Septyniolika Lietuvos etnologų kreipėsi į Seimo Kultūros komitetą, ragindami nepritarti siūlymui iš įstatymo išbraukti Suvalkijos vardą ir vieną iš penkių Lietuvos etnografinių regionų oficialiai vadinti tik Sūduva.
2026 m. rugpjūčio 13 d. pasirašytame kreipimesi mokslininkai teigia, kad Suvalkija ir Sūduva nėra tapačios ar laisvai sukeičiamos sąvokos: pirmoji žymi etnografinį regioną, o antroji pirmiausia siejama su gerokai senesne istorine baltų gentine teritorija.
Kreipimasis pateiktas Seimo Kultūros komitetui, jo kopijos išsiųstos Seimo Pirmininkui, Švietimo ir mokslo komitetui, Seimo Teisės departamentui, Kultūros ministerijai ir Etninės kultūros globos tarybai (EKGT).
Mokslininkai siūlo palikti „Suvalkija (Sūduva)“
Ginčas kilo dėl Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymo pataisos Nr. XVP-1687. Birželio 30 d. Seimas po pateikimo jai pritarė: už balsavo 79 parlamentarai, 10 susilaikė. Projektas perduotas svarstyti pagrindiniam Kultūros komitetui, o prie jo Seimo posėdyje numatyta grįžti rudens sesijoje.
Seimas spręs, ar keisti Suvalkijos pavadinimą
Pagal pataisą dabar įstatyme vartojamas pavadinimas „Suvalkija (Sūduva)“ būtų pakeistas vienu – „Sūduva“.
Kreipimosi autoriai siūlo to nedaryti ir išsaugoti dabartinį dvigubą pavadinimą.
Jų teigimu, jis leidžia išlaikyti abu krašto istorijos sluoksnius: Suvalkiją kaip etnografinio regiono vardą, o Sūduvą – kaip svarbų istorinės ir kultūrinės atminties vardą.
„Todėl nėra pagrindo atsisakyti šio kompromisinio pavadinimo ir įteisinti tik vieną, su kitu istoriniu laikotarpiu bei kita teritorine logika susijusį vardą“, – rašoma etnologų kreipimesi.
Sūduva ir Suvalkija – skirtingos teritorijos?
Etnologai pabrėžia, kad Lietuvos etnografiniai regionai apibrėžiami pagal tradicinės kultūros visumą – tarmes, papročius, tradicinę architektūrą, aprangą, gyvenseną, ūkinę veiklą, kulinarinį paveldą bei kitus požymius.
Kreipimosi autorių teigimu, Suvalkijos etnografinis savitumas ryškėjo XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje. Suvalkijos vardas esą susijęs ir su svarbiu modernios lietuvių tautinės kultūros tarpsniu – lietuvių kalbos, spaudos, švietimo, tautinio sąjūdžio bei modernios lietuvybės formavimusi.
Sūduva, anot jų, žymi daug senesnį sluoksnį – su sūduviais ir jotvingiais siejamą baltų gentinę teritoriją.
Svarbiausia mokslininkų pastaba – istorinės Sūduvos ir dabartinio Suvalkijos etnografinio regiono ribos nesutampa.
Kreipimesi nurodoma, kad istorinė Sūduva apėmė didelę, tačiau ne visą dabartinės Suvalkijos dalį, tęsėsi už dabartinės Lietuvos valstybės sienų ir apėmė teritorijų, kurios dabartinėje etnografinių regionų sistemoje priskiriamos Dzūkijai.
Todėl, etnologų nuomone, Suvalkiją teisės akte paprasčiausiai pervadinus Sūduva būtų sutapatintos dvi skirtingos mokslinės kategorijos – etnografinis regionas ir senoji gentinė teritorija.
Tai, jų manymu, sukeltų ne tik mokslinę, bet ir viešąją painiavą.
Įspėja ir dėl precedento kitiems regionams
Kreipimosi autoriai kelia ir platesnį klausimą: jeigu etnografiniai regionai būtų vadinami pagal senųjų baltų genčių teritorijas, kodėl tokia pati taisyklė neturėtų būti taikoma ir kitoms Lietuvos dalims?
