N. Tuomienė. Išstumta kalba, sutrumpinta istorinė atmintis: Eišiškių krašto kelias (II)

Pirmojoje dalyje aptartas baltiškas krašto vardyno pamatas, iš vidaus trūkinėjęs lietuvių kalbos arealas ir tikėjimo kalbos virtimas tautinės tapatybės ženklu. Parodyta, kad bažnyčia ir mokykla krašte veikė kaip dvi nevienodos galios kalbos institucijos: bažnyčia lėmė kalbos prestižą, mokykla – jos praktinį naudingumą.

N. Tuomienė. Išstumta kalba, sutrumpinta istorinė atmintis: Eišiškių krašto kelias (I)

Kalbos salos: nuo teritorijos prie institucijos

Kalbos sala nėra statiška senosios kalbos saugykla, izoliuota nuo aplinkinio pasaulio. Ji susidaro, kai dalis anksčiau vieningos kalbinės bendruomenės keičia kalbą, o atskirose vietovėse kurį laiką išlaiko savo tradicinę lietuvių tarmę.

Todėl sala reiškia ne sustabarėjusią senovę, o netolygiu tempu vykstantį pokytį. Viename kaime kelios kartos vis dar moka kalbėti lietuviškai, kitame – tik seneliai, trečiame kalba išliko tik prisiminimuose, dainose ar pavieniuose žodžiuose.

Arčiausiai Eišiškių tokį buvusio arealo fragmentą išsaugojo Dieveniškių apylinkės – jau minėtos Pelesos–Rodūnios–Dieveniškių salos dalis. Vietinė lietuvių šnekta čia išliko iki XXI a., tačiau jos vartotojų mažėja.

Eišiškių, Butrimonių, Kalesninkų, Gerviškių, Pabarės ir Rūdninkų apylinkėse šis procesas pažengęs toliau: vidurinė ir jaunoji kartos vietinės šnektos paprastai nebelaiko savo šeimos kalba, net jeigu bendrinę lietuvių kalbą moka ir vartoja mokykloje, darbe ar viešajame gyvenime. Taigi bendrinės lietuvių kalbos plitimas nėra senosios vietinės šnektos tęstinumas.

Dar ryškesnes buvusio kalbinio arealo irimo stadijas išsaugojo lietuvių kalbos salos dabartinėje Baltarusijoje. Reikia turėti omenyje tai, kad dabartinė Lietuvos ir Baltarusijos siena galutinai įtvirtinta sovietmečiu – pagal ankstesnius administracinius padalijimus jokios sienos šiose vietovėse nebuvo.

Tos lietuvių salos, staiga atsidūrusios Baltarusijoje, skyrėsi dydžiu, šnektos ypatybėmis ir išlikimo trukme. Vienos apėmė keliolika ar keliasdešimt kaimų, kitos nykimo pabaigoje buvo susitraukusios iki vienos gyvenvietės, kelių šeimų ar pavienių paskutinių kalbėtojų.

Taigi salos dydis žemėlapyje dar neparodo jos gyvybingumo.

Vienas ryškiausių šio proceso pavyzdžių – Pelesos ir Gervėčių salos, kurios ilgą laiką veikė kaip stiprūs kultūriniai centrai, sugebėję pasipriešinti aplinkinei asimiliacijai. Šiose vietovėse kalbos išlikimą lėmė ne tik geografinė izoliacija, bet ir vidinis bendruomenės sutelktumas bei pastangos išlaikyti lietuvišką tapatybę per neoficialias ugdymo ir religines praktikas.

Vis dėlto net ir tokiuose stipriuose židiniuose laiko tėkmė bei išorinis politinis spaudimas pamažu transformavo teritorines kalbos salas į grynai institucinę erdvę.

O kalbos salos išnykimo pavyzdys – Zietela, esanti maždaug už 80 kilometrų į pietus nuo dabartinės Lietuvos sienos. Pasak ilgamečio ir nuoseklaus šios salos tarmės tyrėjo Aloyzo Vidugirio, XX a. šeštajame dešimtmetyje Zieteloje ir Zasečiuose dar gyveno apie penkiasdešimt lietuviškai kalbėjusių žmonių, tačiau vaikams ši kalba jau beveik nebuvo perduodama.

Kalbininko teigimu, paskutiniai vietoje gyvenę, tarpusavyje lietuviškai kalbėję zieteliškiai mirė XX a. devintajame dešimtmetyje. Šis kelių dešimtmečių tarpas tarp nutrūkusio kalbos perdavimo šeimoje ir paskutinių kalbėtojų mirties parodo, kodėl kalbos išnykimo negalima sutapatinti su viena konkrečia data.

Kalbos mirtis turi kelias chronologines ribas: pirmiausia ji praranda šeimos, vėliau – bendruomenės bendravimo funkciją, o galiausiai užgęsta su paskutiniais ją gerai mokėjusiais žmonėmis. Visą šį laikotarpį kalba dar egzistuoja, tačiau jos socialinė paskirtis jau būna iš esmės pasikeitusi.

Baltarusijoje atsidūrusių Apso, Breslaujos, Gervėčių, Varanavo, Ramaškonių, Asavos, Rodūnios, Nočios, Zietelos ir Lazūnų apylinkių medžiaga rodo skirtingas to paties proceso stadijas.

Lazūnų kelių dešimčių kaimų kalbinė erdvė XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje jau buvo beveik visiškai susitraukusi iki tekstų, žodynų ir garso įrašų archyvų, tuo tarpu Gervėčių ir Pelesos apylinkėse lietuvių kalba išliko iki mūsų dienų, tačiau net gretimi kaimai čia buvo pasiekę skirtingas asimiliacijos stadijas: vienur šnekta dar vartota šeimose, kitur ją moka vien tik vyresnieji.

Ramaškonių mikroareale autorės surinkta gausi kalbinė medžiaga atskleidžia lietuvių šnektos traukimąsi. Per kelis dešimtmečius iš bendros kaimo bendravimo priemonės ji tapo retai vartojama šeimos kalba.

Kadangi vaikai lankė rusiškas mokyklas, o viešajame gyvenime lietuvių kalba neturėjo perspektyvų, vyresnioji karta nebemokė jos savo palikuonių. Tai lėmė, kad ilgainiui ši šnekta liko tik pasyviai vartojama, o daugelyje arealo kaimų buvo visiškai užmiršta.

