Nuo birželio 2 d., Vytauto Didžiojo karo muziejuje (K. Donelaičio g. 64, Kaunas), pradės veikti naujoji Vytauto Didžiojo karo muziejaus paroda „Dominium Maris Baltici“, sujungianti svarbias sukaktis ir nutiesianti istorijos tiltą tarp Baltijos krantų.
2026-aisiais minimos Kotrynos Jogailaitės (1526–1583) 500-ąsias gimimo ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus įkūrimo 105-ąsias metines.
Centrinė parodos asmenybė – Kotryna Jogailaitė (1526–1583), Švedijos karalienė, Lietuvos ir Lenkijos princesė, 1562 m. Vilniaus katedroje ištekėjusi už Suomijos kunigaikščio, būsimojo Švedijos karaliaus Jono III (1537–1592).
Ši santuoka sujungė Jogailaičių ir Vazų dinastijas, o vėliau atvėrė kelią Vazų valdymui Abiejų Tautų Respublikoje ir bandymams derinti švediškąjį bei jogailaitiškąjį politinį ir kultūrinį paprotį.
Tačiau ši dinastinė jungtis tapo ir ilgų konfliktų dėl vyravo Baltijos jūros regione dalimi. Žvelgdami į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Abiejų Tautų Respubliką, Švedijos Karalystę ir stiprėjančią Maskvos valstybę, matome ne tik mainus ir prekybą, bet ir konkurenciją bei ilgamečius karus.
Paroda pasakoja ne tik apie Jogailaitės laikus, bet ir apie ištisą Lietuvos ir Švedijos santykių epochą – nuo vikingų laikų iki abiejų valstybių narystės NATO. Šiuose santykiuose svarbi vieta tenka ir Vytauto Didžiojo karo muziejui.
1928–1932 m. buvo tyrinėjamas garsusis Apuolės piliakalnis – pirmoji rašytiniuose šaltiniuose paminėta dabartinės Lietuvos gyvenvietė ir vieno pirmųjų Lietuvos ir Švedijos susidūrimų vieta.
854 m. vikingų užpultą gyvenvietę tyrinėjo švedų ir latvių archeologai bei Karo muziejaus viršininkas brg. gen. Vladas Nagevičius (1880–1954). Tyrimų radiniai saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose. O parodos lankytojai išvys daug Apuolės įdomybių: radinius, vaizdo įrašus, nuotraukas, brėžinius ir gen. Nagevičiaus kasinėjimų dienoraštį.
Daugiau kaip tūkstantį metų besitęsiančius santykius žymėjo daugybė ryškių įvykių ir procesų. Parodoje atsiskleis ne tik karai ir archeologiniai tyrimai, bet ir garsiosios vestuvės, Vazų dinastija, jūrininkystė ir jūrinė prekyba, švedų parama atkurtai Lietuvos kariuomenei bei kitos istorijos.
Įvairialypį pasakojimą atspindi ir parodos eksponatai
Lankytojai išvys ne tik tradicinių ginklų ir šarvų, bet ir jūrinių žemėlapių, monetų, laivų modelių, šiuolaikinės ginkluotės ir ekipuotės, taip pat dviratį ir roges.
Pasakojimą papildo talentingų lietuvių kūrėjų darbai. Tai istorinio drabužio rekonstruktorės Eglės Kukytės reinterpretuota Kotrynos Jogailaitės vestuvinė suknelė ir dailininko Artūro Rakausko moderniai nutapytas Kotrynos Jogailaitės portretas.
Kviečiama ne tik apžiūrėti parodą, bet ir dalyvauti teminėse pamokose, ekskursijose su kuratoriumi, taip pat apžiūrėti švedišką karinę techniką Karo technikos parodoje. Visos naujienos ir pasakojimai apie šias veiklas jus pasieks Vytauto Didžiojo karo muziejaus socialiniuose tinkluose.
Paroda veiks iki 2027 m. sausio 6 d.
