„Tėtis savo rankraščiuose aprašė daug veiksnių, kurie lėmė jo apsisprendimą tapti laisvės kovotoju. Pirmieji susitikimai su partizanais įvyko mano mamos, Birutės Mažeikaitės tėviškės apylinkėse prie Ūdrijos, Alytaus rajone.

Juos, Tėčio prašymu, rengė mano senelis Motiejus Mažeika. Vėliau tų susitikimų buvo ir kitose vietose“, – pasakoja Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė – paskutinio su okupacija kovojusios Lietuvos partizanų vado dukra.

Partizanino karo mastelis – ypatinga reikšmė Lietuvos istorijoje

1944 m. vasarą vokiečių-sovietų armijų frontas slinko per Lietuvą. Sovietai sugrįžę vėl tęsė lietuvių tautos genocidą, kurį buvo pradėję dar 1940–41 m.: areštus, žudymus, trėmimus, turto plėšimą, marodieriavimą ir kitus žiaurumus.

Lietuvos patriotams, nukentėjusiems ir blaiviai vertinantiems situaciją, buvo aiškus pasilinksminimas – partizaninis kelias.

1944–1953 Lietuvoje rezistencinėje kovoje prieš okupantus dalyvavo apie šimtas tūkstančių gyventojų, apie dvidešimt tūkstančių partizanų žuvo, o daugumos palaikai iki šiol nėra rasti.

Stigo intelektualinių pajėgų

Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė pasakoja, jog tėtis galvojo išeiti partizanauti į Suvalkiją, bet keli susitikimai su partizanais šį jo sprendimą pakeitė.

Apie juos, turėjusius lemiamos reikšmės pasirenkant partizanavimo vietą A. Ramanauskas rašė: „Vieną kartą nuvykau į Nemunaičio apylinkes.

Ten susitikau su vienu savo giminaičiu – Bielevičiumi Jonu, kuris tuo metu jau buvo partizanų eilėse, jis buvo šeimos tėvas ir žymiai vyresnis už mane.

Šis partizanas man papasakojo apie jų – Nemunaičio apylinkės partizanų būrį, kuris per paskutiniuosius siautėjimus buvo patyręs žymių nuostolių ir išblaškytas. Skundėsi, kad būryje stinga intelektualinių pajėgų. Jo kalba buvo paprasta, bet giliai prasminga.

„<…>  Antrą  kartą išblaškyto Nemunaičio būrio partizanų dalį sutikau jau Vabalių miškuose. Jų buvo trylika. Apsiginklavę buvo gerai. Kalbėjausi su jais apie valandą laiko.

Visų veiduose išskaičiau nepaprastą ryžtą – didžiulę tėvynės meilę. Jie man buvo tokie nuoširdūs ir artimi. Juk jie ir aš – dzūkai.“

Partizaniniam karui buvo ruošiamasi

„Ginkluoto pasipriešinimo motyvai buvo įvairūs: patriotizmas, priesaika Tėvynei, neišvengiama akistata su okupantų prievarta, persekiojimu ar praktinis reikalas – nenoras būti rekrutuotam į okupantų kariuomenę (dabar tai yra laikoma tarptautinės teisės pažeidimu rekrutuojant okupuotos šalies gyventojus).

Lietuvoje buvo ruošiamasi partizaniniam karui ir šis ruošimasis nebuvo chaotiškas, būtent šviesiausia tautos dalis pasirinko sunkų pasipriešinimo nuožmiam ir žymiai galingesniam priešui kelią.

Dar net neatėjus frontui iš rytų, lietuviai žinojo ko tikėtis, nes jau buvo patyrę genocidą nuo sovietų. Iliuzijų nebuvo, o aiškus artėjančios dar vienos katastrofos suvokimas.

Šiemet minime 80 metų nuo Lietuvos partizaninio karo pradžios“, – pasakoja „Vanago Lietuva“ projektų vadovas Alkas Paltarokas.

A. Ramanauskas-Vanagas apie pasirinkimą

„Ankstesnį savo sprendimą pakeičiau tik ta prasme, kad nutariau eiti partizanauti ne į Suvalkiją, bet į mano širdžiai artimesnį Dzūkijos kraštą.

1945 m. balandžio mėn. 25-osios naktį Nemunaičio būrio vyrai manęs turėjo laukti miškelyje prie Kaniūkų tilto. <…> Iš legalaus gyvenimo norėjome pasitraukti taip, kad kuo ilgiau nesužinotų MGB organai.

Partija iš anksto įsakė seminarijos direktoriui tinkamai pasiruošti gegužės pirmosios šventei. J .Mičiulis sušaukė pedagogų tarybos posėdį, tačiau niekas nenorėjo imtis nemalonių „šventės“ rengėjo pareigų.

Tuomet Kulikauskas ir aš sutikome būti atsakingi už pasiruošimą „šventei“. Mokytojai labai nustebo, kad mudu pasišovėme tokiam „kilniam“ darbui. Mudu ta pačia proga pareiškėme, kad turėsime keliom dienom nuvykti Kaunan – iš teatro parsivežti grimo ir drabužių artistams.

