Atgaivintos daugiau nei tūkstančio metų senumo archeologinės vertybės

Šiais metais Vytauto Didžiojo karo muziejus, finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos, vykdė projektą „Archeologinių radinių konservavimas“, kurio metu buvo konservuota daugiau nei 200 muziejinių archeologinių vertybių.

Konservavimas

Tai praktika, kuria siekiama sustabdyti kultūriškai reikšmingų vertybių irimą, naudojant moksliniais tyrimais pagrįstas medžiagas ir būdus.

Aplinkos veiksniai, tokie kaip temperatūra, drėgmė, šviesa ir tarša, sukelia ilgalaikius artefaktų, kurie laikui bėgant gali visiškai sunykti, pakitimus. Konservuotos muziejinės vertybės yra išlaikomos esamos būklės ir taip yra užtikrinamas jų ilgaamžiškumas. Tokias vertybes galima ilgai rodyti ir išlaikyti ateities tyrimams.

Šiuo metu Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkiniuose yra saugoma daugiau nei 80 000 archeologinių muziejinių vertybių. Rinkiniuose, pradėti kaupti dar tarpukariu – nuo pat muziejaus atidarymo pradžios, pasipildo naujomis vertybėmis beveik kiekvienais metais.

Muziejininkai nuolat stebi muziejinių vertybių būklę ir rūpinasi tinkamomis jų laikymo sąlygomis. Tačiau archeologiniai radiniai patenka į Muziejų jau paveikti įvairių aplinkos sąlygų.

Dalis jų pristatomi blogos būklės

Irimo procesas būna įsibėgėjęs. Tad šių metų projektu buvo siekiama konservuoti dalį svarbių Muziejaus rinkiniuose saugomų archeologinių muziejinių vertybių, kuriuos atnaujintoje parodoje lankytojai jau galės išvysti.

Projektui buvo atrinkti įvairūs skirtingų laikotarpių metaliniai dirbiniai. Dalis jų atkeliavo iš geležies amžiaus laikų Marvelės, Veršvų ir Kalniškių kapinynų, kuriuose su pertraukomis laidota nuo II iki pat XIII a. Geležiniai kirviai, ietigaliai, iš geležies ir vario lydinių pagaminti papuošalai, tarp jų apyrankės, segės bei smeigtukai.

Visi šie dirbiniai archeologinių tyrimų metu buvo rasti kaip įkapės – kartu su mirusiuoju laidoti daiktai. Visi jie gali atspindėti tiek mirusiojo identitetą ir statusą, tiek visuomenės socialinę struktūrą bei religines pažiūras. Geležies amžiaus įkapės daugiausia yra ginklai, papuošalai, darbo įrankiai ir buities daiktai.

Ginklai buvo būdingi vyrų kapams, o darbo įrankiai ir papuošalai dažniau lydėdavo moteris. Kapuose kartais pasitaiko ir mirusiajam įdėtų monetų.

Lietuvai priėmus krikštą ir plintant krikščionybei, paprotys dėti minėtas įkapes po truputį nyko. Laidojimo papročiai keitėsi, tą rodo jau istorinius laikus menančios Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios teritorijoje rasti ir projekto metu konservuoti dirbiniai.

Tai kelios dešimtys krikščioniškų kryželių ir medalikėlių, atspindinčių nebe įkapių paprotį, o asmeninį tikėjimą ir religinį identitetą.

Visos projekto metu konservuotos muziejinės vertybės yra svarbi mūsų paveldo dalis, atskleidžianti praeities žmonių pasaulėžiūros ir papročių dinamiką per daugiau nei tūkstantį metų. Jos leidžia aiškiau suvokti, kaip keitėsi papročiai ir dvasinės praktikos nuo pagonybės laikų iki Lietuvai priėmus krikštą ir įsivyraujant katalikybei.

Tad muziejinių vertybių konservavimas yra būtina apsauga nuo jų nykimo, galimybė išsaugoti šiuos praeities liudijimus ne tik istorikams, bet ir visuomenei.

Kruopščiai atgaivinti ir konservuoti artefaktai praturtins netrukus atsinaujinančias Karo muziejaus parodas, skatins susidomėjimą senąja Lietuvos istorija ir prisidės prie mūsų kultūrinio paveldo puoselėjimo.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba