Nuo rugpjūčio 22 dienos, 15.30 val., Kauno IX forto muziejuje atidaroma paroda „Lietuvos partizanų batuose…“, kurios pagrindiniais pasakotojais tapo avalynė ir nuotraukos. Įprasti daiktai – nepaprastos istorijos.
Anksčiau kitose vietose rodyta paroda IX forte atsiskleis iš naujo: čia lankytojai išvys fotokūriniai su iki šiol mažai matytomis Lietuvos partizanų fotografijomis.
Viskas prasidėjo nuo istorijos apie išdavystę
Interaktyvius parodos kūrinius, kurių centre – batas, sukūrė istorikė Rūta Rimšelienė, šiuo metu intensyviai tyrinėjanti pokario temas: tremtį, lagerius, partizaninį judėjimą.
Parodos sumanymui įtakos turėjo kūrybinė pašnekovės veikla – ji yra avalynės dizainerė, o pasitelkti apavą kaip kodą įkvėpė reali istorija apie išdavystę ir išlikusi originali supjaustyto bato skiautelė.
„Skaitydama partizanų atsiminimus, atkreipiau dėmesį į išskirtines istorijas, susijusias su batais. Viena istorija gerokai mane sukrėtė – tai istorija apie supjaustytus batus (ji yra parodoje). Pasikonsultavusi su kolegomis sužinojau, kad artefaktai iš išduoto bunkerio yra Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus fonduose“, – dalijasi kūrinių autorė.
Susipažinusi su išlikusiais radiniais R. Rimšelienė nutarė, kad turi perteikti ją apėmusį jausmą ir kitiems. Taip gimė meniška, o kartu ir tiksli paroda apie tiesą, drąsą, pasiaukojimą, taip pat išdavystes, pasirinkimus, skausmus, bet svarbiausia – apie nenugalėtą laisvę.
Laisvės daigai nesunaikinami
Neįkalintai, nesušaudytai laisvei ir aukoms, kurios nebuvo beprasmės, skirta instaliacija yra viena iš autorei artimiausių. Kad ją sukurtų, prireikė netgi vykti į šaudymo poligoną.
„Labai patiko mintis, kad laisvės daigų niekas niekada negali sunaikinti. Tai atspindi Laisvės kovotojų citata: „Jie norėjo mus pakasti, bet jie nežinojo, kad mes sėklos…“ Šis daiktas įdomus ne tik savo sumanymu, bet ir įgyvendinimu. Į stiklą buvo šaudoma poligone, tikrais šoviniais.
Reikėjo didelio atsargumo ir meistriškumo peršauti taip, kad kulka perskrostų kiaurai stiklą, bet tuo pačiu pats stiklinis daiktas nesubyrėtų“, – kūrybos užkulisius atskleidžia R. Rimšelienė.
Kitas autorei artimas kūrinys kviečia į akistatą su sąžine. Tai tarsi pokalbis su savimi – kaip kito vietoje pasielgčiau aš?
„Smerkti kitą lengva, suprasti – sunkiau. Sunku suvokti, ką tuo metu žmogus išgyveno, kokius pasirinkimus turėjo, kaip vienas momentas galėjo persverti buvusį kelią ar net pakeisti likimą bei gyvenimą. Ar tas žmogus aukojosi, ar kentėjo? Visada beveik neįmanoma atsakyti nepragyvenus kito gyvenimo „to žmogaus batuose“…“, – pažymi R. Rimšelienė.
Priartėti prie istorijos
Įtraukūs interaktyvūs kūriniai ir pasakojimas, kurio ašimi tampa konkretus daiktas, padeda parodos lankytojui iš arčiau pažinti istoriją. Tai buvo viena priežasčių, kodėl nuspręsta parodą pristatyti Kauno IX forto muziejuje, sako parodą čia kuruojanti Eglė Pietarytė.
„Muziejuje nuolat ieškome būdų, kaip sunkią, trauminę patirtį pasakoti taip, kad ji būtų ir išgirsta, ir suprasta. Tokie kūriniai, kurie remiasi įžvalga per konkretų, autentišką daiktą, leidžia lankytojui priartėti prie istorijos per patirtį, jauseną, susimąstymą, tapatinimąsi“, – priduria kuratorė.
Anksčiau rodyta keliose kitose vietose, IX forte paroda atsivers kitaip: čia ji bus papildyta autentiškų nuotraukų iš muziejaus rinkinių atvaizdais.
Fotografijose įamžinti Vyčio apygardos Briedžio rinktinės Aro būrio partizanai. O ir pats nuotraukų kelias į muziejų nepaprastas – jas perdavė rezistentų artimieji.
„Ši parodos dalis gimė iš muziejaus parodų dizainerės Renatos Vinckevičiūtės-Kazlauskienės vizualinės įžvalgos. Mažytės, subtilios nuotraukos buvo išdidintos, kad taptų betarpiškos ir įgytų žmogiško jautrumo. Jų kadro autentiškumas ir akimirkos trapumas suteikia visai parodai gilumo.
Išdidinę jas, siekėme, kad šie atvaizdai priartėtų prie lankytojo, sukurtų asmenišką santykį – žvilgsnių susitikimą, tylų kontaktą su žmogumi iš nuotraukos“, – pasakoja E. Pietarytė.
Parodą papildžius fotokūriniais, prasiplėtė jos pasakojimas. Jis lankytojus veda nuo partizano apsisprendimo išeiti į mišką iki paskutinės kovos ir kviečia leistis į skirtingas patirtis – draugystę, išgyvenimą, sąžinę, išdavystę. Parodoje viskas kurta taip, kad būtų galima sustoti, pažvelgti, prisiliesti. Ir pajausti ryšį – tarp mūsų šiandien ir Lietuvos partizanų anuomet.
„Į partizaną norisi žvelgti kaip į artimą sielą, o ne kaip į istorinį faktą. Pamėginkime priimti jo sprendimą – eiti, kovoti, žūti – kaip dalį savęs. Tai, ką jis padarė, šiandien yra mūsų laisvė“, – sako E. Pietarytė.
Kalbėti šiandien – dar svarbiau
Paroda „Lietuvos partizanų batuose…“ Kauno IX forto muziejuje atidaroma Europos dienos stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio dienos išvakarėse. Atidarymo renginyje dalyvausiantis Karybos instituto karo istorijos žinovas Ernestas Kuckailis pažymi, kad Lietuvos partizanų temos svarba neblėsta.
„Apie partizaninį karą visada svarbu kalbėti, bet šiandien dar svarbiau, nes mūsų tradicinis agresorius vis nerimsta ir kelia nemenką sumaištį. Ir matome, kad jis nepasikeitė nuo tų baisių NKVD laikų“, – sako E. Kuckailis.
Renginio dieną karo istorijos žinovas užsivilks partizano aprangą ir teatralizuotu pasakojimu susirinkusiuosius ves drąsos, pasipriešinimo ir laisvės pėdsakais, kuriuos paliko Lietuvos partizanai.
„Partizaninis karas – aukščiausia, aktyviausia tautos pasipriešinimo forma, susijusi su pasiaukojimu, nepaprasta ištverme ir valia. Kai valstybė nebegali apsiginti, ją gina piliečiai. Jei agresorius žinos, kad jam teks patirti aktyvų pasipriešinimą, gal ir nebandys čia kišti nosies…“, – istorinio įvykio svarbą ir reikšmę šiandienai pabrėžia E. Kuckailis.
Rugpjūčio 23 d., kitą dieną po parodos pristatymo, vyks ekskursijos po parodą.
,,Būti kieno nors batuose” , man atrodo, yra angliško frazeologizmo vertinys.