Aš dar pridūriau, kad kartu parvešiu seminarijai sporto inventoriaus ir pan. Mūsų išvykimas niekam negalėjo kelti įtarimo. Vienas iš patikimiausių mano bendradarbių, mums per ilgai negrįžtant iš Kauno, turėjo paskleisti gandą, kad kelionės metu mus ištikusi nelaimė. Perminas turėjo dingti be žinios.

Pagaliau atėjo taip laukta balandžio 25-oji. Aš ir Kulikauskas dviračiais atvažiavome į seminariją, kad visi mokytojai ir seminarijos auklėtiniai matytų mus išvažiuojant Kaunan.

Taip ir buvo. Užėjau dar į savo auklėjamąją klasę… Tik mokytojas gali suprasti, ką tada jaučiau… Juk aš turėjau palikti savo mėgstamiausią darbą, palikti tuos, kuriais rūpinausi, auklėjau, palikti kolegas, kurie buvo tikri lietuviai ir dar daug ką brangaus… (pastaba: paliko savo sužadėtinę Birutę Mažeikaitę).

Pagaliau visi, pamoję laimingo kelio, išlydėjo mus iš seminarijos. Sėdom ant dviračių ir pasileidom gatve. Dar ilgokai spaudė gerklę ir, reikia prisipažinti, akys sudrėko… Bet nebuvo kada ilgiau jausmams reikštis. Riedėjome gatvėmis taip, kad kuo daugiau pažįstamų matytų mus išvažiuojant…“

Tikslas: priartinti Tėvynes laisvės dienas

Adolfas Ramanauskas-Vanagas, prisimindamas tą dieną, 1947 metais jau eidamas Merkio rinktinės vado pareigas laiške Dainavos apygardos vadui Domininkui Jėčiui-Ąžuoliui, birželio 23-ąją rašė: „Partizanauti išėjau iš Alytaus mokytojų seminarijos, kur turėjau mokytojo pareigas, ne dėl pavojaus būti atleistam, o partizanų prašymu jiems vadovauti vietoj tuo metu žuvusio vado.

<….> Darbe nesijaučiu pavargęs ir galvoju, kad jeigu tektų ir žūti nelygioje kovoje, tai nors dalele būsiu prisidėjęs prie kovos, kurios tikslas, kaip galima greičiau priartinti Tėvynei laisvės dienas, kurių mūsų tauta taip trokšta“.

Turėjo ypatingas rengimo savybes

1945 m. balandžio mėnesį Adolfas Ramanauskas visam laikui pasitraukė iš legalaus gyvenimo. Mokytojo drabužį pakeitė Lietuvos kariuomenės apranga, jis tapo partizanu.

Pavojų kupiną kovotojo kelią A. Ramanauskas pradėjo Nemunaičio apylinkėse veikusiame partizanų būry. Jau pirmą dieną buvo išrinktas jo vadu.

Pasirinko Vanago slapyvardį. Būdamas puikus rengėjas, A. Ramanauskas-Vanagas Merkinės ir Alovės valsčiuje išsibarsčiusius partizanų būrelius suvienijo į 140 vyrų kuopą ir jai vadovavo.

1945 m. rudenį ji tapo Dzūkų grupės dalimi. Vėliau ta kuopa buvo performuota į batalioną (jam priklausė 8 būriai), o A. Ramanauskas-Vanagas paskirtas jo vadu. Dėl puikių organizacinių sugebėjimų, gero karinio pasirengimo, energingo būdo jis buvo skiriamas į vis atsakingesnes pareigas.

Įkvėpimo pavyzdys visai Lietuvai

„Dabar žiūrint į A. Ramanausko-Vanago esminį pasirinkimą iš šių dienų perspektyvos ir suvokiant dabartinę grėsmę mūsų valstybei, mes dar labiau gilinamės į mūsų Laisvės kovų herojišką istoriją ir stengiamės mokytis iš didvyrių pasiaukojimo, idealų, semtis įkvėpimo ir tiesiog praktinių karybos, brolybės, išgyvenimo žinių.

Suprantame, jog ne tik idealizmas ar patriotiškumas lemia sėkmingą kovotojo kelią, bet turimi esminiai gebėjimai: karybos žinios, lyderystė, ryžtingumas, valia“, – pasakoja pilietinės iniciatyvos „Vanago Lietuva“ vadovas Alkas Paltarokas.

A. Ramanauskas-Vanagas yra pripažintas kovojančios Lietuvos vadovas, jam suteiktas Valstybės vadovo statusas. 2018 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro darbuotojai kartu su Vilniaus universiteto mokslininkais atrado partizanų vado palaikus, vėliau jie iškilmingai palaidoti Valstybės vadovų panteone Vilniuje.

Atradimai įkvėpė tūkstančius Lietuvos žmonių dėl istorinio teisingumo, o ir šiandien konstatuojant nacionalinio saugumo grėsmes iš rytų, ieškoma įkvėpimo partizanų kilnioje ir didvyriškoje istorijoje.

A. Ramanauskas-Vanagas išlieka kovojančios ir niekada nepasiduodančios Lietuvos simboliu.