Jonas Trinkūnas, www.alkas.lt
Skelbiame paskutinį Inijos ir Jono Trinkūnų pasakojimą iš pastarosios kelionės į Indiją.
Udaipuro karaliaus rūmų puošyba
Sausio 19 diena. Udaipuras. Karališkoji diena
Kodėl taip pavadinome šią dieną – netrukus paaiškės. Rytą mums pasakė, kad pamatysim miestą ir aplankysim keletą rūmų. Nusiteikėme nuobodžiam vaikščiojimui po rūmus… Pirmiausia nuvažiavome į miesto parką ir užlipome ant gražiai apželdinto, sutvarkyto kalnelio, kurio gale stovėjo didingas raito kario paminklas.
Staiga pasirodė būrelis žmonių su karine sargyba, o mūsų palydovas iš karto mus nuvedė prie to būrelio. Tuomet paaiškėjo, kad tai miesto merė su savo padėjėjais ir kitais svarbiais žmonėmis. Buvome pristatyti, kaip svečiai iš Lietuvos, ir tuojau pat atsidūrėme dėmesio centre. Miesto merė – įspūdinga moteris, panaši į Indirą Gandi.
Paaiškėjo, kad mes atėjome prie labai svarbaus paminklo žymiausiam Udaipuro vadovui radžputui Maharan Pratap, kuris miręs kaip tik šią dieną, daugiau kaip prieš 400 metų, ir būtent šią dieną valdžios žmonės lanko jo paminklą, ir atiduoda jam pagarbą.
Su Udaipuro mere
Paminklas Udaipuro karaliui Maharan Pratap
1578 metais viename iš didžiausių Indijos mūšių, kuris vadinamas Haldi Ghati, radžputai nugalėjo musulmonus, o radžputų vado žirgas išgelbėjo jam gyvybę peršokdamas upę. Šito paminklo viename šone pavaizduotas mirštantis garsusis žirgas. Šitą didžiąją radžputų pergalę galima prilyginti lietuvių Žalgirio pergalei, nes po to mūšio musulmonai buvo pristabdyti ir nepajėgė toliau plėsti savo valdų.
Vaizdas iš pilies į kalnus
Prie mūsų priėjo vienas solidus ponas, kuris pasirodė esąs aukštas Radžastano aplinkos apsaugos pareigūnas. Jis pradėjo su mumis kalbėtis ir jis net pasiūlė apsilankyti pas jį. Man pasirodė įdomi jo mintis apie religiją ir pareigą. Jis tiesiog pasakė, kad religija – tai pareiga. Žmonės be religijos neturi supratimo apie pareigą. Tuo ir aš įsitikinau, matydamas ir suprasdamas Indijos žmones.
Udaipuras.Vaizdas iš pilies
Kaip mums vėliau sakė Mathura, tokių norinčių mus pakviesti į svečius, buvo labai daug, bet mes turėjome keliauti tolyn numatytu maršrutu. Pirmiausia aplankėme karališką vasaros rezidenciją, esančią ant aukščiausio Udaipuro kalno, nuo kurio galėjome pasižvalgyti po visas Udaipuro apylinkes .
Nuo vasaros pilies stogo
Udaipuras – unikalus miestas. Jame telkšo didžiuliai vandens telkiniai, susidarę dėl visos eilės užtvankų. Miestą supa aukštų kalnų keteros. Kalbantis su Udaipuro žmonėmis, išgirdome, kad jiems Udaipuras yra gražiausias miestas pasaulyje. Su tokia nuomone tikrai galima sutikti.
Udaipuras. Ežeras ir rūmai
Po to mus nuvežė į namus, kuriuose gyvena Radžastano Kalyan Ashram savanorių organizacijos įkūrėjas Mohan Singh Verdia. Jis visą gyvenimą paskyrė savanorių sąjūdžiui, dabar jau senas, negaluojančiom kojom, bet veidas kaip tikro lietuvio – akys mėlynos, bruožai kažkur matyti. Tai baltaveidžių bramanų tipo žmogus.
Su savanorių pradininku Verdia
Tuo metu mūsų palydovai vėl kažką organizavo, ir galų gale paaiškėjo, kad šiandien mes dar turėsim tris susitikimus, o vienas iš jų – su Udaipuro karaliumi! Tai buvo labai maloni staigmena.