„Pavienis vieno regiono pavadinimo keitimas, neperžiūrint visos etnografinių regionų sistemos, būtų metodologiškai nenuoseklus“, – teigia mokslininkai.
Jų nuomone, jeigu valstybė nuspręstų regionų vardus grįsti ne etnografiniais, o senųjų genčių, istorinės atminties ar šiuolaikinės regioninės savivokos kriterijais, tuomet reikėtų svarstyti ne vieną pavadinimą, o visą Lietuvos etnografinių regionų klasifikavimo sistemą.
Etnologai kartu pabrėžia, kad jų kreipimasis nereiškia Sūduvos vardo reikšmės neigimo. Priešingai – šis vardas esą svarbus Lietuvos istorinei ir kultūrinei atminčiai, todėl gali ir turi būti vartojamas istorijos, kultūros, paveldo, švietimo bei vietos tapatybės aplinkoje.
Tačiau, jų manymu, Sūduvos vardo puoselėjimas neturėtų reikšti Suvalkijos, kaip etnografinio regiono, vardo panaikinimo.
Ar buvo išgirsti visi regiono gyventojai?
Dar viena kreipimesi keliama abejonė – kiek sprendimas įteisinti vien Sūduvos vardą iš tiesų išreiškia visos regiono bendruomenės valią.
Mokslininkai pažymi, kad nėra atlikta nepriklausoma reprezentatyvi viso Suvalkijos (Sūduvos) etnografinio regiono gyventojų apklausa. Vienos regioninės institucijos ar bendruomeninės iniciatyvos sprendimas, jų nuomone, savaime negali būti laikomas visų krašto gyventojų nuomone.
Panašią abejonę rugpjūčio pradžioje išsakė ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė dr. Violeta Meiliūnaitė. Ji siūlė prieš atsisakant vieno iš dviejų oficialiai vartojamų vardų plačiau tartis su pačiais regiono žmonėmis. VLKK vadovė taip pat priminė Lietuvių kalbos instituto dialektologų 2011–2014 m. duomenis, pagal kuriuos dauguma tuomet apklaustų krašto gyventojų save siejo su Suvalkija ir vadino suvalkiečiais.
VLKK pirmininkė apie sumanymą įstatyme panaikinti Suvalkijos pavadinimą
Sūduvos šalininkai remiasi istoriniu vardu
Kita ginčo pusė Sūduvos vardą laiko istorinio teisingumo ir krašto tapatybės atkūrimo klausimu.
Seimo Pirmininkas Juozas Olekas, pristatydamas pataisas, pabrėžė, kad Suvalkijos vardas yra vėlyvesnis ir siejamas su XIX a. Suvalkų gubernija, o Sūduva – daug senesnis, baltų genčių paveldą atspindintis vardas. Pasak projekto šalininkų, jo įteisinimo jau daug metų siekia regioninė Etninės kultūros globos taryba (EKGT), kuri šiai krypčiai pritarė 2022 metais.
Ši diskusija nėra nauja. Alkas.lt ją seka jau daugiau kaip dešimtmetį.
Dar 2013 m. tuometė EKGT pirmininkė Dalia Urbanavičienė Alkas.lt išsamiai nagrinėjo Sūduvos, Užnemunės ir Suvalkijos vardų raidą. Ji pabrėžė Sūduvos vardo senumą ir nurodė, kad Suvalkijos pavadinimas pradėjo formuotis XIX a., įkūrus Suvalkų guberniją. Tuo metu Suvalkijos (Sūduvos) regioninė taryba taip pat jau siekė, kad regionas būtų vadinamas vien Sūduva.
D. Urbanavičienė. Suvalkija ar Sūduva?
Tačiau šių metų liepą Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas etnologas dr. Žilvytis Šaknys Alkas.lt išdėstė priešingus argumentus. Jis pabrėžė, kad istorinės Sūduvos ir etnografinės Suvalkijos ribos nesutampa, todėl senojo gentinio vardo perkėlimas dabartiniam etnografiniam regionui, jo vertinimu, būtų metodologiškai problemiškas.
