, kuris, galimas dalykas, yra tikrasis visų šitų vyksmų kaltininkas, adresatas bei naudojasi šia situacija, nors, kaip tikima, jis taip elgiasi prieš savo valią.
Nepaisant visos regimybės, tėvas nėra žiaurus despotas. Teologiškai matome, kad jis nepaprastai myli, tačiau turi žiūrėti, kaip jo paklusnus sūnus, taip pat ir jo nuosava žmona yra aukojami pasaulio labui. Visa tai jungiasi į vieną kompleksą ir palankiai veikia klerikinio pašaukimo formavimąsi. Pažvelkime! Jei tėvas būtų tik laikinas ir žiaurus vadas, lengvai atsirastų karinga koalicija tarp motinos ir vaiko. Vien jau tam, kad apgintų vaiką, moteris turėtų liautis aukojusi. Ji turėtų imti gintis nuo nepakeliamo vyro spaudimo. Tokiu atveju apie jokį aukos mentalitetą nebūtų nei kalbos. Taip pat neatsirastų ir visi klerikaliniai polinkiai. Tam, kad moteris apsispręstų aukotis savo šeimos labui, turi bent jau silpnai tikėtis, kad jos vyras ją vis dar myli arba, pvz., manyti, kad tam tikru būdu ji gali apsieiti ir be savo vyro. Jokiu būdu tėvas čia neturi būti įsivaizduojamas kaip piktadarys.
Klerikalinio mentaliteto psichogenezei priklauso noras tikėti Dievu ir privalėti tikėtis. Mes jau anksčiau pastebėjome, kad privačiuose šeimos mituose daugelis Klerikų patiria įspūdį, kad santuokinis tėvo ar motinos gyvenimas yra geras, ir parodėme, kiek daug užspaustų agresijų ir neteisingų įspūdžių turi susikaupti, kad atsirastų toks sprendimas. Kleriko atsiradime visų pirma atsiranda psichologinė dogma, kuri vėliau virs teologine, jog tėvas, netgi tada kai jis neša kančią arba reikalauja kančios, arba smerkia, tuo pačiu metu pasirodo ir kaip mylimas ir geras. Tokiam tėvui, tegu ir trypiančiam kojomis arba mušančiam, persekiojančiam šeimą, vis dėlto išlaikoma ištikimybė, ir jos geriausias įrodymas yra auka, kuri sudedama paklusnume. Jei motina nepabaigia savo vyrui visą laiką rodyti meilės ir ištikimybės, iš tikrųjų imama tikėti, kad tėvas iš tiesų yra vertas meilės. Vieno auka įrodo kito meilę.
Gelbėtojo sindromas
Čia mes kalbėjome apie psichogenetinį krikščioniškosios aukos atsiradimo kelią, bet trūksta dar vieno, būtent kalbėjimo apie tą būdą, kuriuo vaikas, vėlesnysis Kleriker, turi eiti per savo gyvenimą. Šiuo aspektu mums gali padėti teologiniai teiginiai.
Vienas pirmųjų tebūnie paminėtas: Kleriker formos panašėjimas į Kristų.
Kiekvieno krikščionio gyvenimas, tačiau Kleriko ypač, teologiniu požiūriu turi būti Kristaus sekimas. Bet visų pirma tai yra Išganytojo kentėjimas, Jo kelias į mirtį, ir turi būti sekama Jo kančiomis. Ypač Katalikų bažnyčios kunigai, kada jie yra pašvenčiami į savo luomą, įgauna Kristaus dvasią. Ją gauna tada, kada vyskupas ant jų uždeda savo rankas. Tai yra neišnykstanti žymė, kunigo anspaudas, kurį jis turės ir danguje, ir žemėje.
Iš kur tas sakramentinis ženklas iš tiesų kyla Bažnyčios istorijoje, niekada nebuvo vienareikšmiškai atsakyta. Dėmesio nusipelno Šv.Tomo Akviniečio požiūris. Čia jis įžiūrėjo taurės perdavimą, ypatingą nuostatą Mišių aukos šventei, kas ir sudaro specifišką įšventinimo sakramento simboliką. Iš tiesų savo naujoje būtyje kunigas yra kultinės mirties ir prisikėlimo šventės reprezentantas, skelbėjas ir celebrantas. Pagal Pauliaus žodžius (Gal 6,17), jis turi savo paties kūne nešti Kristaus kančią ir šitaip jis išganomąjį veiksmą galės perduoti žmonėms. Iš tiesų, per paskutiniuosius dvidešimt metų Mišių aukos teologija buvo papildyta, o kartais ir pakeista valgymo, bendro valgymo idėja. Tačiau šiuo atveju mums nėra taip įdomu, kaip dogmatiškai atsiranda šitokie įvaizdžiai. Mes keliame psichologinį klausimą. Kokie turi būti užduoti išgyvenimo turiniai, kad žmogus šitaip intensyviai atsiduotų Kristaus Dvasiai ir apie Jėzaus mirties akimirką praneštų žmonėms?
Į psichologinę kalbą išvertę mes turime pareikšti, kad tai yra pasąmoninga vaiko indentifikacija su motina, su jos aukojimosi dvasia. Būtent ji pastūmėja vaiką tapti Bažnyčios Kleriku. Čia psichologiškai kyla užduotis, ir ją vaikas jaučia, išlaikyti motiną, nuolatos besiaukojančią motiną gyvą, imituojant jos elgesį, perimant jos nuotaikas ir dvasią. Būtent šioje savarankiškoje vaiko aukoje išsibaigia motinos „darbas“ ir šitokiu būdu išnyksta kaltės jausmas, kad vaikas pats galėjo prisidėti prie motinos nužudymo. Tik perimant motinos dvasią, jos atsižadėjimą, savęs pačios atsižadėjimą ir savęs spaudimą išsigelbėjimas nuo egzistencinės kaltės tampa juntama realybe. Teologiškai tai ne visiškai aišku. Juk Kristus identifikuojamas su vyrišku, o ne moterišku vaidmeniu, priešingai nei, pvz., Budos pavidalas, kuris kinų vaizdiniuose tampa Kuanjin, t.y. mielaširdingumo deive. Tą įrodo katalikų teologijos raida paskutiniaisiais šimtmečiais, būtent – vis augantis Marijos, Dievo Motinos įtraukimas į išganymo vyksmą.
Teologiškai visiškai teisingai pajusta, kad krikščionybės aukos įvaizdžiai psichologiškai nėra teisingai įcentruoti, jeigu jie sukasi tik apie vyriškas figūras. Visiškai nuosekliai vyro – Kristaus išganomoji veikla yra papildoma jo motinos veikimu ir kentėjimu. Marija kol kas netapo dar viena išganytoja. Dogmatikoje tokios griežtai ištartos formuluotės nėra, tačiau įsidėmėtinas protestantų teologijos priekaištas. Jie iš tiesų psichologiškai fiksuoja kažką tikro tada, kai jie primeta katalikų bažnyčiai, jog pastarosios sąmonėje ir pamaldume Marijos pavidalas praktiškai įeina į jos Sūnaus reikšmę, perima ją ir netgi panaikina. Psichoanalitiškai pažvelgus, čia kalbama apie vis toliau besiplečiančius psichogenetinius fonus. Būtent motina psichogenetiškai vėlesniajam Klerikui jau ankstyvojoje vaikystėje atlieka Kristaus vaidmenį ir tuo pačiu tampa jo dvasinio gyvenimo pagrindu. Kristaus išganomąją kančią papildo ir ištobulina Didžiosios Motinos pavyzdys.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Psichologija, Religija, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .
2-PROCENTU-PARAMA-ALKUI
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *