Lapkričio 29-toji yra Lietuvos kovojusios su sovietine okupacija valstybės vadovo, Lietuvos partizanų vado, LLKS ginkluotųjų pajėgų vado, Lietuvos Nepriklausomybės signataro, Adolfo Ramanausko Vanago, mano Tėčio nužudymo diena. Šiemet lapkričio 29-toji žymi 63-čiąsias jo sušaudymo metines.
Sovietinės okupacijos laike, partizaninio karo metais, tikrovė buvo tokia, kad kiekviena diena partizanui galėjo būti paskutinė jo gyvenimo diena. Toks žinojimas, mirtini pavojai visada buvo su laisvės kovotojais, o jie vistiek rinkosi kovą už Tėvynės Laisvę ir Nepriklausomybę. Ėjo, kovojo ir žuvo už Lietuvą.
Autentiškus laisvės kovų liudijimus, dienoraščius, rašytus Tėčio, partizaninio karo metais, atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę išleidau knygomis „Daugel krito sūnų…“, „Partizanų gretose“. Knygose skyriuje „Vadavietėje“ yra pažymėta pastaba „trūksta dviejų rankraščio puslapių.“ Tuo metu jų dar nebuvau suradusi.
Artėjant Adolfo Ramanausko Vanago 63-sioms sušaudymo metinėms, lapkričio 29-tąjai dienai, noriu pasidalinti šiuo, anuomet trūkusiu ir dar niekur neskelbtu, atsiminimų fragmentu.
1946 m. vasarą, ryšio keliu per vieną civilį žmogų, Tėtis buvo gavęs iš partizano Bevardžio (Prano Ivanausko) žinią, kad su Vanagu nori susitikti asmuo atvykęs iš Vakarų. Pranešime buvo pažymėta, kad Bevardžiui bus žinoma susitikimo vieta, o atvykęs iš Vakarų asmuo ilgai laukti negali, nes reikalai nepaprasti ir neatidėliotinai. Vanagas, kaip tik tuo metu, laukė žinių iš užsienio turėjusio grįžti jam žinomo žmogaus, todėl galvodamas, kad tai ir bus tas žmogus, būsimą susitikimą laikė labai svarbiu. Nors tomis dienomis Tėtis buvo ką tik grįžęs į savo vadavietę Lankininkų kaime, Merkinės Šiluose iš sunkaus žygio, o aplink siautėjo rusai, jis nedelsiant paskyrė laiką ir vietą kur Bevardis su keliais partizanais turėjo atvykti, kad galėtų keliauti į minėtą svarbų susitikimą.
Galvoju, kad anuomet, leidžiant knygas, trūkusiame rankrašio fragmente, galima pajausti tą kasdienę partizanų gyvenimo tikrovę, kuomet kiekviena gyvenimo diena galėjo būti paskutinė. Pateikiamame fragmente skliausteliuose įrašau savo pastabas.
„Perdienavojome jau savo bunkeryje (šis bunkeris-vadavietė buvo Lankininkų kaime, Merkinės Šiluose, gyventojo Stasio Kuzmicko žinioje. Šią vadavietės vietą 2011 metais pažymėjau lietuvišku memorialiniu akmeniu su paaiškinimais ant granito lentelės).
Iš Ramunėlio (partizano Vlado Kuzmicko) sužinojome, kad tik prieš kelias dienas rusai krėtė raistą nuo ežero. Jie tiesiog brido išilgai visą raistą. Dabar buvo kiek ramiau ir aš su Jūrininku (partizanu Albertu Perminu) popiete išvykau numatytan susitikiman. Pritemus atsidūrėme ant Kasčiūnų kaimo kapų ir ėmėme laukti Bevardžio, (partizano Prano Ivanausko) kuris mus turėjo lydėti toliau.
Tą naktį aiškiai švietė mėnulis, o ant pievų tysojo rasa. Nebuvo jokio vėjelio, bet nakties tylą be perstojo trikdė griežlė. Atsigulėme aukštielninki tarp dviejų kapų ir pro žiūronus žiūrėjome į mėnulį. Dabar jis atrodė daug didesnis ir tuo pačiu įdomesnis. Apsisiautę buvome palapinėmis, bet nakties vėsuma vertė kartas nuo karto atsikelti ir pasivaikščiojimu sušilti. Vienas tai antras apeidavome visus kapus. Vieno tokio pasivaikščiojimo metu aš sustojau prie pasvirusio ir baigiančio pūti kryžiaus. Buvo jau bemaž nelikę jokio ženklo kapo to žmogaus, kuriam kadais tas kryžius buvo pastatytas.
