Nepaisant grasinimų „Orešniku“ ir jo, tikėtina, panaudojimo ant žemės Ukrainoje jau antrą kartą per beveik ketverius plataus masto karo metus, Rusijos „galia“ vis labiau primena subliuškusį impotento pasididžiavimą.
Įsivaizduojamą pasididžiavimą – tiesą pasakius, didžiuotis niekada nebuvo nei prieš ką, nei, juo labiau, kuo. Jį beviltiškai bandoma prikelti spoksant į bunkerio Urale ekranus. Visuose juose – nudriskusi Putino Rusija, smenganti į ekonominę, politinę ir diplomatinę prarają.
Artėjantį neišvengiamą kolapsą praneša nebesislapstantys volkovai ir kiti nuosaikios SVR atšakos „nariadčikai“, iki šiol vaidinę menamą Kremliaus opoziciją.
Juodas varnas suka virš Kremliaus ratus
Geriausias viso to pavyzdys – JAV specialiųjų operacijų pajėgų operacija netoli Islandijos, sulaikant Maskvos šešėlinio laivyno tanklaivį ir jo įgulą. Tanklaivio užėmimas įvykdomas nepaisant jo palydai pasiųsto rusų branduolinio povandeninio laivo – nedviprasmiško pareiškimo, mojuojant branduoliniu ginklu.
Jungtinės Valstijos nereagavo nei į reikalavimus paleisti laivą, nei į grasinimus, šaukiamus raudonuoju telefonu. Maskvai beliko nusižeminus tenkintis prašymu paleisti į laisvę įgulos narius, tiksliau, su jais kartu buvusius iš Karakaso sprunkančius SVR/GRU agentus.
Vašingtonas visiškai nesiskaito su Rusija. Ir tai Amerika daro atvirai – paklaustas, kaip Rusija sureaguos į ataką prieš Venesuelą, M. Rubio atsako, kad Rusija iki ausų įklimpusi Ukrainoje ir sprendžia savo reikalus ten. Maskva prarado ne tik Putino užkėlimo į fiurerio sostą metu turėtą geopolitinį svorį, įtaką, bet ir galimybes veikti nors kiek tolėliau už Rusijos ribų.
Per vienuolika karo prieš Ukrainą metų Rusija prarado įtaką Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir net Indijos vandenyne, kur pompastiškai dalyvaudavo karinėse pratybose. Nebeliko – buvo neutralizuoti – strategiškai svarbūs Kremliaus rėmėjai: Venesuela ir Sirija, o šios nakties įvykiai praneša ir tai, kad griūna Irano ajatolų režimas.
Kiek jis išsilaikys, žino nebent Izraelio „Mossad“ analitikai. Skaudūs smūgiai, kai kas sakytų, atsitiktinumo dėka (nors mes su jumis žinome, kad atsitiktinumų nebūna), susidėjo Kremliui vienu metu ir reiškia naftos kainų reguliavimo, resursų bei įtakos svertų praradimą.
Po „Bela 1“ arešto ir naujų sankcijų Rusijos energetikos kompanijoms paskelbimo Maskva suprato, jog Vašingtonas niekada neketino būti jos sąjungininku. JAV administracija be jokios priedangos, skrupulų ir kompromisų elgiasi taip, kaip to reikalauja išskirtinai Amerikos interesai – jai ne tai kad nereikalingas, jai neįdomus Rusijos suderinimas ar pritarimas.
Putiną neabejotinai pribloškė ir užvakarykštis Baltųjų rūmų pareiškimas 2027 metais didinti šalies gynybos biudžetą iki 1,5 trilijono dolerių – tai 50 % daugiau nei prieš metus. Šie žodžiai, neabejojame, virs veiksmais, kurie, skirtingai nuo įprastinių demokratijų maskatavimų liežuviu, yra baisus sapnas, neplanuotas košmaras kare iki ausų paskendusiai Rusijai.