Kalbos pasitraukimas nevyksta taip, kad vieną dieną senąją šnektą visiškai pakeistų kita. Pereinamuoju laikotarpiu viename pokalbyje, o kartais ir viename sakinyje, gali persipinti lietuvių kalbos, vietinės slavų šnektos po prostu, lenkų ir rusų kalbų elementai.

Tai nėra atsitiktinis ar nemokšiškas „kalbų maišymas“. Kalbėtojas tiesiog pasitelkia visą savo turimą kalbinį repertuarą, tačiau tai nereiškia, kad jis visomis kalbomis gali vienodai išreikšti bet kokią mintį: vienos kalbos žodis jam geriau apibūdina kasdienę buities realiją, kitas natūraliai siejasi su mokykla ar valdžios įstaigomis, trečias – su gilia šeimos atmintimi.

Vietos gyventojo kalbinis repertuaras tokioje aplinkoje galbūt ir šiek tiek platesnis nei vienakalbio, bet jokiu būdu ne trigubai – jis paprastai negali visomis kalbomis bendrauti įvairiomis temomis tolygiai.

Net pasitraukusi iš aktyvios kasdienės vartosenos, ankstesnė kalba neišnyksta be pėdsakų. Lietuviški tarimo įpročiai, specifiniai garsai, kirčiavimo modeliai, sakinio konstrukcijos ir žodžiai gali dar ilgai išlikti vietinėje slavų šnektoje.

Šie elementai savaime neleidžia jos vadinti lietuvių kalba, tačiau liudija ilgalaikį kalbinį kontaktą ir ankstesnio sluoksnio poveikį.

Aptartų kalbos salų buvimas neleidžia tiksliai konstatuoti, kada lietuviškai nustojo kalbėti vienas ar kitas Eišiškių apylinkių kaimas, tačiau padeda atkurti bendrą kaitos seką – nuo viešųjų funkcijų silpnėjimo iki paskutinių vartotojų išėjimo ir archyvinės atminties. Vis dėlto teritorinės salos išnykimas nebūtinai reiškia, kad nutrūksta visos institucinės kalbos vartojimo galimybės.

Kai lietuviškai kalbantys vaikai gyvena išsibarstę po skirtingus kaimus, juos dar gali sutelkti mokykla, jos bendrabutis ir viena klasė. Tokia institucija neatkuria senosios vietinės tarmės, tačiau suteikia bendrinei lietuvių kalbai naują gyvavimo erdvę.

Teritorinę kalbos salą tuomet pakeičia institucinė sala.

Ši skirtis ypač svarbi vertinant dabartinį Vilnijos kraštą. Dieveniškėse šiuo metu, tikėtina, dar susitinka vietinės šnektos ir mokykloje įgyjamos bendrinės kalbos tęstinumas.

O Eišiškėse lietuviška mokykla jau nebeatkuria kadaise šeimose vartotos tradicinės lietuvių tarmės, tačiau labai lėtais žingsniais, bet jau kuria naują lietuvių kalbos bendruomenę. Baltarusijos lietuviškose salose, nuo 2022 m. panaikinus mokymą lietuvių kalba Pelesos ir Rimdžiūnų mokyklose, neliko vienos paskutinių erdvių, kurioje iš skirtingų šeimų kilę vaikai galėjo išmokti ir gyvai vartoti lietuvių kalbą.

Kalbos salos likimą dažnai nulemia ne tiek tai, ar krašte veikia lietuviška mokykla, kiek tai, kiek laiko jos nebuvo. Bažnyčia, praradusi lietuvių kalbą, savo veiklą tęsia ir lieka bendruomenės centru; mokykla, kelerius metus neveikusi lietuvių kalba, palieka ištisą kartą, kuri šia kalba niekada nesimokė nei rašyti, nei skaityti.

Tokia karta savo vaikams nebeturi ko perduoti, net jei pati kalbą dar supranta. Todėl mokyklos nebuvimas veikia stipriau ir ilgiau negu jos buvimas: uždaryta mokykla gali ilgam nutraukti kalbos perdavimo grandinę, o ją atkūrus dažnai tenka kalbinę bendruomenę telkti beveik iš naujo.

Šis dėsningumas paaiškina ir tai, kodėl Eišiškių bei Dieveniškių keliai išsiskyrė. Dieveniškėse vietinė šnekta šeimose išliko tiek, kad mokykla galėjo remtis tuo, ką vaikai jau mokėjo.

Eišiškėse tarp paskutinės tarpukario lietuviškos klasės ir naujos lietuviškos mokyklos susidarė kelių dešimtmečių tarpas; lietuvių kalbos perdavimas daugumoje šeimų jau buvo nutrūkęs. Kaimui netekus mokytojo, lietuvių kalba jame išlikdavo gyva tik vienos kartos lūpose – jau be rašto, nes nebuvo kam ir kur jo mokyti.

Kalbos sala nėra vien geografinė senesnio arealo liekana. Tai – socialinė erdvė, kurioje kalbą gyvą palaiko šeima, kaimynystė, mokykla, bažnyčia, kultūrinė veikla ir ryšiai su platesne kalbine bendruomene.

Šiems ryšiams silpstant, sala traukiasi net ir neišsikeliant jos gyventojams. Vis dėlto, kai tradicinė tarmė šeimose jau nebeperduodama, kalbos gyvavimą dar kurį laiką gali palaikyti institucijos.

Šis skirtumas yra esminis, norint suprasti lietuviškų mokyklų reikšmę ne tik Eišiškių krašte, bet ir visoje Pietryčių Lietuvoje.

Kad mokyklos kalba pokariu buvo ne tiek laisvas bendruomenės pasirinkimas, kiek derybų su valdžia rezultatas, rodo 1948 m. Kalesninkų epizodas. Švietimo ministerijos atstovai pareikalavo naujiems mokslo metams parengti mokyklą darbui rusų kalba.

Mokyklos vadovams pasitarus su tėvais ir pateikus ministerijai jų raštą, įstaiga buvo reorganizuota ne į rusišką, o į lenkišką. Lietuviškos mokyklos alternatyva čia net nebuvo svarstoma: bendruomenei teko rinktis iš dviejų valdžios pasiūlytų galimybių.

Z. Zinkevičiaus duomenimis, apie 1950 m. Pietryčių Lietuvoje pradėta masiškai keisti mokyklų mokomąją kalbą, o per kelerius metus lenkiškomis paverstos 367 lietuviškos ir dalis rusiškų mokyklų. Kalbininkas taip pat pabrėžia, kad po prostu kalbėjusiems gyventojams nebuvo steigiama mokyklų, kuriose būtų mokoma jų vartota vietine šnekta: jų vaikai turėjo mokytis lenkiškai arba rusiškai.

Tokia švietimo sistema ne tik atspindėjo esamą kalbinę padėtį, bet ir prisidėjo prie tolesnės kalbos bei tautinės savivokos kaitos.

Kaip tokie sprendimai būdavo priimami, rodo 1957 m. etnografinės ekspedicijos ataskaita: Žagarės kaimo mokyklą 1950 m. pavertus lenkiška, tėvų kreipimaisi buvo atmetami, o pagrindu tapo anoniminis raštas, pasirašytas asmens, kurio tose apylinkėse nė nebuvo, ir tvirtinantis, kad lietuvių ten nesą. O kai tėvai pagaliau sudarė sąrašą, jis dingo, o švietimo skyriuje atsirado kitas, suklastotas.

Taip buvo nustatoma, kokia kalba kaime kalbama. Tokiomis sąlygomis institucinė kalbos sala galėjo išlikti tik tol, kol atsirasdavo žmonių, pasirengusių ją kurti ir kasdien ginti.

Kaip tai vyko praktiškai, geriausiai liudija dviejų šio regiono pedagogų patirtis.

Lietuvišką mokyklą kuria žmonės: dviejų pedagogų kelias

Žemėlapiuose ir statistinėse suvestinėse institucinė kalbos sala dažnai atrodo tik kaip oficiali administracinė sistema: ugdymo programos, klasės ir mokinių skaičiai. Pagal pirminį sumanymą, nuo 1918 m. atsikūrusioje Lietuvos Respublikoje švietimo tinklas turėjo augti natūraliai, tačiau regiono raidą iš esmės pakeitė tarpukario Lenkijos įvykdyta Vilniaus krašto okupacija.

Nuo to laiko lietuviškos mokyklos gyvavimas paribyje priklausė ne tiek nuo valstybinių planų, kiek nuo asmeninio švietėjų pasišventimo. Ypač pokariu ir sovietmečiu pedagogams teko prisiimti atsakomybę už uždavinius, toli peržengiančius tiesiogines ugdymo pareigas.

Jie tapo ne tik mokytojais, bet ir organizatoriais, derybininkais bei bendruomenių telkėjais, pasiryžusiais įveikti tiek buitinius nepriteklius, tiek ideologinį vietos valdžios spaudimą. Šią sudėtingą misiją skirtingomis aplinkybėmis dešimtmečius vykdė pedagogai ir mokyklų vadovai Algimantas Masaitis bei Vytautas Liudas Dailidka.

Abiejų būsimųjų pedagogų asmenybes nuo mažens formavo politiškai perskirtas Vilnijos paribys. Algimantas Masaitis gimė 1935 m. Trakų rajone, Daniliškių kaime, pasienio policininko šeimoje: jo tėvas saugojo Lietuvos administracinę liniją su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu.

Pokariu pasienio policininko šeimai gimtinėje tapo pavojinga, todėl Masaičiai pasitraukė į tėvo gimtąsias apylinkes Nemuno žemupyje – ten prabėgo būsimo pedagogo vaikystė, ten jis baigė pradinę mokyklą, o 1955 m. – Veliuonos vidurinę.

Vis dėlto, kaip pats Algimantas rašo savo prisiminimuose, Vilnijos žemė ir Vilnijos dangus liko jo sielos savastimi, ir būtent ši ankstyva perskirto paribio patirtis vėliau nulėmė apsisprendimą grįžti dirbti į Pietryčių Lietuvą.

Vytautas Liudas Dailidka gimė 1937 m. Vygonių kaime, dabartiniame Varanavo rajone (Baltarusija), tačiau vaikystėje su šeima persikėlė į Kalesninkų–Eišiškių apylinkes.

Jo šeimos istorijoje ryškiai atsispindėjo viso krašto mokymo kalbų kaita: tėvas Vincas Dailidka mokytojavo lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ mokyklose (motina Emilija mokytojos darbą pradėjo tik pokariu), o jų sūnus Vytautas Liudas jau baigė rusišką mokyklą ir profesinį kelią pradėjo kitakalbėse ugdymo įstaigose.

Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, šių dviejų asmenybių veikloje išryškėja dvi skirtingos lietuviškojo švietimo strategijos. A. Masaičio profesinis kelias nusidriekė į Vilniaus rajono Marijampolį, kur reikėjo išsaugoti, stiprinti ir plėsti vis dar veikiantį istorinį lituanistinį židinį.

Eišiškėse, kur mokytojavo V. L. Dailidka, vaizdas buvo kitoks – čia lietuviškajam švietimui pirmiausia reikėjo išsikovoti vietą daugiakalbėje mokykloje, o vėliau sukurti visiškai naują, atskirą įstaigą. Taigi A. Masaitis užtikrino nenutrūkusią švietimo grandinę, o V. L. Dailidkai atiteko sudėtingesnė misija – surinkti ir iš naujo sujungti jos nutrūkusius galus.

Tokio darbo tradicija krašte prasidėjo gerokai anksčiau. Tarpukariu lietuvių švietimo draugija „Rytas“ čia kūrė ne pavienes mokyklas, o vientisą kalbinės aplinkos tinklą: greta pradžios mokyklų steigtos skaityklos, vaikų darželiai, rengti kultūriniai vakarai su vaidinimais.

Ši sistema turėjo aiškią logiką. Mokyklą vaikai lankydavo tik kelerius metus, o štai skaitykla tapdavo vienintele vieta, kur suaugęs kaimo žmogus galėjo gauti lietuvišką laikraštį ar knygą.

Paribio kaime tai reiškė gerokai daugiau nei tiesiog knygų lentyną – tai buvo įrodymas, kad vietinė kalba turi rašytinį pavidalą ir oficialų statusą. Be to, skaitykla suburdavo vietos bendruomenę: čia žmonės ateidavo pasiklausyti radijo (kaime niekas jo neturėjo), paminėti valstybines šventes, čia vykdavo vakaronės, konkursai, susitikimai su svečiais iš Vilniaus, Kauno.