Susimąsčiau… Juk ir šis man nežinomas asmuo gyveno, sielojosi, mylėjo savo tėvynę… O kas dabar iš jo belikę. O ar besustos kas prie mano kapo? ir ar iš viso kapas man bus supiltas?
Atsitraukęs nuo šių minčių, priėjau prie Jūrininko. Slinko valanda po valandos, bet Bevardis nesirodė. Būsimą susitikimą laikiau labai svarbiu, todėl nusprendėme laukti ir po vidurnakčio. Atsitraukti nuo kapų negalėjome, nes bijojome, kad neprasilenktume su atvykstančiais. Laukėme toliau, bet veltui. Tik prieš pat rytą nepatenkinti nužygiavome miškais į savo vadavietę (Lankininkų kaime, Merkinės Šiluose).
Jau sekančią dieną sužinojome, kad pamerkys ir panemunys buvo masiškai rusų nugulti. Bevardis laiku patyrė apie provokaciją, bet mūsų apie tai perspėti jau negalėjo, nes rusų apgulimas neleido persikelti per Merkį. Mes nežinojome vietos, skirtos susitikimui su „užsieniečiu“ ir tik todėl išvengėme susidūrimo su pasalaujančiais rusais. Vėliau tikrai įsitikinome, kad su mumis norėjęs susitikti tariamas užsienietis, buvo MGB pareigūnas. Nužudę Kazimieraitį, (partizanų vadą Juozą Vitkų) jie norėjo ir mane sulikviduoti, bet tai jiems nepavyko…“
Šešiasdešimt vienerius metus aš neturėjau Tėčio kapo. Ilgai ieškojau, daug vilčių ir nusivylimų išgyvenau, tikėdamasi surasti palaikus. Šiandien aš jau galiu uždegti žvakeles ant pašventinto Jo kapo ir pabūti prie jo tik jam skirtoje maldos ir apmąstymų tyloje, bet niekuomet nepamiršiu uždegti žvakelę, nusilenkti ir tiems, kurie buvo kartu su Juo toje šventoje laisvės kovoje, o jų kapų neturime. Sovietinės represinės struktūros kruopščiai slėpė savo nusikaltimus ir net su nužudytų partizanų kūnais elgėsi neapsakomai barbariškai, todėl žinau, kaip sunku surasti palaikus. Bet viltis neturi apleisti ir kartais įvyksta stebuklai. Kad jie vyktų turime negailėti tam jėgų ir pastangų. Saugoti Lietuvos laisvę ir neprikllausomybę dabar visų mūsų pareiga. Prisiminimas ir pagarba žuvusiems už Tėvynę gali įkvėpti ir šių dienų karius būti visuomet pasirengusiais ginti Tėvynę. Garbinga mūsų tautos praeitis testiprina Lietuvos ateitį!
Autorė yra Generolo Adolfo Ramanausko Vanago dukra
Amžina šlovė žuvusiems už Lietuvos laisvę. Jūs laiminga, kad turite tokį Tėtį. Stiprybės Jums ir ilgų metų.
Ne mano sūnus vidurinėje nuotraukoje, ne mano sūnaus akys, bet neįmanoma atlaikyti to žvilgsnio – tartum įžvelgiančio savo ateitį, suprantančio, jog kitos išeities nebus …
” Sovietinės represinės struktūros kruopščiai slėpė savo nusikaltimus ir net su nužudytų partizanų kūnais elgėsi neapsakomai barbariškai, todėl žinau, kaip sunku surasti palaikus.” Taip jie elgėsi ir su Lietuvos kunigaikščiais, ir su visais Europos iškiliais vadais. Bet juk yra visų tikrų Lietuvių kapas , kur dega Amžinoji ugnis ir kur bet kada, bet kas gali prarymoti. Kur ta šventa vieta ?
Širdyje.