G. Beresnevičius. Drevermanas: Religiniai vaizdiniai – archetipai ar istorija? (IX)

Toliau skelbiame Gintaro Beresnevičiaus Vytauto Didžiojo Universitete, 1995 m. skaitytų paskaitų, apie už savo kritines pastabas katalikų Bažnyčios atžvilgiu pašalinto iš dėstytojo ir pastoriaus pareigų Eugeno Drevermano (Eugen Drewermann) pažiūras. Už šias paskaitas ir pats  G.Beresnevičius buvo išvarytas iš Kauno Dvasinės Seminarijos, kurioje tuo metu skaitė kursą skirtą lietuvių kultūrai.

2. Nustatyta dabartis arba brevijorius

Greta drabužių ir jais pasiekiamo nuasmeninimo egzistuoja dar vienas lygmuo, kuriame Kleriker gyvenimas nuasmeninamas. Tai yra brevijoriaus maldos reikalavimas. Iš pirmo žvilgsnio neatrodytų, kad tai yra depersonalizacija. Kas blogo yra tame, kad žmogus kasdien meldžiasi? Be abejo, iš pirmo žvilgsnio taip atrodo ir melstis yra gerai. Bet kai Jėzus mokė savo mokinius, jis jiems netgi pabrėžtinai pasakė, kad jie neturi Dievui sakyti pernelyg daug žodžių, bet užuot taip darę, pasitikti jį su pasitikėjimu. „Jūsų Tėvas žino ko jums reikia dar prieš tai, kai jūs meldžiatės“(Mt 6,7-8). „Nesirodykite kitiems tada, kada jūs meldžiatės, bet eikite į kambarėlį. Jūsų Tėvas matys iš čia“(Mt 6,5-6). Jėzaus mokiniai turėjo melstis kitaip nei pagonys, nei muitininkai ar fariziejai. Jie turėjo rodyti ne žmonėms, o Dievui. Grynas išoriškas meldimasis nebuvo reikalaujamas.

Kleriker maldos gyvenime yra svarbi bendruomeninė malda ir tokia stipri, kad kai kurios sesutės jau tik kartas nuo karto gali melstis privačiai. Bažnytinė ir vienuoliškoji disciplina bei doktrina teigia, kad bendruomeninė malda teikia ypatingą palaimą ir kas traukiasi nuo bendruomeninės maldos, tuo pačiu atsitraukia nuo bendruomenės širdies. Jis sunkiai nusideda ir dėl to per kitą išpažintį turi išpažinti šią nuodėmę. Ši teorija galioja ir ordinams, ir pasaulietiniam klerkui.

Brevijoriaus kalbėjimo idėja iš esmės yra labai poetiška ir graži. Galbūt ši idėja atsiranda iš senojo Egipto himnų Saulės dievui, kuriuos reikėdavo atlikti tam tikrą valandą, tam tikru dienos metu. Egipte būdavo laikoma, kad ne besimeldžiančiojo asmuo yra svarbus, ne jo potyriai, ne jo jausmai, bet objektyvus tos maldos tobulumas. Kažkas panašaus yra ir brovijoriaus maldoje.

Malda yra nepaprastai asmeniškas, imtymus dalykas, lyriškas dalykas, o iš jo padaromas formalus ritualas, atliekamas pagal nustatytą tvarką. Iš esmės čia neina kalba apie tai ar žmogus gali suprasti ką jis privalo melsti. Juk ordino sesutė 40 ar daugiau metų čia praleidusi visą psalmyną yra išdeklamavusi daugelį šimtų kartų, bet juk tai jokiu būdu nereiškia, kad ji viską suprato arba, kad ji šias psalmes nagrinėjosi egzegenetiškai. Galų gale, daugelis kunigų ir ordino žmonių vargu ar yra giliai išjautę bent jau 5 ar 10 senojo Izraelio psalmių. O galų gale, kam to reikia? Reliatyviai jos suprantamos sunkiai ir šitos giesmės yra sunkios. Ir dabar įsivaizduokime žmogų, kuris savo gyvenime galbūt neperskaitė nei vieno modernios lyrikos rinkinio, o gal netgi nei vieno eilėraščio, diena iš dienos kartoja senųjų Rytų Dievą šlovinančias psalmes. Tai yra nuobodu ir tai jam nesuprantama. Jis gali nesuprasti dabartinės poezijos, o kodėl jis turi suprasti senųjų Rytų poeziją ir kodėl turėtų jam kažką sakyti?