Parodos partneriai: Kauno miesto muziejus, Kretingos muziejus, Lietuvos kariuomenės Karinių oro pajėgų Oro gynybos batalionas, Trakų istorijos muziejus, VšĮ „Viduramžių pasiuntiniai“.
Parodą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Visas parodos naujienas kviečiama sekti čia.
Puiku. Dalyvausiu, kadangi ‘Skandinavijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmones yra to pačio genetinio branduolio žmones’ (genetikas prof. dr. Vaidutis Kučinskas, ‘ist. par. į Lietuvą’ p. 94).
Tamsta užstrigusi plokštelė. Negi taip sunku pasidomėti genetiniais tyrimais, sužinoti, kad lietuvių, latvių ir estų genetika ženkliai skiriasi nuo skandinavų.
>Rimvydas
Kiek ženkliai procentiškai skiriasi, aiškinkitės, prašau, su Latvijos, Estijos, Suomijos, Švedijos ir Norvegijos mokslininkais, nes aš remiuosi Lietuvos genetiko prof. dr. Vaidučio Kučinsko užrašytais žodžiais. Tamsta esat irgi kaip užstrigusi plokštelė. Kauno Vytauto Didžiojo Karo muziejaus renginyje dalyvausiu. Dėkoju.
Betgi Jogailos valdoma Lenkija nesivadino Lietuvos ir Lenkijos, o tik Lenkijos, karalyste. Tai kokiu pamatu tada galėjo rastis Kristinos Jogalaitės Lietuvos ir Lenkijos princesės titulas. Ir kokiu supratimu gali rūpėti Kauno muziejui minėti jos jubiliejus Vasario 16-osios aktu nuo istorinių valstybinų ryšių su Lenkija atskirtai bei Konstitucijoje įtvtintai severeniai Lietuvai.
Panašu, kad tas titulas gali būti prolenkiškų Lietuvos beletristų prasimanytas arba pačios Jogėlaitės laikusios Lietuvą jai tapačios lenkystės dalimi.
Tad faktiškai – Lenkijos istorijos įvykiams nušviesti naudojami Lietuvos pinigai ir tiek.
Ar ne tamsta rašėte „Vytautas, kiti lietuvių kilmės lenkai“ ? Manau, lenkiškos institucijos tamstą pagirtų už tokį požiūrį.
>Kažin
Jogaila kraujo ryšiais buvo Vytauto Didžiojo pusbrolis. Todėl, manau, Lietuvos pinigai čia bus naudojami lietuvių genetiniams ryšiams su Švedijos karalyste nušviesti, o ne istorinių Lenkijos įvykių nušvietimui. Dėkoju.
P. S. Juolab, kad Teisinis III-ias, išskiriantis valdovo, Seimo, vykdomą ir teismo valdžias į atskirus vienetus 1588 m. Lietuvos Statutas, padėjęs teisinės valstybės pamatus ir patvirtintas švedų karaliaus Vazos Vyčio herbu (‘Ist. par. į Lietuvą’, p. 55, tamsiai raudonos spalvos fonas) Europoje buvo pirmasis.
> Rimgaudas
Kaip beimtum, tas Lietuvos ryšio su Švedija nušvietimas per jogailiškos lenkystės asmenį – Jogailaitę – Lietuvai valstybiškai nėra priimtinas, nes tai iš esmės yra jos valstybnės vienystės(tapatystės) su Lenkija gaivinimas žmonių sąmonėje – netiesioginis to propagavimas. O tai prieštarauja konstitucinio Lietuvos suverenumo (atskirumo ir nuo Lenkijos) įgyvendinimo politikai.
Taigi vargu, ar Jogailaitės gimimo metinų minėjimo renginiui muziejaus leidžiami Lietuvos pinigai gali būti politiškai pateisinami.