O darželiai savo ruožtu perimdavo ir tuos vaikus, kurių šeimose lietuviškai jau nekalbėdavo. Kartu šios institucijos sudarė tai, ko kalba negalėjo gauti vien iš bažnyčios – kasdienę, praktinę vartojimo erdvę.

Todėl okupacinė administracija uždarė ir lietuviškas mokyklas, ir skaityklas, o atvykę čia dirbti mokytojai buvo persekiojami, teisiami, įkalinami arba ištremiami. Kalesninkų mokyklos likimas tai labai tiksliai paliudija: 1929 m. mokytoja Petronėlė Žičkaitė buvo suimta ir įkalinta Gardine.

Netrukus lietuviai mokyklą Kalesninkuose atkūrė, tačiau 1932 m. Eišiškių policija ją uždarė, nors joje mokėsi nuo 40 iki 80 mokinių.

Plačiau apie bendrą tarpukario laikotarpio lituanistinių mokyklų ir skaityklų naikinimo mastą Vilnijos krašte, mokytojų persekiojimą ir tėvų baudimą esu rašiusi („Voruta“ Nr. 2 (888), 2025), todėl dabar verta pabrėžti tik svarbiausią išvadą: sistemingai naikindama mokytojus ir raštingumą, valdžia pakirto institucinį kalbos pamatą ir pasmerkė ją trauktis bei užsidaryti privačioje namų erdvėje.

Tokio elgesio pobūdį iliustruoja vėlesni įvykiai Kalesninkuose: tėvų pageidavimu 1945 m. čia buvo atkurta lietuviška pradinė mokykla, o jos vedėju paskyrė mokytoją Vincą Dailidką. Tačiau rugsėjo 1-ąją į pirmąją pamoką neatėjo nė vienas apylinkės vaikas.

Klasėje susirinko tik paties pedagogo ir jo artimųjų atžalos. Kaip atsiminimuose teigia mokytojo žmona Emilija Dailidkienė, gyventojai baiminosi pažeisti Armijos krajovos draudimą leisti vaikus į lietuviškas švietimo įstaigas.

Kreipimasis į parapijos kleboną, kad šis padrąsintų tėvus, nedavė rezultatų – klebonas atsisakė padėti. Tuomet Vincas Dailidka pats ėjo po aplinkinius kaimus ir kvietė tėvus leisti vaikus į lietuvišką mokyklą.

Šis epizodas rodo, kad mokinių telkimas paribyje nebuvo nei asmeninė keistenybė, nei vieno laikotarpio išskirtinumas. Šią misiją 1945 m. Kalesninkuose, 1960 m. Marijampolyje ir 1992 m. Eišiškėse vykdė trys skirtingų kartų pedagogai – keitėsi tik priežastys, atbaidžiusios vaikus nuo lietuviško mokslo.

Emilijos Dailidkienės prisiminimuose vaizdžiai perteikiamas lietuviškos mokyklos atkūrimo epizodas Kalesninkuose. Carinės administracijos dar 1907 m. rusakalbei bažnytinei-parapinei mokyklai statytas pastatas po karo atrodė apleistas ir neprižiūrimas: durys ir suolai sulaužyti, dauguma langų išdaužyti, o kiti baldai sudeginti.

Tokias sunykusias patalpas valdžia lietuviškai mokyklai perleido tarsi tyčia, tikėdamasi, kad vietos bendruomenei nepavyks jų įsirengti. Klasėse visiškai trūko inventoriaus, todėl mokytojas kreipėsi į vietos gyventojus, prašydamas pagalbos.

Netrukus tėvai kartu su paaugliais – būsimais mokiniais – iš valdžios išprašė medienos ir bendromis pastangomis parūpino būtiniausius reikmenis mokymuisi: sukalė naujus suolus, lentas, įstiklino langus bei suremontavo grindis. Šis epizodas parodo, kad į paribį atvykusių pedagogų pirmieji darbai dažniausiai būdavo ne švietėjiški, o ūkiniai.

Iš esmės panaši situacija, tik kur kas didesniu mastu, pasikartojo ir Vilniaus rajone, Marijampolyje. Kad geografiškai išsisklaidę vaikai apskritai galėtų mokytis gimtąja kalba, įstaigai reikėjo ne tik pedagogų, bet ir transporto, bendrabučio bei maitinimo.

A. Masaičio patirtis rodo, kad vadovo darbas apėmė naujo pastato statybų organizavimą, rūpinimąsi buities sąlygomis ir nuolatines derybas su valdžia. Be šios materialinės infrastruktūros lietuviškos klasės paprasčiausiai nebūtų susirinkusios.

Šie pavyzdžiai atskleidžia tai, ko kalbų statistika nefiksuoja: paribyje kalbos išlikimas priklauso ne vien nuo kalbėtojų nuostatų, bet ir nuo visiškai apčiuopiamų veiksnių – pastato, suolų, malkų, autobuso ar lovos bendrabutyje. Kai viena kalba turi šią infrastruktūrą, o kita jos stokoja, šeimos pasirinkimas nustoja būti vien tapatybės klausimu ir tampa praktiniu sprendimu.

Būtent todėl abiejų pedagogų veikla laikytina ne tik švietėjiška, bet ir kalbos infrastruktūros kūrimo darbu.

Mokykla, kurios pedagogai patys ieškojo mokinių

Sociolingvistinę Pietryčių Lietuvos padėtį Algimantas Masaitis pažino ne iš studijų literatūros. Jo apsisprendimas dirbti šiame krašte buvo sąmoningas.

Dar prieš baigdamas matematikos studijas pedagoginiame institute, A. Masaitis domėjosi Vilniaus krašto švietimo situacija. Pasiūlymą vykti dirbti toli nuo sostinės jis priėmė – kaip pats rašo savo knygoje – ne dėl geografinio artumo Vilniui, o siekdamas padėti šiam kraštui grįžti į Lietuvą.

Toks pasirinkimas anuomet reiškė atsisakymą daug lengvesnio ir patogesnio kelio, kadangi matematikos mokytojų tuo metu trūko visoje šalyje.