Ordino sesutės, kaip jos sakosi, geriausiai supranta arba mieliausiai atlieka tas psalmes, kuriose  yra Dievo rūstavimas ant priešų arba juos baudžia. Tie tekstai, kurie turėtų joms padėti jų bendruomeniniame gyvenime, joms nėra tokie reikšmingi.

3. Nustatyti jausmai arba privačių draugysčių draudimas

Net tokios totalitarinės ideologijos kaip bolševizmas, neturi galių nurodinėti žmogui tokioje srityje. Čia Drevermanas perpasakoja Orvelą („1984“), parodo tą meilės persekiojimą, tai, kad didysis brolis griežtai persekioja meilę tarp dviejų lyčių. Katalikų Bažnyčia elgiasi lygiai taip pat, kaip ir orveliška valdžia. Čia jis visiškai rimtu veidu papasakoja realią, tikrą situaciją.

60 metų pabaigoje Bundesvero karininkai, turėjo problemų su savo vadovavimu, kreipėsi į vietinį teologinį institutą, kad jiems kelias dienas būtų leista pastudijuoti, kaip ištisus mėnesius šimtą jaunų vyrų išlaikyti kareivinių padėtyje, apsieinant be sekso, bet ne kaip kokią nors ironiją, o su tam tikru išdidumu, kaip garbę darantį pripažinimą.

Kiekvieną totalitarinę sistemą gali apibūdinti vienas kriterijus jos požiūris į meilę. Bet religijų istorijoje nebuvo tokios sistemos, kuri būtų draudusi ne tik meilę tarp vyro ir moters, bet netgi draugystę tarp atitinkamų grupių narių. Tuo metu Naujasis Testamentas apie tai nieko nekalba ir, kaip matėme, Jėzus vieną iš savo mokinių mylėjo labiau, nei kitus. Galima manyti, kad kai kurios moterys, kaip pavyzdžiui, Marija ir Morta, jo draugo Lozoriaus seserys, jam buvo artimesnės nei jo paties seserys ir broliai. Tačiau katalikų Bažnyčia nutarė būti krikščioniškesnė nei pats Kristus ir įsteigė tokį bendruomenės modelį, kuriame neišliko jokių asmeniškumų, taip pat jokių asmeninės simpatijos santykių.

1970 metų kunigų seminarijose dar tebegaliojo tam tikros priežiūros nuostatos. Buvo sekama, kad seminarijose subdiakonai, diakonai, tarp 25-30 metų vyrai, pasivaikščiojimuose du kartus iš eilės nevaikščiotų su tuo pačiu asmeniu. Taigi, ne tik draugo negalima turėti, negalima netgi palydovo.

Kaip tokios nuostatos veikia atskiro kunigo psichologiją arba ordino sesutės, galima suprasti dar kartą prisiminus, kad visos klerikalinio gyvenimo formos yra paveiktos ontologinio netikrumo. Žmogus yra paliekamas vienas, jis ištraukiamas iš savo aplinkos, atitolinamas nuo savo aplinkinių žmonių ir šitokiu būdu įveikiamas tas jau Liusjeno Florei atveju matytas nuolatinio nemylimumo jausmas bei baimė nusivilti. Tu nenusivilsi, bet tada ir tuo atveju, jei atsisakysi meilės.

Katalikų Bažnyčios klerko institucija yra tokia įstaiga, kuri istoriškai žiūrint pergyveno nepaprastai didelį laikotarpį. Visi šitie principai (šiuo atveju asmeninių draugysčių draudimo principas) rodo kad tai yra būdingas ir esminis šito steiginio (Bažnyčios) elementas. Žmonės yra atkertami ne tik nuo meilės, ne tik nuo simpatijos, bet netgi nuo draugystės ir tai galioja ne tik pasauliečių atveju, ne tik kolegų ordine atžvilgiu, tai galioja ir šeimyniniuose santykiuose.