> ‘>Kažin’
Vargu, kad lenkai galėtų girti už tą iš esmės lietuvišką požiūrį. Nes per smetonmečiu Lietuvoje sukurtą, sovietmeču įtvrtintą ir šiandien dar tebegyvuojantį Vytauto, kaip įžymaus ‘lietuvio’ (karvedžio), nors faktiškai – tai savo tarnyste Jogailai kūrusio Lenkiją Lietuvoje, garbinimą, suprantama, yra išlaikomas Lietuvos, tarkim, kaip tiktai laikinai nesančios Lenkija, atminimas žmonių sąmonėje. Ko, kaip strateginio dalyko, akivaizdu, lenkiškos jėgos siekė istoriškai ir sekia. Taigi, tuo lietuvišku požiūriu lenkiškas Vytautas pastumiamas Lenkijai – turėkitės, sakant, kad mes savo istorijoje turime pakankamai tautos pasididžiavimo verto lietuvškumo. Įsitvirtinus šiam požiūriui žmonių sąmonėje, lenkizmas prarastų tą istorinį smetonmeču Lietuvos nusivytą pasidžiavimo ‘lietuviu’ – lenkiško Jogailos tarnu – Vytautu saitą, taigi – strateginį lenkybės resursą Lietuvoje. Tad vargu, ar tas kitoks požiūris dėl Vytauto gali iš tikrųjų lenkizmo institucijas džiuginti, veikiau atvirkščiai.
Tai kodėl Vytautas siekė karūnuotis ? Paversti Lietuvą katralyste, kad įtiktų lenkams ?
Livonijos ordino metraštininkai Vytautą vadino Lietuvių karaliumi- ‘ Coning Witaut edder Alexander van Lettowen’ .
Matyt, ‘Kažin ‘ žino geriau už Livonijos metraštininkus.
Šiaip jau yra netgi knyga, kad Kotryna yra vadinama Gediminaitė. Nė vienas patriotiškas lietuvis savo sūnaus nepavadina Jogaila.
Įdomus faktas, kad yra knyga, kurioje Kotryna vadinama ne Jogailaite, o – Gediminaite. Tai gal ji visai ne Jogailos, o dar paties Gedimino dukros Aldonos, ištekėjusios už Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžojo, linija siejasi su Lietuva (Vilnumi), nes Jogailos gimtinė istoriografijoje su Vilniumi, regis, nesiejama. Taigi, jei iš tikrųjų ji būtų Jogailaitė, tai save tapatinti būtent su Vilniumi nebūtų priežasties (tradicijos). Tad gali būti, kad ne viskas žinoma apie Kotryną.
> +++
Vaikiški klausimai, – todėl, kad kiekvienas kareivis nori būti generolu.
Ir tame yra tarnavimas Lenkijai ?
> skt.
Taip, Coning Witaut van Lettowen, sakytų, kad Vytautas čia tituluotas Lietuvių karaliumi, tačiau patys lietuviai su Vytautu buvo Lenkijos karalystės valdžioje, kurios karaliumi ir Lietuvos vyriausiuoju kunigaikščiu, kaip žinoma, titulavosi Jogaila. Be to, yra esminis teisinis skirtumas tarp titulų – Lietuvių karalius ir Lietuvos karalius. Pirmu atveju yra gentinio darinio vadovo, antru – valstybinio darinio vadovo titulas. Tokiu atveju, Jogailai vadinantis Vyriausuoju kunigaikščiu, Vytautą pavadintą ‘coning’ versti į karalius nėra kaip – ne logiška. Reikalingi gilesni tyrimai, kurių Laisvos Lietuvos mokslui per 35 metus, deja, neprireikė.
Coning, koning, konink ( saksų tarmėmis) , coninc ( frankų tarmėmis) reiškia ‚ karalius‘, dabartine bendrine vokiečių kalba- König, olandų kalba, kilusia iš frankų tarmių – koning. Kunigaikštis vid. vokiečių žemaičių kalba- hertogh, hertoge, dabartine vok. kalba- Herzog, olandiškai- hertog.
