Lietuvoje tęsiami pokario laisvės karžygių, jų kovų įamžinimo, ryškaus istorinio indėlio įprasminimo darbai.
Neseniai simboliniu dvigubu kryžiumi buvo pažymėta viena pirmųjų legendinių partizanų Adolfo Ramanausko-Vanago (1918–1957) ir Juozo Vitkaus Kazimieraičio (1901–1946) vadaviečių Merkinės apylinkėse, ties Lankininkų kaimu.
Partizanų ženklas itin nudžiugino A. Ramanausko-Vanago dukrą Auksutę Ramanauskaitę-Skokauskienę, kuriuo paženklinta jos tėvo vadavietė buvo įkurta dar 1945 metais:
„Šis bunkeris drąsiai gali būti vadinamas vienu iš pirmųjų.
Šalia jo šiek tiek anksčiau įrengtas pirmasis bunkeris buvo šlapioje, naudoti netinkamoje vietoje“.
Kuriant kryžių, skambėjo partizanų dainos
Partizanišką stovyklavietę įsirengę savanoriai iš įvairių Lietuvos miestų dvigubą kryžių iš medžio pagamino per vieną naktį.
Kryžius – juodos spalvos:
atliekant darbus pagal japonų technologiją, mediena buvo apdeginta, siekiant išlaikyti medžio konstrukcijų ilgaamžiškumą.
Dvigubas kryžius yra Lietuvos herbe Juozo Vitkaus Kazimierai Vyčio skyde, tai pat jis yra Lietuvos kariuomenės dalinių ženklas, šaulių, skautų ir kitų patriotinių organizacijų simbolis.
Pokario laikotarpiu dvigubas kryžius buvo ir Lietuvos partizanų ženklas.
Partizanų pagerbimo renginyje dalyvavo muzikos grupė „Ugniavijas“, šauliai, skautai, atsargos ir esami kariai, moksleiviai.
Visi kartu jie pastatė šį originalų paminklą, o vykstant darbams, po 80 metų pertraukos čia vėl skambėjo partizanų dainos.
Lietuva turi kuo didžiuotis
„Liaudies dainos, kaip ir kiti etnokultūros bruožai, pavyzdžiui, pramanai – visos tautos kolektyvinės atminties ir išminties rinkiniai, perduodantys žinutes iš kartos į kartą.
Partizanų dainų atveju ši atmintis perteikta iš sąlyginai nesenų įvykių.
Nepaisant to, beliko tik vienas kitas amžininkas, kuris gali papasakoti apie tų dienų iššūkius, partizanų kasdienybę ir didvyriškumą.
Todėl manau, kad šių dainų gyvas atlikimas, ypač sėdint bičiulių rate prie laužo, gamtoje, patiriant trupinėlį tų vargų, su kuriais susidūrė Laisvės kovų dalyviai yra ypač praturtinantis ir leidžiantis patiems išgyventi istoriją, suprasti kokiomis tikrovėmis ir nuotaikomis galėjo gyventi Miško broliai.
Daina sustiprina, apjungia, įkvepia, kartais sugraudina širdį ir priverčia susimąstyti.
Tai tikri jausmai, kurios leidžia mums išlaikyti ryšį su protėviais, kuriems turime būti dėkingi už savo šalies laisvę ir už tai, kad galime šias dainas drąsiai traukti miestų aikštėse, nesislėpdami nei nuo okupanto, nei nuo stribo”, – pasakojo „Ugniavijo” grupės partizanų dainų atlikėjas Kazimieras Sadauskas.
„Man patinka žmonės, kurie nebijo būti savimi, neslepia savo šaknų, savitumo, ir juo didžiuojasi.
Mūsų, lietuvių, yra mažai, bet esam kieti, turime kuo didžiuotis, ką prisiminti, todėl natūraliai norisi tai išsaugoti“, – K. Sadauskui antrino verslininkas, šaulių organizacijos narys Daumantas Kriščiūnas.
Motyvuoja degančios akys
„Vanago Lietuva“ – tęstinis projektas ne vien žygiai ar renginiai greitu metu pasirodys ir virtualus turas Vanago kovų takais, kuris bus prieinamas tiems, kas gyvena užsienyje arba dar niekuomet nėra buvę šiuose kraštuose.
Apie Laisvės kovų istoriją svarbu kalbėti ir moderniausiomis priemonėms, jaunimui atraktyvia kalba.
„Aišku žygiai, programos miške, mano manymu išlieka geriausia partizanų istorijos pažinimo priemone.
Ir kai čia kažkada ateisite, giliai įkvėpę gryno oro, prisiminkite didvyrius, kuriuos jau daugel amžių lydi šis ženklas.
Esu labai dėkingas visiems kas prisideda prie tauraus darbo, negailėdami savo laiko ir jėgų.
Gerų darbų niekada nebus per daug.
O kol mes pagerbiame ir rūpinamės Laisvė kovų istorija, jos dalyviais, jų atmintis gyva čia ir dabar.
Kaip pamatau degančias žmonių akis tokiuose renginiuose, atsiranda dar daugiau motyvacijos garsinti Laisvės kovų istoriją ir simbolius”, – Alkas Paltarokas „Vanago Lietuva” sumanymo autorius.
Vanagas – didingas simbolis
„Vanagas yra Lietuvos laisvės, ginkluoto pasipriešinimo okupantui, nepalaužiamos tautos valios simbolis.
