G.Šmitienė. Folkloristika, etnologija, antropologija, arba Lietuva, Lisabona, Lietuva

Giedrė Šmitienė, www.satenai.lt

Dažnai susidaro įspūdis, kad folkloristika ir etnologija Lietuvoje išgyvena savotišką krizę. Galbūt galima formuluoti ir švelniau. Tačiau abejingumas ir skepsis folkloro ir etninės kultūros atžvilgiu yra juntamas. Iš karto turiu patikslinti, kad kalbu ne apie laidos „Duokim garo!“ reitingus, bet apie akademinę terpę, jos stereotipus, kurie formuoja ir viešąją nuomonę. Ir neatsitiktinai etninė kultūra kuo toliau, tuo aiškiau įgyja papildomo dalyko statusą mūsų ugdymo programose. Tai rodo bendrą akademinės terpės pasyvumą šiuo klausimu.

Tad kiek folkloristika ir etnologija integruojasi į kultūrinių socialinių tyrimų lauką, kaip yra priimamos? Procesas kaip visada dvipusis, priklausantis nuo pačių įvardintų disciplinų – kaip jos į bendrą lauką ateina, ką įneša – ir nuo kitų lauko dalyvių lūkesčių ir atvirumo. Keisčiausia tai, kad šiandien Lietuvoje net kultūros ir literatūros tyrinėtojams folkloras nėra senajai literatūrai paralelus reiškinys, kaip vieno laiko sakytinė ir rašytinė tradicijos. Jis suvokiamas atskirai net ir nuo XIX a. pabaigos literatūros, kurios ne vienas autorius išaugo iš folkloro, iš gyvos šnekamosios liaudies kalbos. Akivaizdus dvejopas minėtų folkloro ir literatūros disciplinų uždarumas, pasireiškiantis ir kitos ignoravimu, ir savęs neviešinimu.

Dabartinį nuosmukį neišvengiamai lemia ir prieš tai buvęs pakilimas. Sovietmečiu etninė kultūra buvo vienas tapatybės saugojimo būdų. Ramuvos sambūris yra geriausiai žinomas iš kur kas platesnio folklorizmo judėjimo, kurio dalyviai rekonstravo senąsias šventes, rinko liaudies dainas ir šokius, jų mokėsi. Tautinei savimonei ši veikla buvo išties reikšminga. Ne vienam to laiko Vilniaus universiteto humanitarinių specialybių studentui tautosaka buvo vienas įdomiausių kursų ir, matyt, ne vien dėl šį kursą skaičiusio Donato Saukos įtaigumo. Anuomet gyvai justas folkloristikos ir etnologijos performatyvumas: šios disciplinos aktyviai integravosi į išsilavinimo ir gyvenamojo pasaulio suvokimo visumą. Jos buvo formuojančios.

Tačiau, kaip ir kiekvienu laikotarpiu, sovietmečiu buvo sureikšminta tam tikra folkloro dalis: iš prigimtinės kultūros masyvo atsirinkti tie elementai, kurių itin trūko gynybinei to laiko kultūrai. Ieškota pačių seniausių klodų, pagoniškų laikų reliktų, kaip svetima nuošaly palikta kaimo „adaptuota“, per keletą šimtmečių spėjusi pritapti ir įsibūti krikščioniška kultūra, ir ne tik ji. Svarbu suvokti, kad nekvestionuojamas bendras folkloro ir etnologijos suvokimas ir šiandien priklauso tam laikui. Ir iš dalies dažnam neįdomus, nes šiandienos interesai ir poreikiai yra visiškai kiti nei sovietmečiu.

Atsivėrus sienoms buvo greitai suprasta, kad Vakarų etnologai tiria naujus šiuolaikiškus reiškinius. Kodėl? Tikriausiai dėl to, kad nieko seno neturi, – tokia buvo pirmoji Vakarų etnologijos interpretacija Lietuvoje. Mūsų folkloristikos atnaujinimu tektų laikyti pradėtus interneto erdvės tyrimus – tinklalapiuose renkamus tostus, anekdotus etc., bet toks rinkimas menkai atskleidžia jų gyvą funkcionavimą, folkloras ir toliau suvokiamas grynai filologiškai – kaip tekstas. Institucijų organizuojamose ekspedicijose liautasi ieškoti senų užsikonservavusių dalykų ir užrašinėta „viskas, ką žmogus sako“. Vis dar važiuojama į kaimą, bet suvokiama, kad didžiąją dalį tokių dalykų galima užrašyti ir mieste. Ganėtinai spontaniškai atsiradę medžiagos rinkimo pokyčiai neduoda kokybinių impulsų patiems tyrimams.

Kalbant apie Vakarų mokslo tendencijas pasakytina, kad folkloristika ir etnologija didžia dalimi įsiliejo į kultūrinę ir socialinę antropologiją. O tai rodytų, kad folkloras ir etninė kultūra nėra suvokiami kaip sau pakankami, uždari objektai, bet kaip dinamiška galimybė atskleisti tam tikro laiko žmogaus kultūrą, gyvenimo būdą, pasaulio jutimą ir suvokimą. Etninė kultūra matoma kaip sauganti savyje specifinę kūrybiškumo sampratą, specifinį kūną. Taigi Lietuvos folkloristikos ir etnologijos tyrimai man sukelia daugybės nepanaudotų galimybių nuojautą.