Ž. Šaknys. Sūduva – istorinė teritorija, etnografinis regionas ar tarmė?
Ž. Šaknys yra ir vienas iš dabar Seimui pateikto etnologų kreipimosi signatarų.
Kreipimąsi pasirašė 17 etnologų
Kreipimąsi pasirašė prof. dr. Laimutė Anglickienė, dr. Giedrė Barkauskaitė, dr. Kristina Blockytė-Naujokė, dr. Gintarė Dusevičiūtė-Neimontienė, dr. Aušra Kairaitytė-Užupė, dr. Petras Kalnius, dr. Rasa Paukštytė-Šaknienė, prof. dr. Lina Petrošienė, prof. dr. Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė, dr. Rita Radzevičienė, dr. Vida Savoniakaitė, doc. dr. Dalia Senvaitytė, dr. Žilvytis Šaknys, dr. Irma Šidiškienė, dr. Vytautas Tumėnas, dr. Skaidrė Urbonienė ir doc. dr. Arūnas Vaicekauskas.
Tarp jų – Vilniaus, Klaipėdos ir Vytauto Didžiojo universitetų, Lietuvos istorijos instituto bei Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslininkai.
Dabar klausimas persikelia į Seimo Kultūros komitetą. Rudenį parlamentarams teks apsispręsti ne tik dėl dviejų vardų, bet ir dėl principinio klausimo: ar etnografinio regiono vardą pirmiausia turėtų lemti jo tradicinės kultūros susiformavimas, ar daug senesnė istorinė atmintis ir šiandienos regioninės tapatybės siekiai.
Kam kilo mintis panaikinti Suvalkijos pavadinimą? Ar tai ne todėl, kad Suvalkai yra Lenkijoje? Negi Lietuvos seimas neturi ką veikti? Regiono pavadinimas – tai mokslo žmonių reikalas. Ar dėl to atsiklausta Lietuvių kalbos instituto, Etninės globos tarybos nuomonių.
Seimas nebesugalvoja ką rimtesnio nuveikti, todėl imasi visokiausių menkniekių. Matyt, bijo užmigti iš nuobodulio ir neturėjimo ką veikti?
Sūduva yra labai gražus istorinis pavadinimas, kaip ir Lietuva etc.
Sūduva yra labai gražus istorinis pavadinimas, kaip ir Lietuva etc.
Kažkas negero vyksta dėl minėtų etnologų pasūlymo.Okupacinės carinės valdžios primestas pavadinimas ,,Suvalkija” kai kam yra svarbesnis , deja ,už labai seną baltišką pavadinimą ,,Sūduva”. Iš tiesų nūdienos Sūduvos krašte gyvena dzūkai ir aukštaičiai vakariečiai ,o ,,Dainava” tai irgi sūduviečiai. Gerb.minėti etnologai esate neteisūs,- ,,Suvalkija” tai okupanto įvestas dirbtinis geografinis pavadinimas .
Berods, Sūduva tęsiasi iki Nauros ( Narevo) upės pietuose?
Taip pat buvo ir su Pašešupio kaimu,skeltanagiai pervadino į Starapolę o vėliau Marijampole…
Remiatės 2023 seminaru, bet tikriausiai gėda pasakyti, kad jame dalyvavo tik trys, keturi ar penki etnologai. Tame seminare buvau ir aš pats su marijampoliečiu K. Subačiumi, prie dviejų staliukų buvo daug laisvų vietų, … aplaidu ir apgailėtina, bet, niekam nežinant tarsi ir argumentas – “seminaras” taigi buvo.
Beje, ir 2023 “seminare” jūsų argumentai mūsų neįtikino. Jūs meluojate, kad nebuvo apklausų dėl Sūduvos krašto pavadinimo, jūs nutylite, kad 2022.05.10 buvo priimtas Etninės kultūros globos tarybos daugumos sprendimas pritarti Sūduvos pavadinimo susigrąžinimui, kaip to prašė Sūduvos regioninė taryba.