Karaliaus rūmai
Karaliaus rūmai pasirodė esą didingi ir tikrai įspūdingi. Šiandien karalius Radžastane neturi realios valdžios. Tai tiesiog išsaugota tradicija. Didžioji rūmų dalis paversta muziejumi, po juos mes ir pavaikščiojome – po sales ir keisčiausius koridorius, kurie kadaise buvo padaryti tokie siauri, kad pro juos negalėtų praeiti nepageidaujami ginkluoti vyrai.
Vienoje salėje pamatėme karališkosios giminės geneologinį medį. Radžputų karališkoji giminė pradedama V amžiuje ir nenutrūkstamai tęsiasi iki dabar, pusantro tūkstančio metų. Tai dar labiau jaudino mus, ruošiantis susitikti su karaliumi.
Karaliaus rūmų siena
Atėjome į karališkosios rezidencijos laukiamąjį, kur laukėme karaliaus pakvietimo. Tuo tarpu rūmuose vyko įdomūs dalykai: buvo Saulės laidos metas ir garsiai grojo orkestras, palydėdamas Saulę. Pasirodo, kad Indijoje karališkos giminės yra dviejų šakų – viena yra Saulės, o kita – Mėnulio. Karalius Arvind Singh Megar priklauso Saulės giminei. Rūmuose visur matėme Saulės ženklus ir atvaizdus. Puošnūs kariai saugo rūmus, pasipuošę Saulės ženklais.
Pagaliau mus pakvietė į karaliaus kabinetą. Pagarbiai susėdome priešais rašomąjį stalą, prie kurio sėdėjo pats karalius. Jo veidas stambių bruožų, ūsai ir barzda žili. Jis žvelgė į mus šaltai ir ramiai. Dar anksčiau mums teko matyti porą radžputų, jie visi stambių bruožų ir matosi – kovingos prigimties.
Su Džaipuro karaliumi
Mathura, kaip ir kitur, taip ir čia, mus išsamiai pristatė, minėdamas Lietuvą ir panašią į radžputų lietuvių kovų istoriją. Po to pasiūlė man pakalbėti. Pirmiausia aš karaliui įteikiau dovaną – Kūlgrindos įdainuotas Saulės giesmes. Tai labai tiko Saulės giminės atstovui. Karalius įdėmiai vartė mūsų Saulės giesmių knygelę. Matosi, kad jam patiko, ir jis paklausė kaip jis galėtų su mumis palaikyti ryšius. Davėme savo elektroninį adresą. Po to jis sutiko su mumis nusifotografuoti. Štai kodėl šią dieną mes pavadinome karališka.
Bet tuo mūsų dienos įspūdžiai dar nesibaigė. Turėjome važiuoti į susitikimą su savanoriais. Ten rodėme DVD apie Romuvą ir „Kūlgrindą“, Mathura kaip visada plačiai pasakojo apie Lietuvą hindi kalba, nes angliškai ne visi supranta. Viena moteriškė apsidžiaugė išgirdusi „Ei rūta rūtela“, ji pasakė, kad tai jiems gerai žinoma giesmė, kurios melodiją ji ir padainavo. Vėlai vakare dar susitikome su kitais savanoriais. Per tuos susitikimus jie su didžiausiu dėmesiu klausėsi pasakojimų apie Lietuvos istoriją ir kovas už laisvę bei pastangas išsaugoti savo senąsias tradicijas.
Udaipuro karaliaus vasaros rūmų sargas
Vieną kartą bevakarieniaujant su svečiais buvo kalbama apie švietimo sistemą. Viena moteris papasakojo apie tai, kaip ji lankė krikščionišką mokyklą, kadangi tėvai norėjo, kad ji išmoktų anglų kalbą. Kuomet ji laikė egzaminus svarbioms pareigoms policijos sistemoje užimti, jos paklausė – kodėl ji nešioja induistinį raištį ant rankos? Ji atsakė, kad tai jos tikėjimas. Tuomet jos paklausė, kaip ji gali mokėdama anglų kalbą nešioti tokį raištį. To egzamino įvertinimas buvo labai žemas, nes ji atkakliai laikėsi savo. Bet ji gavo tas pareigas tik todėl, kad kitus egzaminus išlaikė labai gerai. Buvo papasakota ir daugiau panašių pavyzdžių. Ten, kur Indijoje viešpatauja anglų švietimo sistema, ten yra žeminama arba ignoruojama etninė kultūra.