4.Nustatyta praeitis arba atskyrimas nuo nuosavos šeimos

Žmogus įžengęs į ordiną su savo tėvu ar motina, broliais ir seserimis bei giminėmis kontaktus gali palaikyti labai konkrečiai nustatytu būdu. Jo asmeniniai laiškai yra tikrinami, juos peržiūri ordino vyresnybė, lygiai taip pat, kaip ir kareivio laiškai fronte, kad juose nebūtų priešui reikalingų žinių. Bet sunkiai galime įsivaizduoti tokią situaciją, kad, pvz., novicė, patekusi į kokią nors bėdą arba kankinama kokiu nors klausimu, nenorėtų pasitarti su savo šeimos nariais. Bet kokiu atveju tai yra nepaisoma ir nuolatos jai yra nurodoma kreiptis į Dievą. „Tik tas, kuris daro tą, ką nori Dievas, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina (Mk 3,35)“. Su šiais Jėzaus žodžiais suprantamas reikalavimas pilnai atsiskirti nuo tėvų ir seserų, kad jų vietoje atsirastų ordino bendruomenė ir ordinas pakeistų šeimą. Bet vargu ar galima tikėtis, kad biologiniai ir dvasiniai ryšiai tarp tėvų arba brolių ir seserų įmanomi taip lengvai nutraukti. Nutraukti juos galima, bet jie psichėje palieka žymius pėdsakus. Konfliktai išlieka, jie neišsprendžiami, bet paverčiami amžinais. Daug Kleriko problemų kyla iš prieštaringų santykių su savo paties šeima, tų psichologinių santykių.

Jau teologinių teorijų prieštaros liudija, kad šioje vietoje yra kažkoks psichologinis konfliktas. Iš vienos pusės, kaip skelbia teorija, Jėzus pašventino santuoką ir suteikė jai sakramento didybę. Iš kitos pusės jis celibatą parodė kaip labiau Dievui pageidaujamą būklę. Tuo pačiu metu yra prieštaravimas. Bet pažvelkime į pačias Evangelijas. Istoriškai Jėzus neketino daryti nei vieno, nei kito. Klausimas ar Jėzus pats  buvo vedęs, ar ne Naujajam Testamentui yra toks nereikšmingas, tuo taip pabrėžtinai nesidomima, kad jau visiems laikams yra neįmanoma ką nors apie tai pasakyti. Bet kokiu atveju Jėzus neįstengė jokio ordino, netgi Kumrano bendruomenės, pvz., arba kokios nors panašios bendruomenės nei norėjo ją įsteigti. Visiškai atvirkščiai. Jėzus norėjo panaikinti tą savo laikų „pamaldžiųjų“ nutolimą nuo paprastų žmonių. Jis norėjo išplėsti savo žodį ir tiems žmonėms, kurie gyvena ne pagal įstatymą, kurie peržengia ribas ir jo paties laikysena yra bebaimės laisvės laikysena ir ji neturi nieko bendra su Kleriker būčiai būdingais apribojimais.

Antra verus, teologinis mąstymas, kreipdamasis į Evangelijas, randa tai, kas pagrindžia dabartinę Bažnyčios būklę. /…/ vaikystėje Kleriker protestuoja prieš savo tėvų santuoką psichologiškai. Santuoka Klerikui /…/ pasirodo kaip tvarkingo miesčioniško gyvenimo kūrimo pagrindas. Santuokos neigimas, jei eisime dar vieną žingsnelį toliau, pradeda pavojų nuslysti į patologines asocialumo formas. Kleriko ontologinis netikrumas iš šios pusės kelia dar didesnį pavojų. Galų gale, ką gali padaryti tas žmogus, kuris savo tėvų namuose negali jaustis namuose iš tikrųjų? Mergaitės ir berniukai, kurių superego kažkaip yra sutvarkomas, gali gana anksti, 16 ar 18 metų ieškoti partnerio,  su kuriuo susivytų nuosavą lizdelį, kuris pakeistų tėvą ir motiną.

