Seimas rudens sesiją pradėjo 770 mln. eurų vertės paketo šeimoms, kurį parengė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos valdininkija, o pristatė buvusi premjerė, dabar ministrė Inga Ruginienė, reklamavimu ir pasiryžimu jį netrukus įteisinti. Pakete devynios priemonės iš kurių trys naujos, o kitos šešerios buvę yra išplečiamos ir tobulinamos.
Didesnės ir lankstesnės vaiko priežiūros išmokos, didesnė ligos išmoka prižiūrint sergantį vaiką, didesnės pensijų garantijos prižiūrintiems vaikus ir slaugantiems artimuosius, vaiko priežiūros ir užimtumo krepšelis, vienkartinė parama pasiruošti mokyklai, nemokami pietūs visiems 5–10 klasių mokiniams, daugiau galimybių šeimoms įsigyti būstą.
Naujos priemonės į Lietuvą grįžtančioms šeimoms – skamba gražiai, iš tiesų šiek tiek ir naujai, tačiau ar tai nėra „ta pati mergelė, tik nauja suknelė?“
Demografinės duobės nuolydis, pasireiškęs kritusiu gimstamumu Lietuvoje nuo 1990 metų 56,9 tūkstančių iki maždaug 19 tūkstančių gimusių vaikų per metus 2024 m. su prognozėmis 17 tūkst. šiems metams yra daugiau nei katastrofa valstybei, kurioje jau trūksta šimtų medicinos darbuotojų, mokytojų, policininkų ir kitų specialybių darbuotojų, kuriuos vienur pakeitė priverstiniai karo emigrantai iš Ukrainos o kitur – ekonominiai migrantai iš Azijos ir Afrikos.
Netrūksta tik nuolat atsirandančių naujųjų gelbėtojų – politikierių, sofos „žemdirbių“ ir tokių pat krepšinio „trenerių“ bei vidutiniokų valdininkų, kurie beje ir sukurpė naują paketą šeimoms. Diagnozė – ryškus intelekto ir atsakomybės stygius visose grandyse, nevykęs valdymas ir paika, skandaliukų bei „blizgučių“ nestokojanti žiniasklaida.
Rašiau ir kalbėjau festivalio „Būtent“ diskusijose, kad prognozės 2100-iesiems metams, išlikus toms pačioms gimstamumo tendencijoms su vidutiniškai mažiau nė vienu vaiku šeimoje, reiškia Lietuvos teritorijoje maždaug 600 tūkst. tautinę lietuvių mažumą greta 1.5 mln. visokio plauko ir tikėjimo atvykėlių.
Su mečetėmis ir budistų bei krišnaistų vienuolynais. Tie metai atrodo dar gan tolimais, tačiau kūdikėliui gimusiam šiandien iki jų teks išgyventi visą puokštę neišvengiamų etninių konfliktų, kol sulauks garbokos senatvės – 74 metų, kai, kažin ar bus kas daugumą oriai nukaršins.
Natūraliai kyla klausimas – koks paketo šeimoms poveikis valstybės demografijai? Gal ji bus tas gelbėjimosi ratas akyse nykstančiai lietuvių tautai ir jų besitraukiančiai kultūrai ir krepšiniui su numarintu futbolu? Pozityvus momentas pakete, be abejo, kažkiek rasis.
Ne viena pora išgirdusi, ypač, žadamas lengvesnes būsto įsigijimo sąlygas, platesnį išmokų už vaikus spektrą susimąstys – gal jau laikas pirmagimiui. Tokia jau yra minios psichologija. Tačiau vieno vaiko šeimos modelis yra pražūtingas, nes reikia gimstamumo rodiklio 2.1, o ne dabartinio tragiško 0.97.
Todėl pirma paketo yda, lyg yla iš maišo – nėra ryškaus išmokų šuolio už antrą, trečią vaiką. Pagaliau, reklamos reklamomis ir lieka, tačiau pasvarstykime šiame fone ministro Kęstučio Mažeikos žodžius, atspindinčius ortodoksalią liberalią ideologiją, kad kainos yra nesuvaldomos, juolab ne tik I.Ruginienė teigė, kad reikia visų ministerijų bendro veikimo.
