Klaipėdos universiteto (KU) Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto (BRIAI) mokslininkai pristato ilgalaikę po atviru dangumi veikiančią parodą, kurioje pirmą kartą vienoje erdvėje rodomi svarbiausi nuo 2017 m. Kukuliškių piliakalnyje aptikti radiniai. Vienuolikos aprašomųjų stendų maršrutas Litorinos taku leidžia lankytojams susipažinti su bronzos amžiaus bendruomenės gyvenimu, amatais ir ryšiais su Baltijos regionu.
„Iš esmės čia nugulė visos mūsų sukauptos žinios – nuo pirmųjų tyrimų iki naujausių atradimų. Žmogus keliauja tuo pačiu taku, kuriuo vaikščiojo bronzos amžiaus bendruomenė, ir sustodamas prie radinių tarsi pasineria į jų kasdienybę“, – sako tyrimams vadovaujanti KU BRIAI archeologė dr. Miglė Urbonaitė-Ubė.
Eksponatai – nuo bronzos lydymo iki žvejybos ir gintaro
Stendai išdėstyti pagal archeologinės vietovės logiką – nuo gyvenvietės prieigų iki piliakalnio viršūnės. Maršrutą pradeda didelis aprašomasis stendas su gyvenvietės rekonstrukcija ir pasakojimu apie pajūrio bendruomenės kasdienybę bei Gintaro kelią. Toliau lankytojai kviečiami susipažinti su atskirų radinių istorijomis.
Pirmosios pristatomos su metalo apdirbimu susijusios vertybės – tiglis, naudotas bronzos lydymui. Vėliau – žvejybos pėdsakai: ruonio kaulas, pušies tošies plūdė, tinklo pasvarai. Rodomi ir keramikiniai indai bei puodų šukės, liudijančios apie maisto gamybą ir vartojimą. Lankytojai sužino, kokią žuvį ir žvėrieną gaudė, ką augino, kokius gėrimus galėjo ragauti.
Atskira tema skirta pajūrio teikiamoms žaliavoms – gintarui, titnagui ir molio tinkui, atskleidžiančiam pastatų konstrukcijas. „Kiekvienas radinys – tai maža istorija apie bendruomenės gyvenimą. Pamažu eidamas lankytojas su ja susipažįsta vis artimiau“, – pažymi dr. M. Urbonaitė-Ubė.
Stendai įrengti jau ištirtose vietose, todėl nepažeidžiamas archeologinis sluoksnis. Kūrybinis sumanymas įgyvendintas nemažos komandos pastangomis. Tai Klaipėdos universiteto mokslininkės archeologės dr. Miglės Urbonaitės-Ubės, turizmo ir rekreacijos profesionalų dr. Arvydo Urbio ir dr. Jurgitos Raišutienės, Klaipėdos rajono turizmo žinių centro, Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos, Karklės bendruomenės bei architektų studijos „Altitudė“ atstovų (architektai Aurimas Baužys ir Gerda Antanaitytė) bendro darbo vaisius.
Prie projekto, atkūręs bronzos amžiaus tiglį ir keraminį puodelį, prisidėjo keramikas, Klaipėdos miesto kultūros magistras Isroildžonas Barotis (Isroildžon Baroti). Paroda yra projekto „Karklės atlasas“ dalis, kurio tikslas – įprasminti Karklės apylinkių istoriją, gamtos ir kultūros paveldą, paremtą bendruomenės poreikių ir žinovų patarimų sinteze.
Kukuliškių gyvenvietė – išskirtinis bronzos amžiaus pajūrio paveldas
Kukuliškių gyvenvietė ir piliakalnis – apie 2 hektarų ploto archeologinis kompleksas, tiriamas KU mokslininkų nuo 2017 m. Čia atskleista daug faktų apie jūrinės bendruomenės žvejybą, medžioklę, gyvulininkystę, maisto gamybą ir amatus. Vienas reikšmingiausių atradimų – įrodymai, kad vėlyvajame bronzos amžiuje (800–400 m. pr. Kr.) čia buvo apdirbamas gintaras, o šis amatas siejamas su Gintaro keliu.
Pasak mokslininkų, šie duomenys rodo nepertraukiamą pajūrio bendruomenių ryšį su jūra ir prekybos tinklais nuo seniausių laikų. „Tai – tęstinių tyrimų rezultatas. Lietuvoje tokių tyrimų vyksta vos keli per metus, todėl galime nuosekliai gilinti žinias, o dabar jas pristatome taip, kad jos būtų prieinamos visiems“, – pabrėžia dr. M. Urbonaitė-Ubė.
Šaunuolė Klaipėda supažindindama tautą su Lietuvos senove. Apskritai, turbūt, šalyje vienas KU ir telikęs, dar tiriantis nelenkišką Lietuvos gyvenimą.
Matyt, nežinote, kad buvęs Klaipėdos kanalas vel vadinamas Vilhelmo kanalu, tarsi vėl primenantis kai kurios okupacinės valdžios valdymą šiame krašte, Klaipėdoje vienas tiltas vėl vadinamas Karalienės Luizės ( ne Lietuvos karalienės?) vardu, vėl yra Frydricho ( net ne Pričkaus) turgus, Lindenau mokymo centras… Tarsi nebūtų baltiškos- lietuviškos, kuršiškos, prūsiškos kilmės vietų ir objektų pavadinimų, tarsi jau visi 1923 metų sukilimo, davusio Lietuvai Klaipėdą, dalyviai jau įamžinti?
Čia jau kita plotmė. Tai, sakyčiau, išdavikiškos Jogailos ir Vytauto tarnystės Lenkijai po Žalgirio mūšio rezultatai. Tuos istorinius pavadinimus gal barbariškai “trinti” nederėtų, o reikėtų plačiau ir ypač lietuviškiau žmonėms aiškinti Jogailos ir Vytauto tarnystės Lenkijai, visos Lietuvos istoriją.
Didžiavimasis 1923 m. sukilimu Lietuvoje, ypač Klaipėdoje yra puoselėtinas visomis priemonėmis, tai lietuvybės gyvybingumo klausimas. Kad jo atminimas Klaipėdoje nėra deramai įamžintas, priekaištaujama pagrįstai. Tai iš dalies yra ir KU aplaidumo. Tikimės, kad nesavanaudiškai veiklūs klaipėdiečiai tai ištaisys.