Nepadoru taip, ne suvalkijos gubernija savo pavadinimu ir ne jos žandarai bei kiti rusofilai, o sūduviškos tvirtybės žmonės tuometės rusijos imperijos ir tuometės prūsijos imperijos (Lietuvos departamento / Mažosios Lietuvos) kraštuose padėjo lietuvybės formavimuisi.
Nėra argumentas ir tai, kad dabar Sūduvos ribos yra mažesnės, nei buvo Suvalkų gubernijoje, nes lygiai taip pat yra ir su Lietuva, jos ribos taip pat mažesnės, nei buvo anksčiau, bet vistiek stengiamės išsaugoti tiek Lietuvos, ir tiek Sūduvos, tiek kiek jų dar turime.
Ar nepastebite, kaip nyksta pati etninė kultūra, ypač vaikų ir jaunimo tarpe, gal žinote, ką turėjote daryti, kad nebūtų tokio kritimo?
Esu įsitikinęs, kad Sūduviškos tapatybės stiprinimas padės stiprinti lietuviškumą Sūduvoje ir visoje Lietuvoje.
O jūs vietoje tūkstantmetės sūduvių ir Sūduvos etninės kultūros menkinimo, užsiimkite etnologams skirtais darbais, kad pamokos grįštų į mokyklas, kad būtų kam darželiuose ir mokyklose mokinti vaikus, kad jie vėl pradėtų grįžti į moksleivių etninės kultūros būrelius, olimpiadas, … .
Pradėkite darbuotis nuo savo miesto Vilniaus, jeigu teisingai atsimenu, šiais metais moksleivių EK olimpiadoje buvo tik 1 atstovas iš Vilniaus, … praeitais taip pat tik 1 ar 2.
Bene artimiausi Sūduvai yra Šeduvos, Svedasų pavadinimai, be to, dar ir kaimyninio Kupiškio pavadinimas yra gretintinas su Kaupiškių kaimo, esančio Sūduvoje, pavadinimu. Tokiu atveju yra įžvelgtinas galimas sūduvių persikėlimas į Šeduvos kraštus beigi galimas Sūduvos žodžio giminiavimas su Švedijos (Šveduvos) pavadinimu. Juk pavardžių ne tik Sudavičius, Saudargas, bet ir Švedas, Švedkauskas Lietuvoje ne mažai. Be to, ir etimologijai pavadinimai Sūduva, Suvalkija, regis, taip pat – kieti riešutėliai. Taigi tas pavadinimų keitimas atrodo tarsi katės pirkimas maiše.
Vėl Vilna, pasivadinusi Kažin, siautėja
Liveta Repšienė. Konflikto dėl Vilniaus perteikimas 1989–2022 metų laikotarpio Lenkijos istorijos vadovėliuose
researchgate.net/publication/380509583_Konflikto_del_Vilniaus_perteikimas_1989-2022_metu_laikotarpio_Lenkijos_istorijos_vadoveliuose
Po Pirmojo pasaulinio karo Lenkijoje dominavo pozicija, pagal kurią, anot Krzysztofo Buchowskio, Lietuva buvo vertinama kaip neatskiriamai susijusi su Lenkija. Lenkijoje tuo metu išsiskyrė dvi koncepcijos. Viena iš jų – endekų ideologo Romano Dmowskio inkorporacinė samprata, skelbianti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) žemių padalijimą, Vilniaus ir Vilniaus krašto inkorporavimą į Lenkiją. Barbaros Stankevič teigimu, nepritardamas šiai koncepcijai Juzefas Piłsudskis suformavo federalistinę koncepciją, kurios pagrindas buvo Lenkijos ir Lietuvos unijinė tradicija. Buvusioms LDK žemėms suvienyti J.Piłsudskis pasiūlė kantoninės valdymo sistemos projektą, pagal kurį kelios kantoninės dalys turėjo sudaryti Lietuvą, federaciniais ryšiais susijungusią su Lenkija – būsimos federacijos branduoliu. Taigi, federalistiniu ar inkorporaciniu požiūriu Lietuvos