Tai reiškia, kad ir penki didieji prekybos tinklai, ir G.Nausėdos žodžiais – „du su puse banko“, ir penki didieji pieno kombinatai, ir trys didžiosios skerdyklos, ir vyraujantys rinkoje stambieji vežėjai, galingieji statybininkai bei kitos vyraujančios savo ekonomikos sektoriuose įmonės, neturės reikiamos konkurencijos iš regeneruotino smulkaus ir vidutinio verslo. Ypač tokios prekybos.
Pasekmė ekonomikos moksle įvardinta aiškiai – rinkos iškraipymai veda prie kartelinių kainų susitarimų, o IT laikais jau nelabai reikia ir tokių.
Kalbant paprastai – Lietuvoje ir toliau ryškės minimaliausių supirkimo ir maksimaliausių pardavimo kainų diktatas, kuris itin skaudžiai žeidžia vargingąją Lietuvos dalį pensininkus, neįgaliuosius ir mažiausiai uždirbančius. Bent trečdalį Lietuvos gyventojų, kuriems nuolat aiškinama, kad jie gyvena kaip niekada gerai.
O ir likusieji, atmetus verslo ir finansų elitą, vargu ar gali ryškiau pretenduoti į vidurinį pasiturintį sluoksnį: gydytojai bėga per tris darbus, mokytojai uždarbiauja korepetitoriais, smulkesni ūkininkai „aria“ nuo aušros iki išnaktų, ministerijų valdininkai rašo projektus kad prisidurtų.
Kapitalo koncentracija vyksta visame pasaulyje greta neregėto klimato karštėjimo su savais ekstremaliais pasvyravimais, jau patys didžiausi milijardieriai ir milijonieriai, matydami, kad prasiskolinę bankams valdžios nesuvaldo situacijų migrantų srautuose, ir neaišku, kas pirma „sprogs“ – nutirps ledynai ar vakarų civilizacija Hantingtono įvardintuose etniniuose-religiniuose karuose bus arba nušluota, arba, natūraliai nunyks, kelia balsą, paradoksaliai reikalaudami didesnių mokesčių jiems patiems.
Apie septyniolika gražių Jungtinių Tautų tikslų jau iš vis nebekalbama – suvokta, kad dėl lėšų stokos jie žlugo.
Gi Marijos žemėje – Lietuvoje viskas daugmaž po senovei – nusipelnę gyventi geriau netrūksta naujų apetitų kainų auginime, varguoliams kantrybės lašai dar neišsekę, nors žemdirbiai žada naują „Baltijos kelią“ iki pat Talino.
Bet grįžkime prie paketo šeimoms – kol dar nėra globaliausių didžiausių tarifų pertekusiems trilijonais veikėjams (Donaldas Trampas, beje – „prieš“, Bilas Geitsas …– „už“) ir verslininkams su naujo finansinių lėšų srauto kliūstelėjimu iš centrinių ES ir Pasaulio bankų, suktis ir galvoti tenka patiems.
Netgi nėra kada aiškintis kas kaltas, kad į ožio ragą arba „latifundijas“ baigiamas suvaryti Lietuvos kaimas su nykstančiu smulkių ir vidutinių ūkių vaikų klegesiu, nors yra ir „melejardai“ mesti į žemės ūkį, yra ir pavardės juos skirsčiusių bei ėmusių.
Horizonte naujas „pyragas“ nemokamiems stambiųjų „pietums“: 770 mln. eu eilinių mokesčių mokėtojų suneštų pinigų. Jie dar tik vartaliojasi Seimo prieigose, o konservuoti žirneliai „šast“ prekybos tinkle „IKI“ šį rytą jau šoktelėjo vos ne dvigubai. Žinoma, tai labai gerai aiškinti Hormūzo parako dūmų uždangoje, bet tų kurie galvoja – neapgaus.
Lygiai kaip po energetikos kainų šuolio, maisto kainos negrįžo atgal, lygiai tas pat bus pasibaigus karui su D.Trumpo kadencija. Tai jau tapo dėsniu – vos tik valdžia, malonindama rinkėjus, prasitaria apie būsimus algų, pensijų ir pašalpų didinimus, stambieji jau iš anksto užkelia kainas.