Taip yra ir Lietuvoje. Švietimo ministerija ir švietimo sistema yra globalistų rankose. Užtenka vieno pavyzdžio: jau dvidešimt metų neįmanoma išsireikaluti Lietuvos mokyklose etninės kultūros pamokų.
Per daugelį susitikimų ir bendravimų, mums susidarė įspūdis, jog Indijoje daug žmonių – idealistų. Jų tarpe yra netgi tokių pasišventėlių, kurie vadinasi „pračarakai“. Jie nekuria šeimų, bet visą savo gyvenimą skiria visuomeninei induistinei veiklai. Bendraudami su jais, jautėme tų žmonių dvasinį tyrumą ir kažką tokio, ko mes pasigendame Lietuvoje. Lietuvoje nėra nieko panašaus į savanorių sąjūdį, o ta savanorystė, kurią propaguoja kai kurios įstaigos, yra daugiau tarptautinio pobūdžio ir neturi to dvasinio užtaiso, kurį paprastai suteikia patriotizmas.
Karaliaus rūmų puošyba
Sausio 19 diena. Puškar
Grįžtant į Džaipurą aplankėme Brahmos šventyklą (150 km. iki Džaipuro). Labai norėjosi pamatyti vienintelę tokio dievo šventyklą, kurių daugiau Indijoje, kaip sako patys indai, nėra. Prie šventyklos yra didelis vandens tvenkinys su šventyklėlėmis, o į pačią šventyklą teko gana aukštai kopti laiptais. Ten pamatėme keturių veidų Brahmą, žvelgiantį į keturias pasaulio puses, o prieigas prie Brahmos saugojo dvi koplytėlės. Iš vieno šono dievo Indros, iš kito – dievo Kuberos, kurio buveinė vadinasi Alka. Gal tai yra mūsų Alkas?
Puškaras. Brahmos šventykla
Įdomybė yra ta, jog indai daugiau neturi Brahmos šventyklų, nors kitiems dievams jų yra tūkstančiai. Visa tai yra labai svarbu mąstant apie dievų panteoną. Brahma yra pasaulio kūrėjas. V.Toporovas aiškino Brahmos vardą, siedamas jį su augimu ir plitimu. Dievas kūrėjas arba lietuvių Praamžius taip pat beveik neturi jam skirtų religinių ritualų ir atributų, būdingų visiems kitiems dievams. Galima įžvelgti ir daugiau panašumų: Dievas Brahma turi savo turtingą mitologiją, o lietuvių Dievas daug mitologinių sakmių, bet nei vienas, nei kitas neturi jiems skirtų religinių ritualų, tuo jie ir skiriasi nuo visų kitų dievų ir deivių.
Paklausiau Mathuros, kaip indai vadina savo dievus, turėdamas galvoje išsireiškimą „Dievas Šiva“, „Deivė Kali“ ir pan. Jis atsakė, kad „dievas“ kaip bendrinis žodis indiškai yra „dev“, o „deivė“ yra „devi“. Tai yra puikus įrodymas, kad lietuviai išsaugojo seniausią bendrinį dievo vardą. “Dievas” seniausia prasme reiškė dangaus švytėjimą, labai panašų į „šventumą“ (irgi švytėjimą), kuris senovėje ir reiškė antgamtinių jėgų šviesą. Taigi, lietuvių „dievas“ turi ir bendrinę, ir tikrinę – dangaus Dievo prasmę.
Puškaro vietovė yra įdomi įvairiais požiūriais. Ten groja su keistais styginiais instrumentais kaimo muzikantai ir yra daug europiečių turistų. Mathura papasakojo, jog turistai nusipelnė prastą vardą. Iš Pakistano čia gabenami narkotikai ir yra turistų mėgėjų, kurie ne tik patys narkotizuojasi, bet ir pratina vietinius.