Viena yra kalbos apie tai, kad Vakarų pusrutulis – JAV interesų zona, į kurią niekas negali kištis. Ir visiškai kita, kai „Bela 1“ ir dar vienas rusų tanklaivis sulaikomas spjaunant į bet kokius protestus.
Faktas yra tas, kad JAV jau šeimininkauja žemės rutulio dalyje, kurią pasiskelbė savo interesų zona. Naivuoliams, iki šios dienos vis dar manantiems, kad jie gali moralizuoti ir gėdinti pasaulio supergalybę dėl įstatymų nesilaikymo ir tarptautinės teisės pažeidimų, Trampas atkerta sausai – „aš ir esu įstatymas“.
Uralo bunkeryje – pasimetimas ir tyla. Grasinti nebėra kuo. Ir tai – tik pradžia.
Maskvai teks susitaikyti su tuo, jog pagrindinius pasaulio resursus – naftą, dujas, retuosius metalus – greitu metu ims kontroliuoti Jungtinės Valstijos. Be jau aprašytos karinės galios demonstravimo specialiosiose operacijose, JAV ketina aktyvuoti karinius veiksmus Nigerijoje, jei reikės – Irane.
Galbūt kai kam, įpratusiam diskutuoti apie narvuose laikomų vištų gerovės teisinius aspektus, tai atrodo beprotybė, bet mums tai – akivaizdi kompleksinio plano dalis. Istorija kartojasi: JAV galės žaibiškai nuvaryti į bankrotą šalį–branduolinę degalinę, kurios ekonomika yra 40 % priklausoma nuo pajamų iš angliavandenilių.
Pasikartosime, kad visi šie jau nebe ketinimai, žodžiai ar signalai, o realūs veiksmai Rusijai reiškia katastrofiškas pasekmes (nors pagrindinis priešininkas ir taikinys yra Kinija). Nepaisant to, kaip klostysis JAV ir kitų Vakarų šalių santykiai ES ir NATO viduje, į skurdo duobę besiritančiai Rusijai bus nepaprastai sunku kapanotis iš dugno ir vaidinti svorį turinčią geopolitinę žaidėją.
Tą suprantame ne tik mes, bet ir Kremliaus strategai: suplanuotas „trijų dienų“ karas ir vėl išaugusi Rusijos įtaka pasaulyje baigėsi visišku niekuo. Blogiau negu niekuo – Rusijos pradėtas karas tapo neplanuotai naudingas Amerikai, kuri negali nepasinaudoti tokiu Maskvos trumparegiškumu.
Tuo tarpu planuotai naudingas Pekinui, kuris ir pastūmėjo Putiną į šią karinę avantiūrą, karas tapo neprognozuojamai išaugusia JAV įtaka ir labai realia grėsme didžiojo Mao komunistų partijos sudėliotam šimtamečiam planui iki 2049-ųjų tapti didžiausia pasaulio galia.
Pagrindinė Kremliaus problema ta, jog Putino komanda neturi jokio aiškaus ateities plano. Desperatiškas melas, kaltinant Kijevą mėginimais atakuoti Putino rezidenciją, vaikiški verkšlenimai ir atsakomieji smūgiai į daugiabučius, žudant civilius, demonstruoja, jog Rusijos „karo partijos“ strategai išsisėmė.
Putinas nebeturi ėjimų. Jo vienintelis planas – karas, pasmerktas nesėkmei. Rusija ir toliau valdant Putino gaujai geriausiu atveju virs nuskurdusia, badaujančių, sąvartynuose gyvenančių milijonų Šiaurės Korėjos kopija. Tokią kainą jau dabar pradeda mokėti Rusijos visuomenė už savo nevykėlių strategų planus ir bandymus užgrobti Ukrainą.
Šiame, regis, beviltiško karo gaudesio fone vis garsesni tampa tam tikri nauji, tiksliau, renovuoti Rusijos „elito“ signalai.