Kleriko „aš“ struktūra čia yra susiaurinta, suspausta ir jis tokio žingsnio žengti negali. Jis įeina į ordiną arba į klerą ir kažkuria prasme, bent jau pradžioje, įėjimas į ordiną yra patraukiantis ir įdomus. Čia juk yra brolių arba seserų, kurie niekada nesipeša ir nesiginčija, kurie nepasako vienas kitam piktesnio žodžio, o gyvena ramiai globojami garbingųjų tėvų bei motinų, kurie jiems užtikrina normalų, ramų gyvenimą. Šeimos gyvenimas suvedamas į kažkokią pseudošeimą.

Šv. Pranciškaus pavyzdys labai gerai parodo, kaip žmogus ordino gyvenimui apsisprendžia per ypač aštrų edipinį protestą prieš nuosavą tėvą ir prieš savo pačių tėvų santuoką. Pasirenkama erzacinė šeima ir manoma, kad ta edipinė situacija tokiu būdu bus išspręsta. Šeimoje vykstantys konfliktai arba egzistuojančios problemos bei dar vaikystėje atsirandančios baimės, kad šeimos konfliktai gali vis didėti ir plėstis, kad jie vieną kartą gali sprogti, išsprendžiami ordino arba klerko šeimoje.

Katalikiškas mokymas apie santuokos šventumą, bei sakramentinį jos pobūdį klerikalinei psichei reiškia, jog ji iš dalies gali apsiginti nuo nuosavos agresijos prieš tėvų santuoką, kadangi ši santuoka Dievo atžvilgiu yra pašvęsta ir amžina, kaip galų gale ir paties Kleriko buvimas Kleriku. Taip išvengiama visų šitų edipinių kompleksų, kur berniukas konfliktuoja su tėvu, mergaitė su motina ir šita šeimoje patirta problema praktiškai uždaroma, pašvenčiama, tuo pačiu išstumiama į pasąmonę. Bet tas išvijimas nėra galutinis ir tuo nesibaigia. Agresija šeimos atžvilgiu tęsiasi. Šiaip ar taip, net atsargiausiuose teologiniuose formulavimuose neišvengiama santuokos, kaip institucijos nuvertinimo. Ji galioja kaip kažkas tiktai laikina, kaip žemiško, netobulo, pasaulietiško, tai, kas galų gale bus įveikta dievo karalystės labui. Iš to jau galima suvokti, kad apsisprendimas būti Kleriker psichologiškai remiasi tiesiogine savo pačių tėvų santuokos kritika. Šitaip apsisprendžiant būti nevedusiu, pasmerkiama šita, vaiko atžvilgiu, konfliktinė ir negera būklė šeimoje ir vaikas apsisprendžia gyventi kitaip, tuo pačiu pasmerkdamas savo tėvų santuoką ir teologijoje tai realizuojama tiek santuokos pasmerkimu, tiek jos išaukštinimu. Čia yra toks psichologinis dvylipumas.

Ne be reikalo daugelis tėvų klausinėja, ką jie blogo padarė auklėdami savo vaikus, jeigu, pvz., kai kurios motinos ateina pas psichologą patarimo klausinėdamos kodėl, nors viskas šeimoje buvo gerai, jų vienintelis sūnus apsisprendė būti jėzuitu arba domininkonu. Bet geriau išsikalbėjus visiškai puikiai išaiškėja, kad tos motinos visiškai supranta, kad šitas noras atsiranda iš pernelyg artimo prisirišimo motinos arba tėvo atžvilgiu ir, kad psichėje žmogus neranda jokio kito leistino išėjimo. Juk jis negali pasakyti, kad jis negali daugiau iškęsti gyvenimo šeimoje, o nesąmoninga ir gerai išstumta agresija savo tikslą pasiekia šitaip: tai, ko neleidžiama norėti iš nuosavos valios, ko negalima laisvai norėti, ko neleidžiama norėti dabar racionalizuota forma pasirodo kaip dieviška valia ir šventoji auka. Čia pareišktą tezę gali parodyti du eksperimentai.

Pirmąjį „eksperimentą“ Bažnyčios istorija pateikia Protestantizmo pavidalu. M.Liuteris savo didžiajame katekizme 1520 m. pateikė stebėtiną psichologinį argumentą. Jis, kalbėdamas apie celibato principus, pareiškė: niekas neparodo tiek mažai meilės ir potraukio skaistybei, kaip tie, kurie iš didžio šventumo vengia santuokos.