Kai 1960 m. rugpjūtį, baigęs institutą, A. Masaitis pradėjo dirbti Marijampolio mokykloje, ji buvo vienintelė Vilniaus rajono vidurinė mokykla, kurioje buvo galima mokytis lietuvių kalba. Z. Zinkevičiaus duomenimis, po masinio mokyklų mokomosios kalbos keitimo Vilniaus rajone buvo palikta tik ši lietuviška mokykla, tačiau mėginta uždaryti ir ją.

Jos pokarinio gyvavimo pagrindus padėjo mokytojas Vilius Semaška. Tai reiškė ne privilegiją, o išskirtinę atsakomybę: vienai įstaigai teko atlikti darbą, kurį įprastai vykdytų ištisas švietimo tinklas.

Padėtį sunkino ir tai, kad likusioje Lietuvos dalyje apie Vilniaus krašto reikalus buvo žinoma nedaug – viešos diskusijos apie lietuvybę šiame regione tuomet buvo nepageidaujamos.

Mokyklos kalbinę sudėtį geriausiai nusako A. Masaičio atsiminimuose pateiktas mokinių skirstymas į tris grupes: Marijampolyje nuo seno gyvenančių lietuvių vaikai; tolimesnių apylinkių lenkų, rusų ir baltarusių vaikai, namuose kalbantys vietiniu dialektu po prostu; Lietuvos etninių žemių Baltarusijoje lietuvių vaikai, išsaugoję gimtąją kalbą.

Ši praktinė klasifikacija sutampa su kalbinių tyrimų duomenimis: viena institucija sutelkdavo tris skirtingas kalbines aplinkas, kurias vienijo tik mokomoji kalba. Būtent tokia mokykla funkcionuoja kaip institucinė kalbos sala – tai ne teritorija, kurioje visi kalba ta pačia kalba, o institucija, kurioje bendra kalba tik įgyjama.

Mokiniai į Marijampolį atvykdavo iš kelių aplinkinių rajonų ir iš lietuviškų kaimų, likusių Baltarusijos teritorijoje¹. Pedagogai patys važinėdavo po Vilnijos apylinkes, įtikinėdavo tėvus ir organizuodavo vaikų atvežimą.

Šis nuoseklus darbas prasidėjo daug anksčiau – vaikus iš tolimų lietuviškų kaimų telkti pradėjo pirmasis mokyklos vadovas V. Semaška. Kokiomis sąlygomis tuomet krašte buvo mokomi vaikai, iliustruoja 1951 m. epizodas: atvykęs į Marijampolį, V. Semaška pastebėjo, kad vietos mokytoja lietuvius vaikus moko lenkiškai ir iš lenkiškų vadovėlių.

Pirmąją darbo dieną, išlydėjęs mokinius namo, jis surinko nuo suolų lenkiškus vadovėlius, nuvažiavo į Vilnių, nupirko lietuviškų ir tą patį vakarą išdėliojo juos klasėje. Vaikams reikėjo ne tik vadovėlių, bet ir pastogės, todėl prie mokyklos veikęs bendrabutis, kuriame geriausiais metais gyvendavo iki 80 mokinių, tapo esmine šio lituanistinio židinio išlikimo sąlyga.

Kad Baltarusijos kaimų vaikai apskritai galėtų čia mokytis, neužteko vien vietos bendrabutyje – reikėjo ir administracinio sprendimo. Bendradarbiaujant su Švietimo ministerijos pareigūnais buvo įteisinta tvarka, leidusi vienerius metus neatestuoti mokinių, atvykusių „iš kitų respublikų mokyklų“, kad per tą laiką tėvai spėtų atgauti vaikų dokumentų bylas iš Baltarusijos.

Sunkumai prasidėdavo dar anksčiau: Gervėčių krašto gyventojų prisiminimais, gauti pažymas išvykti mokytis į Lietuvą būdavo itin sunku, nors leidimai vykti į Baltarusijos ar Rusijos mokyklas būdavo išduodami greitai ir paprastai. Todėl vaikai Lietuvos mokyklas pasiekdavo per pažįstamus, įvairiais aplinkkeliais.

Taigi ši institucinė kalbos sala išsilaikė ne vien dėl atkaklaus mokytojų darbo, bet ir dėl sumanių kanceliarinių bei teisinių sprendimų.

Perimdamas V. Semaškos pradėtą darbą, jaunas pedagogas A. Masaitis pirmiausia ėmė burti stiprų mokytojų branduolį – vienas kitą palaikančius kolegas, kurie mokiniams taptų autoritetingu pavyzdžiu, formuotų jų pasaulėžiūrą ir tuometinėmis aplinkybėmis liktų ištikimi savo profesijai bei patikimi.

Mokiniai su mokytojais praleisdavo dienas nuo ryto iki vakaro: kartu gyveno, mokėsi, dainavo, žaidė, sodino ir prižiūrėjo mokyklos sodą. Paribio mokyklose pedagogų kaita buvo kur kas intensyvesnė nei likusioje Lietuvoje – ne visi atlaikydavo daugiakalbę, lietuviškam švietimui ne visuomet palankią aplinką.

A. Masaitis pabrėždavo niekada neskirstęs mokinių pagal tautybę – šeimų pasitikėjimą tekdavo pelnyti reiklumu mokymo kokybei ir atidžiu dėmesiu kiekvienam vaikui. Lietuvių kalba čia buvo siūloma ne tik kaip tautinės tapatybės ženklas, bet ir kaip pragmatinė galimybė sėkmingai integruotis visuomenėje.

Tai leido Marijampolio mokyklai tapti atvira, o ne uždara ir izoliuota paribio institucija. Direktoriaus duomenimis, mokykloje brandos atestatus gavo 198 iš Baltarusijos atvykę lietuvių vaikai.

Atskirai vertindamas visų mokyklos absolventų pasiekimus, A. Masaitis nurodė, kad apie 70 procentų jų tęsė mokslus aukštosiose mokyklose arba įgijo paklausias profesijas.