ateitis buvo matoma kartu su Lenkija.K. Buchowskis, nagrinėdamas konfikto tarpukario lenkų istorinėje sąmonėje vaizdą, rėmėsi Zdzisławo Budeckio, Jano Ochotos ir kitais darbais. Vilniaus krašto priklausymas Lenkijai buvo laikomas savaime suprantamu dalyku, aiškinant, kad dauguma šioregiono gyventojų buvo lenkų tautybės. Todėl jie prisijungę prie Lenkijos, o Lietuvos pretenzijos Vilniaus atžvilgiu laikytos nepagrįstomis19. Buvo ak-centuojamas lietuvių bendradarbiavimas su bolševikais, Lietuvos ir Sovietų Rusijos 1920 m. sutartis, pagal kurią sovietai pripažino Vilniaus kraštą Lietuvai. Ši sutartis vertinta kaip antilenkiška, labai kenkianti Lenkijai, vykstant jos ir bolševikų karui. Tad teigta, kad nugalėjusi bolševikus Lenkija turėjo atsiimti Lietuvos užimtas žemes, nes Lietuva įgijo jas bendradarbiaudama su bolševikais. Iškeliant lietuvių ir sovietų bendradarbiavimą kartu buvo menkinma Suvalkų sutarties reikšmė ir mažinamas Lenkų ka-rinės organizacijos (lenk. Polska organizacja wojskowa, POW) vaidmuo santykių su lietuviais raidoje. POW nesėkmingo pučo klausimas būdavo nutylimas arba paminimas labai atsainiai. K. Buchowskio teigimu, interpretuodama konfliktą Lenkija stengėsi sumenkinti Suvalkų sutarties reikšmę, dažniausiai ją vadindama provizoriniu (t.y. negalutiniu) kariniu susitarimu. Pabrėžtas sutarties turinio ribotumas, tad lietuvių teiginys, kad Suvalkų sutartis yra tarptautinis traktatas, laikytas klaidingu. Teigta, jog sutartis susijusi tik su susirėmimais Suvalkų krašte ir neapima Vilniaus priklau-symo Lietuvai. Pozityviai vertintas generolo Lucjano Żeligowskio „maištas“. Tarpukario autoriai pabrėž-davo, jog tai nebuvo avantiūra ir atitiko vietinių gyventojų valią.Kalbant apie tolesnę įvykių po 1920 m. raidą pasakytina, jog Lenkijos publicistai buvo linkę tvirtinti, kad L. Żeligowskis turėjo pakankamai karinių pajėgų vadinamajai Kauno Lietuvai užimti. Taip tarsi buvo grindžiama mintis, kad Lenkija neturėjo grobikiškų tikslų likusios Lietuvos atžvilgiu. Nors mūšiai prie Širvintų ir Giedraičių lietuvių yra laikomi didžiule Lietuvos pergale, pagal tuometinę lenkų tradiciją jie yra beveik nepastebimi arba laikomi vietinės reikšmės susirėmimais. Po 1920 m. Vilniaus krašto užėmimo sukurtos Vidurinės Lietuvos likimą lėmė 1922 m. išrinktas šio pseudovalstybinio darinio seimas. Lenkų autoriai akcentavo aktyvų gyventojų dalyvavimą rinkimuose, pateisindami šio seimo atstovavimą Vidurinei Lietuvai, nors yra žinoma, kad lietuvių tautybės gyventojai bei dauguma baltarusių ir žydų rinkimuose balsuoti atsisakė. Šio seimo priimtas sprendimas prijungti Vidurinę Lietuvą prie Lenkijos patvirtintas 1922 m. balandį Varšuvos Seime. Tad ir 1923 m. Ambasadorių konferencijos sprendimas pripažinti Vilniaus kraštą Lenkijai buvo laikomas konflikto galutiniu sprendimu. Po jo iš Lietuvos laukta susitaikymo su esama padėtimi ir normalių tarpvalstybinių santykių užmezgimo. K. Buchowskis, rašydamas apie tarpukario Lenkijos vadovėlius, teigė, jog