> +++
Čia DI logika, o aš dar žmogus…
Vis dėlto, tas DI gana naudingas – kai neturi ką atsakyt, suverti jam kaltę ir laisvas.
> skt.
Germanų ‘coning’ vestinas iš lietuvių ganyti, išganyti, išganytojas, išganymas, išginti gyvulius, išsiginti (išsiteisinti) kaltinant ką nors negerai padarius, taip pat čia giminiuotina – žinoti, žinia, žynys, gal ir ženklas ir t.t. Žodžiu, turime Dievo vietininko žemėje semantiką, kuriuo ir buvo laikomas aukščiausias genties vadovas – vardu karalius. Lotynų rex, regis yra iš lot, regulare – tvarkyti, regula – taisyklė, taigi lot. rex tos pačios liet/germ. semantikos žodis tik iš kitos šaknies. Jis gali būti giminiuotinas su liet. regėti – ‘matyti dieviškai’, žodžiu ir prasme.
Taigi galimai iš germ.’coning’/ liet. kunigas semantinės giminystės su lotynų ‘rex’, taipogi iš šio giminystės su liet. ‘regėti, rega’, gal ir ‘ragana, raganavimas’, germ. ‘coning’ laikomas reiškiantis lot. rex ir lietuviškai verčiamas – karalius. Tokiu atveju dar liktų žodžio karalius kilmės ir giminystės klausimas.
Citata: “Tokiu atveju dar liktų žodžio karalius kilmės ir giminystės klausimas”. Iškoduokime žodį karalius į ‘KARALIUS – rakalius – rakailius’ ir gauname žmogų, kuris moka rakailioti, rašyti beržo tošyje, pergamente, popieriuje, – pavyzdžiui, RUNAS. Kitaip sakant, tas žmogus turi būti ‘rakailius – rakalius – KARALIUS’, tam nusamdęs raštvedį. Raštvedys, kitaip sakant, sekretorius (rus. sekretno pišuščij), – figūruoja ir dabartinėje tarnautojų nomenklatūroje.
Žodis “karalius” kilęs iš vakarų germanų frankų imperatoriaus Karolio Didžiojo ( Karl, Carolus) vardo, kuris, savo ruožtu reiškė “laisvą žmogų” ..
Tai ofdiciali versija. Manau, neteisinga. per daug akivaizdus panašumas su žodžiu Karas.
> +++
Žinoma, DI naudingas. Gali padėti kvailai klausti, taip lengvai ir greitai pasityčiojant iš klausimo, kuriuo rimtai kalbama, ir kalbančiojo. Juolab, kad tokiu atveju, naudojant DI, vienu šūviu šaunami du zuikiai…
Nereikia nė DI. Užtenka kryželių…
Anksčiau užteko komunizmo statytojo moralinio kodekso ?
Jei sakysiu, kad tavo klausimai (ar atsakymai) kvaili, tai bus pasityčiojimas ar nebus ?
Jeigu yra kvailai paklausta, tai pasakius, atsakant, kad klausimai kvaili, pastyčiojimo nebus.
O kas sprendžia ?
> +++
Apie tai ‘kas sptendžia’- paklausiau kito DI, tai jis sako, kad tokius ‘klausimus’ sprendžia putiniško ir trampiško tipo ir ‘galios’ asmenys, nes, atseit, pirmuoju atveju Ukrainai buvo pasakyta čia – Rusija ir šventa, o antruoju – Europai, kad Grenlandija reikalinga Amerikai, tai ji taps JAV. Tai tokia – to kito DI logika tuo paties DI užduotu klausimu.
Gerai jums, patriotams – viskas paprasta ir aišku.Turbūt jus Kristus turėjo omeny, sakydamas, kad jų bus Dangaus karalystė.
>visiems
Nėra kvailų klausimų. Yra tik kvaili atsakymai. Tai – pedagoginė klasika. Dėkoju.
Tai – tik teoriškai žiūrint, o gyvenime ir vienų, ir antrų kvailų – gal yra…