Pakankamai sustiprėjusi mokykla galėjo padėti ir kitoms Vilniaus rajone besikuriančioms lietuviškoms mokykloms. Kai gretimose gyvenvietėse pritrūkdavo mokinių lietuviškai klasei atidaryti, Marijampolio mokykla kelerius metus siųsdavo ten savo mokinius iš Baltarusijos, o vėliau juos priimdavo atgal – taip buvo padėta atidaryti lietuviškas klases Maišiagaloje, Salininkuose ir Rudaminoje, o netrukus jos kūrėsi ir Nemenčinėje, Kalveliuose bei Juodšiliuose.

Institucinė kalbos sala tokiu būdu ne tik išsilaikė – šis institucinis modelis buvo sėkmingai pritaikytas ir kitose vietovėse, o viena mokykla sudarė prielaidas regioniniam lietuviškų klasių tinklui atsirasti.

Laikui bėgant mokykla tapo mišri – greta lietuviškų klasių joje pradėjo veikti ir lenkiškos. Nepaisant šių demografinių pokyčių, A. Masaitis ir toliau nuosekliai laikėsi principo, kad vadovavimas mokyklai neturi virsti politinių kovų lauku.

Kaip ir nuo pirmųjų savo mokytojavimo dienų, jis visais auklėtiniais rūpinosi vienodai, mat lietuviško identiteto išsaugojimas jam jokiu būdu nereiškė kitakalbių mokinių atskirties ar izoliacijos. Vis dėlto, atkūrus Nepriklausomybę, mokyklos iššūkiai persikėlė į savivaldos lygmenį ir įgavo kasdienį ūkinį pavidalą.

Įstaigos vadovo raštuose rajono valdžiai nuolat ryškėja ta pati pamatinių poreikių linija – reikalavimai suremontuoti dešimtmečius apleistą pastatą. Vadinasi, ir po 1990-ųjų lietuviškos mokyklos išgyvenimas priklausė ne vien nuo valstybinių kalbos politikos gairių, bet ir nuo stogo, šildymo bei transporto – tos pačios materialinės infrastruktūros, kuri mokyklai išliko probleminė dar nuo pokario metų.

Po keturių dešimtmečių vadovavimo ilgamečio direktoriaus darbo sutartis 2003 m. nebebuvo pratęsta. Šis žingsnis vietos bendruomenėje sukėlė aktyvias viešas diskusijas.

Vis dėlto, nepriklausomai nuo skirtingų šios situacijos vertinimų, ji akivaizdžiai demonstruoja, kad sprendimų dėl mokyklos likimo svorio centras galutinai persikėlė į vietos savivaldos lygmenį. Kartu šis lūžis atskleidžia, kad ilgamečio pedagogo pastangos išlaikyti įstaigą rėmėsi ne vien profesionalia švietėjiška veikla, bet ir nuolatine derybine kova bei kompromisų paieška bendraujant su administracinėmis institucijomis.

Paribio švietėjų sūnaus kelias laikmečių sankirtose

Vytautas Liudas Dailidka užaugo aplinkoje, kurioje lietuviškas žodis, tautinė savimonė ir švietimas reikalavo nuolatinės kovos bei asmeninės aukos. Jo tėvas Vincas Dailidka (1901– 1995) buvo vienas iš istorinės „Ryto“ draugijos mokytojų, kuriems tarpukariu darbas Vilniaus krašte reiškė ne profesinę karjerą, o nuolatinį persekiojimą.

Už švietėjišką veiklą lietuviškose regiono mokyklose lenkų valdžia jam nuolat kėlė bylas, atiminėjo teisę dirbti, todėl per vieną dešimtmetį pedagogas buvo kilnojamas iš vienos kaimo mokyklos į kitą. Mokytojo gyvenamąją vietą tuomet lėmė ne asmeninis pasirinkimas, o tai, kurioje vietovėje draugijai dar pavykdavo jį legaliai įdarbinti, nors apsirūpinti būstu vis tiek būdavo itin sudėtinga.

Kokią kainą tuomet teko mokėti už lietuviškos mokyklos išlikimą, rodo V. L. Dailidkos prisiminimai ir A. Lesio bei J. Lesienės publikacijoje pateikti duomenys. Vien 1937 m. policija mokytojo V. Dailidkos namuose atliko keturiolika kratų, konfiskavo lietuvišką literatūrą, o jį patį kalino Lydos ir Gardino kalėjimuose.

Į laisvę pedagogas išėjo tik šeimai surinkus užstatą. Persekiojimo pobūdį geriausiai atskleidžia sūnaus užfiksuotas epizodas: naktį išdaužius namų langus, kitą dieną vietos policija mokytojui pasiūlė išeitį – priimti Lenkijos pilietybę, mainais pažadėdama saugumą.

Pareigūnai siūlė kompromisą – asmeninį saugumą siejo su Lenkijos pilietybės priėmimu. Mokytojui nesutikus, spaudimą ir toliau kentė visa jo šeima.

Padėtis pasikeitė tik grąžinus Vilniaus kraštą Lietuvai – 1939 m. gruodžio 1 d. V. Dailidka buvo paskirtas Šaulių pradžios mokyklos vadovu, tačiau jau 1941 m. birželį šeima vos išvengė masinių sovietinių trėmimų.

Antrojo pasaulinio karo metais, tėvui vadovaujant Butrimonių lietuviškai mokyklai, sūnus Vytautas Liudas tapo jo mokiniu pirmojoje klasėje. Pokariu tėvas buvo paskirtas atkurtos Kalesninkų mokyklos vadovu, kur mokytojavo ir jo žmona Emilija.

Sūnaus atmintyje iš šio laikotarpio išliko ne oficialios pareigos, o kasdienio darbo kaina: nuolatinė baimė, administracinis spaudimas stoti į komunistų partiją ir vietos gyventojų priešiškumas bei patyčios, nukreiptos prieš pirmųjų lietuviškų klasių mokinius. Lietuviška mokykla šiai šeimai buvo ne tiesiog darbovietė, o gyvenimo būdas, kurio pasekmes jautė visi namiškiai.

Pažymėtina, kad ši paribio pedagogų karta dirbo beveik tuščioje profesinėje erdvėje, patirdama didžiulį istorinės atminties trūkį. Pavyzdžiui, 1940–1942 m. Eišiškių lietuviškoje mokykloje Nr. 1 dirbo bent keliolika mokytojų, tačiau, kaip savo prisiminimuose konstatuoja V. L. Dailidka, 1941 m. birželį Eišiškių ir aplinkinių lietuviškų mokyklų pedagogai buvo ištremti.