Šių metų pavasarį Lisabonoje vykęs Tarptautinės etnologijos ir folkloristikos draugijos (SIEF) X kongresas – puiki proga pasitikrinti savo nuojautas ir suvokti šių mokslų raidos galimybes. Šiaip ar taip, tai pagrindinis Europoje organizuojamas folkloristikos ir etnologijos renginys, kuriame gausiai atstovaujami visi žemynai.

Taigi SIEF kongresas Lisabonoje – pačiame Europos pakraštyje, galvojau į jį skrisdama. Tačiau, nuskridusi į šį tarp fotografų garsėjantį nepaprastos šviesos miestą, greitai supratau, kad pakraščiu jis gali atrodyti nebent iš kito tolimo pakraščio žiūrint. Čia pakliuvęs suvoki, kad tai vieta, kuriai atsiveria vandenynas, čia formuojasi atradimų aistra. Portugalija yra šalis, kuri ir sostinę galėjo perkelti į kitą žemyną; kitados saugodamasi Prancūzijos revoliucijos idėjų tą ir buvo padariusi. Šiai šaliai puikiai pažįstama Pietų Amerika ir Afrika, ir jos mokslo tyrimuose šios istorijos duotos galimybės yra akivaizdžios. Dar svarbu pasakyti, kad Portugalija garsėja šiuolaikiniu menu, o tai rodo dabarties kultūros gyvybingumą. Tiek apie kongreso organizatorių potenciją ir mentalitetą.

Pats kongresas išsiskyrė programos perteklingumu. Vienu metu jame vyko apie 30 renginių, kiekvieną kartą pasirinkdama vieną galimybę prarasdavau 29. Tad išsivežtas įspūdis galbūt galėjo būti visiškai kitoks? Tiesa, 8 plenarines paskaitas buvo galima išklausyti visas.

Antrai dienai įpusėjus suvokiau, kad nė karto negirdėjau žodžio etnologija (išskyrus tuos kelis atvejus, kai kas nors ištardavo nesutrumpintą draugijos pavadinimą) ir nekalbėjau nė su vienu žmogumi, kuris prisistatytų kaip etnologas, išskyrus Arūną Vaicekauską, kuris kongrese atstovavo Vytauto Didžiojo universitetui. Tiesa, trečią dieną sutikau danę, išties įdomią tyrinėtoją iš Orhuso universiteto Etnologijos katedros. Pagaliau, – pagalvojau. Tačiau jos nuodugnių tyrimų tema – kaip jaučia namus į svetimas šalis investavę ir pusę savo laiko jų viešbučiuose praleidžiantys verslininkai. Teko suvokti, kad tiesiog susidūriau su užsikonservavusiu katedros pavadinimu. Taigi pirmoji tendencija, nors ją lyg ir žinojau, stebino savo mastais: etnologijos ir folkloristikos kongrese šias disciplinas, kaip mes jas suprantame, ir su didinamuoju stiklu buvo sunku rasti.

Kiti kolegos, norėdami suvokti, ar žmogus kongrese dalyvauja neatsitiktinai, klausdavo ne apie ryšius su etnologija, bet apie ryšius su antropologija. Beje, ir pati draugija šiemet tapo Pasaulio antropologijos asociacijų tarybos (WCAA) nare. Pristatant organizacijos veiklą, buvo pasakojama apie jos istorijoje svarbų entuziastingą tyrinėtoją portugalą Jorgę Diasą, kuris šeštajame dešimtmetyje siekdamas atgaivinti etnologiją ragino sukti antropologijos kryptimi. Kaip tik tuo pačiu metu buvo keičiamas draugijos pavadinimas. Galbūt sąmoningai žodžiai etnologija ir folkloristika išliko pavadinime, nes posūkis į antropologiją nėra visiškas sutapimas su antropologija, kuri išsišakoja į skirtingiausias šakas – nuo medicininės iki egzistencinės.

Kitas klausimas – tematika. Negaliu nesižavėti renginio tema – „Žmonės kuria vietas kaip pasaulio jutimo būdus“. Kongreso mokslinis komitetas aiškiai atsisakė kantiškosios vietos kaip talpyklos sampratos, teigdamas, kad savo veiksmais, intencijomis sukuriame vietas. Sukuriame vietas pagal pasaulio jutimo galimybes, ir kartu sukurtos vietos lemia mūsų galimybes.

Dar namie ruošdamasi kongresui, susipažindama su darbo grupių temomis ir jų aprašymais, stebėjausi kongreso tematikos interpretavimo platumu ir džiaugiausi aktualumu, šiuolaikinėmis metodologijomis ir filosofiškumu, kuris man rodo problematikos suvokimo lygį.