Jis nustatė, kad apsisprendimas būti kleriku yra motyvuojamas visiškai prieštaringais dalykais, nei tie, dėl kurių šis apsisprendimas vyksta iš tikrųjų. Liuteris, panaikindamas celibatą, tuo pačiu atliko ir tam tikrą psichohigieną Bažnyčioje. Leidęs tiek santuoką, tiek pakartotinas vedybas, jis tuo pačiu išsprendė ir daugybę psichologinių problemų.

Katalikų teologai skaitė tas pačias vietas, kuriomis rėmėsi Liuteris naikindamas celibatą, bet priėjo visiškai prieštaringų išvadų. Atrodo, kad katalikų Bažnyčios Klerikai taip stipriai pabrėžinėja santuokos nenutraukiamumą todėl, kad nori išspręsti savo pačių elgesio motyvacijoje atsirandantį konfliktą, t.y. agresyvus noras suardyti savo pačių tėvų santuoką ir matyti ją suardytą ir čia pat pasirodo visiškai priešingas, psichologiškai tai natūralu, šitą norą užgožiantis poreikis teigti, jog katalikiškai sudaryta santuoka visomis aplinkybėmis yra nenutraukiama. Be to dar pabrėžiant, kad šis reikalavimas yra ne gamtinis, ne prigimtinis, bet antgamtinis, kad santuoka yra sakramentas. Tuo pačiu šiame moralistiniame idealo organizavime dar slypi agresyvioji dalis ir galiausiai galutiniam efekte ji pasiekia ne daugiau ir ne mažiau, kad žmonės gyvenantys santuokoje, t.y. nuosavi tėvai, verčiami gyventi vienas su kitu, nepaisant visų įtampų.

Draudžiant skyrybas vėl matome seną konflikto neigimą veikiantį toliau. Visi santuokoje kylą konfliktai neturi būti priimami, neturi būti garsiai išsakomi. Jie turi būti paprasčiausiai užgniaužiami taip, kaip Kleriker vaikystėje užgniaužia savo edipinius kompleksus, savo problemas išgyvenamas šeimoje, taip jis žiūri ir į šeimą kaip tokią. Ne išspręsti, bet užgniaužti.

Katalikų moralinė teologija kalbėdama apie santuoką rūpinasi ne tiek santuoka, ne tiek santuokoje gyvenančių žmonių bėdomis ir poreikiais, bet pačios Kleriker psichės sunkumais. Tai yra ir tuo pačiu nuolat tęsiamas kerštas tėvams bei siekiama katalikų moralės rėmuose kaip įmanoma paversti sunkesniu patį gyvenimą santuokoje, taip pat skyrybas. Taigi, problema, kuri teologiškai labai sunkiai sprendžiama arba neišsprendžiama, psichologiškai yra visiškai išaiškinama.

Antras „eksperimentas“, kuriuo mes galime patvirtinti savo tezes, leidžia tiesiog paprasčiausiai konstatuoti: užuot tarus, kad apsisprendimas būti Kleriku reiškia atsisakymą nuo santuokos, psichoanalitiškai reikėtų pasakyti, kad šitaip mėginama sukurti tam tikrą laimingos santuokos pakaitalą sau pačiam. Žmogus stodamas į ordiną arba į klerą mėgina sukurti sau pačiam laimingos santuokos kažkokį erzacą. Yra tokių šeimų, kuriose vieno klieriko apsisprendimas apsprendžia ir kitų šeimos narių apsisprendimą. Pvz., jei sūnus nueina į kunigus, sesuo gali tapti vienuole arba atvirkščiai. Kai kurie klerikalaus mąstymo žmonės gali apsivesti arba ištekėti, bet nuolatos jaus sąžinės priekaištus, galiausiai atvesiančius iki skyrybų, po kurių seka dar didesni sąžinės priekaištai. Neretai egzistuoja toks paradoksas, kad pvz., katalikų vyskupas siunčia pastoracinį laišką apie santuokos nenutraukimą arba kunigas kalba apie tai iš sakyklos.