Net ir šiandien daugumos jų vardų nebeįmanoma atkurti – kolektyvinėje atmintyje išliko vos kelios pavardės. Tarp tarpukario „Ryto“ draugijos švietėjų ir pokario pedagogų kartos atsivėrė ne tik ideologinė, bet ir fizinė properša: dalis lietuviškos mokyklos tradicijos nešėjų buvo represuoti, o daugelio mokytojų pavardės liko nenustatytos ir nepateko į viešąjį istorinį pasakojimą.

Paties Vytauto Liudo profesinė trajektorija rodo, kad sovietinėje švietimo sistemoje asmeninis pasirinkimas buvo stipriai apribotas. Baigęs rusišką septynmetę mokyklą Eišiškėse, jis ir specialybę įgijo rusų kalba, o pedagoginį darbą pradėjo lenkiškoje pradinėje mokykloje.

Vienos šeimos dviejų kartų istorija čia atspindi viso regiono kalbinę kaitą: lietuviškai mokęs tėvas ir rusiškai bei lenkiškai dirbęs sūnus priklausė tai pačiai giminei, tačiau jų profesines trajektorijas diktavo skirtingos politinės santvarkos.

Vis dėlto prisitaikymas prie primestų sąlygų nereiškė tautinės tapatybės praradimo. Rusiškas išsilavinimas V. L. Dailidkai tapo ne asimiliacijos priežastimi, o pragmatiniu įrankiu, leidusiu dirbti sovietinėje švietimo sistemoje.

Tai leido jam iš vidaus ieškoti nišų lietuviškam ugdymui ir nuosekliai didinti vaikų skaičių lietuviškose klasėse. Jo biografija griauna stereotipą, kad paribio istoriją galima mechaniškai padalyti tik į kelias priešiškas tautines stovyklas.

Sėkmingai dirbdamas lenkiškose, rusiškose bei mišriose mokyklose, V. L. Dailidka niekada netapo pasyviu stebėtoju – jis nuolat ieškojo išeities iš sudėtingų politinių ir administracinių situacijų. Savo veikloje sujungęs pedagogiką, administravimą ir kraštotyrą, jis sugebėjo išsaugoti krašto istorinę atmintį, kol galiausiai Atgimimo metais pratęsė nutrūkusią tėvų veiklos liniją Eišiškėse.

Ankstesnius dešimtmečius V. L. Dailidkos prisiminimai leidžia pamatyti iš institucijos vidaus. Tuometėje daugiakalbėje mokykloje posėdžiai ir pasitarimai vyko pagal sovietinės švietimo sistemos praktiką – rusų kalba, o mokiniai į mokytojus privalėjo kreiptis vardu ir tėvavardžiu: Česlav Vladislavovič, Jonas Petrovič, Vytautas Vincovič.

Taigi tas pats pavardžių slavinimo mechanizmas, kuris fiksuojamas ankstesnių amžių dokumentuose, po šimtmečio veikė gyvo žmogaus kasdienybėje – lietuviškos mokyklos mokytojas savo darbovietėje buvo vadinamas rusiška forma.

Prisiminimuose fiksuojama ir kita, grynai praktinė kliūtis išlaikyti lietuviškas klases: pagal paskyrimą atvykę lietuviai mokytojai mišrioje mokykloje paprastai neištverdavo ilgiau kaip dvejus ar trejus metus, nes negaudavo gyvenamojo ploto ir turėdavo privačiai nuomotis kambarius. Specialistai, atvykę iš Rusijos ar Baltarusijos sovietinių respublikų, būstu dažniausiai būdavo aprūpinami pirmiausia.

Nuolatinė pedagogų kaita savo ruožtu tapdavo ideologiniu argumentu vietos valdžiai tvirtinti, kad lietuviškos klasės esančios nestabilios ir neperspektyvios.

Tokios politikos rezultatas aiškiai matomas statistikoje: 1969 m. į pirmąją lietuvišką klasę Eišiškėse atėjo trylika vaikų, 1970 m. – devyni, 1977 m. – keturi, o 1978 m. rugsėjo pirmąją mokytoja sutiko vos du mokinius. Praėjus keliems dešimtmečiams po tuščių Kalesninkų klasių patirties, lietuviškos klasės vėl atsidūrė ties išnykimo riba.

Tik šįkart prie to prisidėjo ne atviras administracinis draudimas, o socialinė nuostata, kad lietuviškas išsilavinimas paribyje yra nenaudingas vaiko ateičiai ir integracijai.

Kai 1983 m. Eišiškėse pradėjo veikti nauja trikalbė mokykla, V. L. Dailidkos liudijimu, iš maždaug 500 jos mokinių lietuviškai mokėsi vos 60. Nors lietuviškos klasės veikė, jos sudarė tik nedidelę dalį didelėje rusų ir lenkų kalbomis ugdančioje įstaigoje.

Šiame etape V. L. Dailidka, asmeniškai prisidėjęs prie mokyklos pastato statybų ir tapęs vienu iš jos vadovų, pasirinko kitokią veiklos kryptį – nuosekliai didinti lietuviškų klasių svorį ir statusą jau veikiančioje oficialioje institucijoje.

Didėjant mokinių skaičiui, bendros trikalbės mokyklos patalpos tapo per ankštos, todėl devintojo dešimtmečio pabaigoje pradėta siekti atskiros lietuviškos mokyklos. Surinkus tėvų parašus ir gavus oficialius leidimus, 1992 m. rugsėjo 1 d. buvo įsteigta savarankiška Eišiškių lietuvių vidurinė mokykla.

Pirmuoju jos direktoriumi tapęs V. L. Dailidka įstaigai vadovavo iki 2002 metų. Jam vadovaujant, 1997 m. buvo pradėti naujųjų korpusų statybos darbai, o pirmasis iš jų mokiniams duris atvėrė 2001-aisiais.

2006 m. įstaigai suteiktas gimnazijos statusas žymėjo V. L. Dailidkos pradėto darbo tęstinumą, todėl jis pagrįstai laikytinas vienu svarbiausių dabartinės Stanislovo Rapolionio gimnazijos kūrėjų.