XIX a. prasidėjęs lietuvių tautinis judėjimas juose buvo vertinamas kaip rusų intrigų padarinys. Pasakojimas apie nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą būdavo užbaigiamas tvirtinimu, kad daugelis gyventojų troško atnaujinti uniją su Lenkija ir tik dėl saujelės lietuvių ir priešų intrigų Lietuva išlikusi nedraugiška Lenkijai. Vadovėliuose rašyta apie nepagrįstas Lietuvos pretenzijas į Vilnių ir į ją žvelgta iš globėjiškų pozicijų („maža, skurdi valstybėlė, nekelianti jokios grėsmės“). Šaltojo karo metais taip pat buvo skelbiami darbai, siekiantys nušviesti Lenkijos ir Lietuvos konfliktą. Iš istorikų galima paminėti užsienyje darbą publikavusį Piotrą S.Wandyczių, taip pat Lietuvos ir Lenkijos santykių XX a. pirmoje pusėje tyrimų srityje daug nuveikusį istoriką Piotrą Łossowskį. Tačiau bendra šio laikotarpio tendencija lėmė tai, jog Lenkijoje platesniu mastu vengta kelti klausimus, galinčius pakenkti santykiams su „broliškomis“ socialistinėmis respublikomis (Vilniaus problema sieta su Lenkijos karu prieš Sovietų Rusiją). Sovietinėje Lenkijoje apie tuometinę LSSR ir joje esančio Vilniaus krašto realią situaciją, lietuvius žinota nedaug. Panaši padėtis tuo metu atsispindėjo ir lenkiškuose vadovėliuose. Anot istoriko Arūno Vyšniausko, vadovautasi nuostata, kad „jei negalima konfliktiniu klausimu pilnai išreikšti savo pozicijos, tai geriau iš viso tuo klausimu nerašyti“. K. Buchowskio teigimu, iki XX a. 9 dešimtmečio pabaigos lenkiškuose istorijos vadovėliuose 1918–1920 m. įvykiai Vilniaus krašte buvo vaizduojami kaip „nedidelis pasienio ginčas, kurių po Pirmojo pasaulinio karo formuojantis valstybei buvo nemažai“.
Anot K.Buchowskio, Lenkijos ir Lietuvos santykiams esant užšaldytiems, tik tarp lenkų ir lietuvių emigrantų Vakaruose galėjo vykti ginčai dėl istorinių įvykių traktavimo. Šaltojo karo metais lenkų emi-gracijoje vyravo požiūris, kad Vilnius su kitomis rytų žemėmis turi grįžti į nepriklausomą Lenkiją– taip palaikytas dar tarpukariu nusistovėjęs Lenkijos ir Lietuvos santykių vertinimas. Tačiau, anot K.Buchowskio, iš lenkų emigracijos veikėjų galima išskirti Jerzy Władysławą Giedroycą ir jo poziciją kresų, arba Lenkijos valstybės pakraščių, atžvilgiu palaikančius intelektualus, susitelkusius aplink mėnraštį „Kultura“, leistą Prancūzijoje nuo XXa. 6 dešimtmečio pradžios. J. W. Giedroycas ir J. Mieroszewskis teigė, jog Lenkija turi atsisakyti „Jogailaičių idėjos“, liautis reikšti pretenzijas į Vilnių ir Lvivą ir remti lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių nepriklausomybės siekius.
Apibendrinant galima teigti, jog analizuotu laikotarpiu Lenkijos švietimo ministerijos skelbtose programose konfliktas dėl Vilniaus krašto dažniausiai nebuvo atskirai minimas, išskyrus 1990 m. pagrindinio ugdymo ir 2018 m. programas. Galima daryti prielaidą, jog tokias bendras tendencijas lėmė lenkų istoriografijos tradicija konfliktą dėl Vilniaus krašto laikyti integralia Lenkijos ir Sovietų Rusijos karo dalimi.