Čia susitikome su radžputu (sporto darbuotoju). Jis pasakė, kad priklauso tai pačiai genčiai, kaip ir dabartinis Udaipuro karalius. Kalbėdamas apie radžputų kovas, jis pažymėjo, jog beveik visuose mūšiuose, kuriuose dalyvaudavo įvairių genčių atstovai, radžputai visuomet būdavo išrikiuojami priekyje, ir pirmieji puldavo į kovą. Radžputai būdami aktyvūs kariai savo deive globėja laiko deivę Kali, kuri juos padrasina mūšiuose. Pasitraukę iš karinės tarnybos gana dažnai jie pereina į džainų religiją, kurioje negalima užmušti net uodo.
Kaip mes keliavome
Kai Džaipure apsigyvenome pas majorą Mathurą, jis visur mus vežiojo savo automobiliu. Didžiausia kelionė (beveik 400 km.) buvo į Udaipurą. Važiavome nauju greitkeliu, bet važiavimas nebuvo ramus. Visą laiką judėjo didžiuliai sunkvežimiai. Jų labai daug. O lengvų mašinėlių – gerokai mažiau. Greitkelis mokamas, bet teko važiuoti ir paprastesniais keliais. Mathura vairavo labai meistriškai. Jis tiesiog nardė tarp didžiulių sunkvežimių, ir tai buvo gana baisu. Apskritai, Indijoje automobiliai mūsų požiūriu važiuoja labai rizikingai, tarsi per plauką nuo avarijos. Bet avarijų mes nematėme.
Džainas greitkelyje
Šiaip jau Indijoje populiariausias transportas motociklai ir mopedai. Sunku įsivaizduoti kas būtų, jei dauguma indų sėstų į automobilius. Tačiau nemažai ir keleivių, einančių pėsčiomis. Mes matėme keliu einančius džainus. Jie principingai nesinaudoja autotransportu. Baltai apsirengę jie keliauja kelkraščiu, o senesnius stumia su vežimėliu. Vienas iš tokios kelionės motyvų – džainų tikėjimo sklaida. Jie apsinakvoja kaimuose, žmonės susirenka su jais pabendrauti, tuomet jie aiškina savo tikėjimo tiesas.
Majoras Mathura daug kartų mums sakė, jog yra daugybė indų, kurie norėtų su mumis susitikti ir pabendrauti. Pristatydamas mus, jis kiekvieną kartą sakydavo, kad prieš juos sėdi Lietuvos guru (dvasinis mokytojas). Jis pasakė, jog gandas apie mus taip pasklidęs, kad kai mes atvažiuosim kitą kartą – mūsų klausytis rinksis minios. Mathura kartojo, kad jo namai atviri visiems lietuviams, kurie sugalvos čia atvažiuoti. Jis sakė, kad jeigu kelionėje po Indiją turėtume kokių nors sunkumų, jie būtų įveikti per pusvalandį. Toks yra platus jo draugų, giminių ir bendraminčių tinklas. Tą mes patyrėme ne vieną sykį, kuomet pakviesti pietauti sutikdavome ne tik šeimininkus, bet ir plačią jų giminę.
Bekeliaudami kiekvieną dieną, turėdami nors valandėlę poilsio, mes rašydavome reportažus ir tvarkydavome nuotraukas. Džiaugiamės, kad turėjome mažą kompuką, kurį mums paskolino Rūta Liogienė.
Mes atvežėme į Indiją žinias apie lietuvius ir baltus, jų kultūrą ir religiją. Bet Mathura mums papasakojo, kad yra dar ir kiti indoeuropiečiai, važiuojantys pas juos. Tai Britanijos druidai. Bendravimas su druidais parodė, kad senoji indų kultūra turi daug ryšių ir su keltais. Tai šventės, dievai ir daug kitų panašumų ir sutapimų.
Susidaro įspūdis, kad vyksta senųjų indoeuropiečių kultūrų savimonės atgimimas ir tai atskleidžia įdomias dvasines ir kultūrines perspektyvas.
Skaityti:
Gilyn į Indiją (I).
Gilyn į Indiją (II).
Gilyn į Indiją (III).
Gilyn į Indiją (IV).
Gilyn į Indiją (V).
Gilyn į Indiją (VI).
Gilyn į Indiją (VII).
Parašykite komentarą