Dar iki pilno masto invazijos į Ukrainą Rusijos FSB, o ypač SVR tarpe buvo nemažai strategų, kurie nepritarė tankų kolonų ir raketų smūgių planui (matyt, žinodami tikrą „antrosios“ pasaulyje armijos būklę). Jie ieškojo kitų Ukrainos užvaldymo scenarijų. Po Krymo okupacijos buvo siūlymų netęsti karo veiksmų, o paversti pusiasalį klestinčiu Rusijos „Monaku“, Europai pademonstruoti kiek kitokią šalies ekonominę perspektyvą ir kryptį.
Deja, nugalėjo generolų–balvonų grupuotė, kuri žino ir moka viena – griauti, naikinti, prievartauti.
Šią Putino ir Co Rusijos be perspektyvų ateitį tikrai suvokia Bortnikovo ir Naryškino pavaldiniai departamentuose, kuriuose kurpiami Rusijos ateities planai. Būtent dėl to – tvirčiau įsikibkite į po ranka esančius atlošus – dalis Rusijos „elito“ jau atvirai kalba, kad metas nustoti kariauti ir grįžti prie pagrindinių vertybių: „žmogaus gyvybės, žmogaus teisių, šeimos bei asmens kūrybos laisvių“.
Žudynių ir miestų griovimo Ukrainoje fone toks „vertybinis posūkis“ Rusijos „liberaliojo“ sparno politikų galvose atsirado tik kaktomuša susidūrus su atvira Jungtinių Valstijų dominavimo politika, kuri esą neturi jokios ideologijos ar prasmės, išskyrus pelną ir jėgą.
Todėl racionalaus, taip juos pavadinkime, Rusijos sparno politikai siūlo kuo skubiau nutraukti ugnį, sėsti prie derybų stalo ir pereiti prie naujo Europos kūrimo formato, kuris esą be Rusijos ir Ukrainos sambūvio neišvengiamas.
Šiame, aiškiai Dugino prieskoniais pagardintame, būsimame nuo Lisabonos iki Vladivostoko besidriekiančiame darinyje pagrindu galėtų tapti iš naujo apibrėžti Europos valstybių santykiai, saugumo prioritetai ir vertybės. Naujame pasaulio supergalybės ir atsvaros JAV centre – kitokia Rusija, resursais statanti tiltą tarp Uralo rytuose ir Briuselio vakaruose.
Naivu? Be abejo. Bet tai labai rusiškas pagalbos rankos tiesimo būdas. Panašu, kad ją mums iš Maskvos tiesia tie, kurie labai aiškiai mato, kokiu greičiu Rusija tampa užribio valstybe, kokiu kosminiu greičiu ji – jau ne perkeltine prasme – tampa srutų duobe.
Kremliaus strategai ieško naujų formatų, vektorių, kurie išsaugotų Rusiją kaip perspektyvoje veikiantį, tegu ir ribotos galios, centrą. Turint galvoje, kad viešumoje jau sklando Putino pakaitalo formatai, o amerikiečiai perspėja apie galimus sukrėtimus Rusijos viduje, turime pasiruošti galimoms turbulencijoms. Putino chuntos kritimas gali įvykti staigiai ir netikėtai.
Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje bei visiems jums už palaikymą ir supratimą.
TSRS USSR buvo dauuuug didesnė , galingesnė , su krūva ”liaudies demokratijos ” socialistinių tarnų —–nuo Vengrijos iki Mongolijos. Karas Afghanistane 1979—–1989 , varžybos dėl Mėnulio, prakištos ginklavimosi varžybos su NATO , naftos kainų įtaka ——-sudrapalino raudonų carų valstybę į 15 naujų respublikų ; plius Čečėnija. Leidyklos perdirbo žemėlapius .
Istorija kartojasi. Žemėlapiai 2040 m. vėl atrodys kitaip.