Mokyklai suteiktas XVI a. lietuvių raštijos pradininko vardas turi tiesioginį ryšį su vietos istorija – su šiuo kraštu siejamas Karaliaučiaus universiteto profesorius ir šių dienų Eišiškių gimnazistas simboliškai atsiduria toje pačioje kultūros bei švietimo tęstinumo linijoje.

V. L. Dailidka, būdamas ne tik pedagogas, bet ir kraštotyrininkas, dailininkas bei poetas, lietuvišką mokyklą vertino ne kaip formalų administracinį vienetą, o kaip regiono kultūros išsaugojimo židinį. Paklaustas apie savo identitetą, jis pabrėžė: „Aš – lietuvis“, o kitas savo veiklas įvardydavo tik kaip papildomus elementus.

Tokia pozicija rodo, kad tapatybę pasienio ruože lemia ne tik išorinė kalbinė ir socialinė aplinka, bet ir sąmoningas, tvirtas asmens apsisprendimas.

Abiejų pedagogų – Algimanto Masaičio ir Vytauto Liudo Dailidkos – patirtys atskleidžia, kad lietuviškų mokyklų vadovams Pietryčių Lietuvoje teko kur kas platesnės funkcijos nei įprastas administracinis darbas kituose šalies regionuose.

Jiems tekdavo patiems komplektuoti klases nepalankioje demografinėje aplinkoje, spręsti mokinių apgyvendinimo bei logistikos klausimus, kuruoti statybas, teisinėmis priemonėmis kovoti dėl mokyklos statuso ir nuolat tarpininkauti tarp vietos bendruomenių bei skeptiškai nusiteikusios valdžios.

Kadangi pirminiame etape klasės išlikimas priklausė nuo kelių toliau gyvenančių vaikų pritraukimo, teisei mokytis gimtąja kalba užtikrinti reikėjo apčiuopiamo materialinio ir moralinio pagrindo, o ne deklaratyvių pareiškimų. Todėl abiejų vadovų veikla vienu metu liudija ir išskirtinį asmeninį įsipareigojimą, ir visos lietuviško švietimo sistemos struktūrinį pažeidžiamumą geopolitiniame paribyje.

Šios dvi mikroistorijos nepaaiškina visų regiono procesų, tačiau patvirtina esminę išvadą: institucinės kalbos salos gyvybingumas pasienyje priklauso ne vien nuo mokinių skaičiaus ir administracinės sistemos, bet ir nuo sąmoningo asmeninio įsipareigojimo.

Mokyklų vadovai – regiono švietimo metraštininkai

Pasitraukę iš tiesioginių mokyklos vadovų pareigų, abu pedagogai ėmėsi kitos svarbios veiklos – nuosekliai fiksavo Pietryčių Lietuvos švietimo raidą, kruopščiai rinko dokumentus ir istorinius liudijimus. 2002 m. V. L. Dailidka Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje įkūrė kraštotyros muziejų „Atmintis“, kuriame iki šiol kaupiamos mokytojų biografijos, archyvinės nuotraukos, dokumentai bei aplinkinių kaimų istorinė, etnografinė ir materialinė medžiaga.

Savo ilgalaikių tyrimų ir fiksavimo rezultatus pedagogas paskelbė 2012 m. išleistoje monografijoje „Versmės ištakos: Eišiškių mokyklos raida (1524–2012)“.

Savo ruožtu A. Masaitis sistemingai sutelkė dėmesį į Marijampolio mokyklos ir platesnio Vilnijos lietuviškojo švietimo šaltinių paiešką. 2004 m. jo iniciatyva Marijampolyje duris atvėrė Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ švietimo raidos centras-muziejus, o 2007 m. pedagogas išleido solidžią atsiminimų ir dokumentų knygą „Marijampolio vaikai“.

Abiejų švietėjų darbas sulaukė ir oficialaus įvertinimo: Eišiškių Stanislovo Rapolionio gimnazijoje nuo 2005 m. teikiamos premijos už lietuvybės puoselėjimą pirmuoju laureatu tapo būtent V. L. Dailidka.

2009 m. šiuo apdovanojimu pagerbtas ir A. Masaitis, o nuo 2011 m. premijos įteikimo iškilmės kasmet simboliškai vyksta toje mokykloje, kurią vienas jų atkūrė ir išplėtojo, o kitas remia per atkurtos „Ryto“ draugijos veiklą.

Abu vadovus istoriškai ir konceptualiai sujungia „Ryto“ draugijos vardas. Ši tarpukario švietimo organizacija, kurios mokyklose kadaise dėstė V. L. Dailidkos tėvas Vincas ir kurios skyrius Vilniaus krašte ketvirtajame dešimtmetyje likvidavo Lenkijos administracija, buvo atkurta 2003 m. pabaigoje dr. Kazimiero Garšvos iniciatyva.

2004 m. balandžio 3 d. vykusioje steigiamojoje konferencijoje jos pirmininku išrinktas A. Masaitis. Taip tarpukario mokytojo sūnus Eišiškėse ir atkurtos organizacijos vadovas Marijampolyje pratęsė tą pačią kultūrinę misiją skirtingose epochose.

Ši institucinė gija aiškiai liudija vietos lietuviškojo švietimo tęstinumo siekį ir jo gebėjimą atsinaujinti.

Šių pedagogų biografijose išryškėja du nuoseklūs etapai: iš pradžių – mokinių telkimas, kad lietuviškos klasės išliktų nepalankioje aplinkoje, vėliau – dokumentų ir atsiminimų kaupimas, kad būtų užfiksuota šio darbo istorija.

Jų metraščiuose nenutylima, kodėl keitėsi mokymo kalba, kas vykdavo į atokius kaimus ieškoti vaikų, kokį spaudimą patyrė šeimos ir kodėl vienos klasės plėtėsi, o kitos nyko. V. L. Dailidkos ir A. Masaičio archyvai administracinę statistiką papildo žmonių liudijimais.

¹ Šio straipsnio autorė – viena iš tokių mokinių: 1978–1989 m. ji mokėsi Marijampolio vidurinėje mokykloje, kuriai tuo metu vadovavo A. Masaitis, atvykusi iš Ramaškonių (Varanavo r., Baltarusija).

Trečiojoje dalyje bus aptariama, kaip kalbos pasidalija šiandienos krašto gyvenimą ir kodėl kalbų kaitos rezultatas viešajame pasakojime dažnai paverčiamas jos pradžia.