Tačiau, kongresui prasidėjus, ėmė suktis galva – aplink buvo viskas, kas tik šiandien aktualu: klimato atšilimas, migracija, mokyklų bei darželių erdvė ir jos poveikis… Nemažai tyrinėtojų dalyvavo kongrese dėl darbo grupės temos ir tai, kad grupė priklauso etnologų ir folkloristų kongresui, jų visiškai netrikdė. Nematant jokių etnologijos ir folkloristikos apibrėžčių, netgi kilo klausimas, ar šios disciplinos apskritai egzistuoja, gal jos seniai yra įsiliejusios į kitas.

Čia turiu išskirti dvi kongreso ypatybes. Pirmoji – jo problematika yra aktuali, nepaneigiamai šiuolaikiška. Antrąją ypatybę būtų galima formuluoti įvairiai: gal tiksliausia būtų sakyti, kad problematika yra subendrėjusi, t. y. neturinti etninės koloristikos nei diachroninės gelmės. Sakysite, tai globalizacijos padarinys. Išties koks skirtumas – danų ar anglų verslininkas įsteigia fabriką Lietuvoje ar Vietname, Danijos mokslininkės tiriamam paliktų namų pojūčiui veikiausiai tokios detalės neturės didesnės įtakos. Tačiau globalizacija gali būti tik priedanga, slepianti strategijos paviršutiniškumą. Neišvengiamas žmogaus kūniškumas neleidžia dingti lokalumo klausimui net ir globalizacijos sąlygomis. Etnologijos, antropologijos mokslai tą galėtų ir privalėtų aiškinti ir pagrįsti.

Kongreso metu vis labiau aiškėjo, kad kultūros antropologija išties gali kelti bet kurį klausimą, net ir klimato kaitos. Tačiau jos prieiga yra specifinė. Sakykime, globalizacijos procesus tirianti sociologė, Kolumbijos universiteto profesorė Saskia Sassen konferencijoje kalbėjo apie didžiųjų valstybių ar jų korporacijų tebevykdomą iš esmės kolonializmo politiką, kai neturtingose šalyse superkama ar išnuomojama žemė, nuvarant nuo jos vietos gyventojus ir dar susirenkant šioms šalims skiriamą paramą. Į politinius sprendimus antropologija gali pasižiūrėti iš žmogaus perspektyvos, tirdama jų sukeliamą efektą – kaip tokia politika keičia žmonių gyvenimo būdą, tarpusavio santykius, jutimus ir galimybes. Ir Lietuvoje būtų verta tirti, kaip kaimo žmogaus santykį su žeme ir darbu, jo įgūdžius ir išmanymą keičia ES išmokos ir parama. Ir tai išties būtų etninės kultūros transformacijų tyrimas.

Europos etnologijos ir folkloristikos kongresas padėjo susigaudyti ar labiau sutrikdė? Pirmiausia jis puikiai parodė, kaip tavo pozicija priklauso nuo kitų, kaip lyg ir tavo nuomonę iš esmės lemia aplinka. Lietuvoje man nuolat skausmingai trūksta problematikos aktualumo, o Lisabonoje trūko laiko gelmės, diachroninio matmens kaip reiškinio ir problematikos komplikuotumo suvokimo, neleidžiančio nuslysti paviršiumi. Tai, ką kalbėjau per kongreso diskusijas, dažniausiai buvo priešinga tam, ką tokiuose renginiuose kalbu Lietuvoje.

Grįžus į Lietuvą, šurmuliui nurimus, vis labiau aiškėjo kongrese patvirtinta svarbi galimybė – nepaviršutiniška ir ne pačiu lengviausiu būdu pasiekiama. Tai kelias, kuris sujungia retrospektyvų žvilgsnį, uždarą praeities tyrimą su dabartimi, kuris turi ir sinchroninį, ir diachroninį matmenį.

Vienas svarbesnių kongrese pažintų žmonių buvo archeologas, Porto universiteto Menų fakulteto profesorius Vítoras Oliveira Jorge. Dėl pagavumo ir kritinės refleksijos jis buvo laukiamas ne vienoje darbo grupėje. Miniu jį todėl, kad jis labiausia iš visų šia kryptimi kalbėjusių tyrėjų mąstė metodologiškai, rodydamas ir pagrįsdamas tokio kelio galimybes ir perspektyvumą. Būdamas archeologas, Jorge kalbėjo, kaip materialinės kultūros materialumą dekonstruoja tai, kad mes jį patiriame. Tapdamas liečiamas, matomas, girdimas, materialumas transformuojasi į jutimiškumą. Tuo metu susijungia du laikai: buvęs ir esamas. Dabar patirdami archeologijos radinį, etnografijos eksponatą ar folkloro tekstą, galime suvokti jį kaip kitų žmonių daiktą, vedantį mus į jų gyvenamąjį pasaulį. Per skirtis ir tapatumus suvokdami kitų pasaulį, išties suvokiame ir kuriame savąjį. Toks tyrimas reikalauja ir praeities, ir dabarties išmanymo – dvigubos kompetencijos ir dvigubų sąnaudų, tačiau žada ir dvigubus rezultatus. Šiuo keliu, regis, ir lietuvių folkloristika, etnologija, antropologija galėtų ateiti į bendrą sociokultūrinių tyrimų lauką.