Šį sykį stimulas ir „fas“ – nežiopsok, eina per žaidimėlį „šeimai davė O!“. Žadėtą Daukanto aikštės gerovės valstybės rojaus prieangį pensininkams pakeitė naujas mokesčių mokėtojų pinigėlių perpumpavimo stambiems per naują kainų šuolį planas ar nesusipratimas. Skirtumas menkas – rezultatas tas pats.
Kas kad dėl to šeimos paketo 2027- ais Lietuvoje negims bent 20 tūkst. naujagimių, o 2028 -ais ir visi 22 tūkst. Svarbu, kad bus pasiauginta reitingai ir gintos dantimis bei nagais pozicijos savivaldybėse bei seimuose prie rinkiminių urnų.
Uoliai balsavęs visada, ko gero nebeisiu. Juolab Vokietijoje šiemet kompensuojama 51 naujausias vaistas nuo krūtų, pilvo ir kitokio vėžio, kai Lietuvoje – tik („net“) keturiolika dėl lėšų stokos.
Kas kad Konstitucija draudžia medicininius eksperimentus su žmonėmis be jų sutikimo. Pas mus tai negalioja ir nuolat stebima kiek pratrauks onkologinis ligonis be vaistų ir be pelynų arbatos. Kur jau čia trūkstamus plius 250 milijonų eurų sukrapštyt, kad būtų kaip Vokietijoje – nacionalinis stadionas su Tautos namais svarbiau.
O dėl visko ir tokių kainų kaltas, žinoma, D.Trumpas. Bet ir ne nevykusi Lietuvos konkurencijos tarybos, Lietuvos banko, atsakingo teisės aktais už infliaciją, „Ikanomikos“ bei Finansų ministerijų veikla su atitinkamais seimų komitetais premjerais ir prezidentais – turėti nuopelnai už didžiausią socialinės nelygybės koeficientą ES bei buvusius infliacijos tempus, su „vyšnia ant torto“ – žemės ūkio produkcijos augintojų ir kaimo susinaikintojų, žmonių nuvaryo nuo žemės ministerija, kukliai nutylimi.
Svarbu turimus milijonierius su, sako, jau esamu milijardieriumi susumuoti su varguoliu ir parodyti, kad vidutinis „žmoga“ gyvena visai gerai. Dar kalbančios dėžės mums paaiškina, kad į vis geriau gyvenančią Lietuvą dėl to grįžta vis daugiau sumanusių pabaigti likusius gyvenimo metus tėviškėje plius ne vienas demografinis tūkstantis. Kad bėga nuo karščių ir musulmonų – nutylima irgi.
Taigi, antroji, paketo šeimoms yda – jo lokalumas, atskiras fragmentas, šeimos pajamų/išlaidų prognostinio santykio ignoravimas, kai reikia viso komplekso priemonių jam gerinti.
Kur jau čia ministerijų valdininkams iki diferencialinių lygčių, matricų ir neryškiųjų logikų be jokių tikimybių. Neskaičiavo, nes nemoka.
Bėda, kad visų partijų dešimtmečiais linksniuotas – „palaikysime smulkų ir vidutinį verslą“ taip ir netapo kūnu: investicinės ir mokestinės lengvatos, kad vėl rastųsi konkurencija, Lietuvoje, ir ypač jos kaime, jau pasak ir Nerijaus Mačiulio, neaptiktos. Vieni tebesėdi šešėlyje ir galvoja – „tegu valdžia neieško durnių“.
Kiti jau kada perregistravo savo verslus, į ten kur jiems geriau. Lenkiją ar Olandiją. Pikčiausia, kad šio uždavinio – Lietuvos – 2100 išsaugojimo uždavinio neišspręs nei Algirdas Sysas, nei Inga Ruginienė – nors jai ir buvo sakyta, nei Marius Dubnikovas ar Aleksandras Izogorodinas su Algirdu Bartkum ar Indre Genyte-Pikčiene ir Gediminu Šimkum (ekonomikos-finansų „žiedelis“), kad ir būtų užrakinti viename kambaryje su kaminu ženklui paduoti – išspręsta.
Jų gi tikslas kitas – „bėvėpė“ ar „ikanominis augimas“. Kieno piniginėse – nutylėta.
Autorius yra sistemotyrininkas, matematikas