Mūsų valstybės istorija įkvepia ir kartu su Vanago skrydžiu, be jokios abejonės išeina už Lietuvos ribų.
Vanagas gerai žinomas Ukrainoje, o partizaninis pasipriešinimas sovietams sujungia abi tautas ir istoriškai, ir dvasiškai, ir šiuo metu tiesiogiai, ar kaunantis fronte, ar renkant paramą, ar vežant ją savo šalį nuo agresijos ginantiems visiems Ukrainos žmonėms.
Kryžiai šalia partizanų bunkerių, susirenkantys šalia jų vakaroti Lietuvos žmonės, dabar jau lydimi ir ukrainiečių bei kitų svečių, mokomieji renginiai pažarsto mūsų laisvės ugnį ir aiškiai praneša priešui rytuose – net nebandyk,” – pabrėžė saugumo žinovas, buvęs SOP karininkas Aurimas Navys.
Turime švęsti pergalę
„Adolfo Ramanausko-Vanago, Juozo Vitkaus-Kazimieraičio, tūkstančių jų bendražygių kova nenuėjo veltui. Jie nugalėjo priešą, nors tuo metu ir viskas ir atrodė beviltiška.
Kartu su jais nugalėjome ir mes. Nugalėjo visa Lietuva. Šiandien mes turime švęsti pergalę.
Esame visiškai laisvi, esame NATO, Europos Sąjungoje ir dabar padedame tiems, kurie kovoja už laisvę taip, kaip mes anksčiau kovojome“, – pasakojo partizanų pagerbimo renginyje dalyvavęs šaulys, teisininkas Robertas Juodka.
Pasak R. Juodkos, gyventi bunkeriuose 10 metų ypatingai sunkiomis sąlygomis, be paprasčiausių patogumų, šaltyje, trūkstant maisto, yra daugiau nei didvyriškumas.
Žmonės ėjo į kovą be jokių išskaičiavimų, vedini laisvės sumanymų.
„Šiuos pasiaukojimo pavyzdžius visuomet reikia atsiminti, semtis iš to motyvacijos.
Jei galvojame, kad mums sunku, kad kažko neturime, kažkas blogai, turime prisiminti, kaip blogai buvo partizanams, tačiau jie nesustojo, neatsitraukė, nenuleido rankų.
Dauguma miško brolių žuvo, tačiau net ir žinodami, kad teks paguldyti galvas, jie tęsė kovą už laisvę.
Tai – aukščiausias didvyriškumo ir pasiaukojimo laipsnis“, – pasakojo partizanų pagerbimo renginyje dalyvavęs šaulys, teisininkas Robertas Juodka.
Juodka pabrėžė, kad pokario laisvės kovotojų pasišventimas įkvėpė ateities kartas:
„Šio žygdarbio niekada nepamiršime – ant jo statome ir statysime iš esmės visą mūsų valstybingumą.
Tai yra didvyriškumo pavyzdys, iš kurios mes turėjome, turime ir turėsime mokytis, kaip ir visos ateinančios kartos“.
Deje,deje pokaris miskiniai ir ju darbai bei darbeliai toli grazu nevienareiksmiski.
Trolis trolina toliau?
nu,kad jau trolis,tai turejau bendradarbi ,pokarij jis buvo kriaucius,eidavo per kaimus ir apsiudavo zmones.Taigi viena kart Birstono sav,Ziuku km jis siuvo pas tokius Gluoksnius ir ten atejo misko broliai ir ispyskino visa Gluoksniu seima iskaitant senelius ir mazus vaikus,Tas zmogus pasakojo, kad labiausiai jam istrigo i atminti kaip kulkos pataiko i galva ir ciurksle islekia kitoj pusej.Zinau ir daugiau,bet apsiribosiu,nenorejau rasyti,bet isprovakavai.,Taigi tam kriauciui po viskam tie miskiniai liepe -‘varyk i Birstona ir pranesi stribam tipo ju pakalikus nukale.Kiek zinau tie Gluoksniai paprasti nelabai turtingi kaimieciai buvo,ar jie kazka iskunde ar kitos priezastys nezinau,Bet gaila zmoniu,kai pro sali vaziuoju vis pasiziurau is sodybos jau tik keli medziai like,
kas ten šaudė? Žinai pavardes, žinai iš kokio būrio? Tai žinai ar ne? Jei nežinai, tai ką čia rašinėji? Jei žinai, tai parašyk, kas konkrečiai ten buvo. O tu ar žinai, kad komunistai – enkavedistai – rusai okupantai – stribai – banditai pasivadindavo miško broliais ir, kad miško brolių kovą su Lietuvą suniekinti, žudydavo? Varyk į kitą svetainę, kur tokie, kaip tu bujoja.
Aciu, kad is Lietuvos neveji.
Miško brolių kovą UŽ Lietuvą visaip mėginama sumenkinti, suniekinti.
Sutinku – estetui KGBistui sunku būdavo matyti, vienareikšmiai vertinti tokius be baltų pirštinių, nefrakuotus, nelakuotus, prancūziškais kvepalais nepasikvėpinusius, rūmų etiketo nesilaikančius! Estetas, p-rieš paspausdamas gaiduką, būtinai paklaustų: „Mesje, ar leisite tamstą nubausti mirtimi už tai, kad esate okupantas, mūsų priešas?” – Svarbu, kad stribų, NKVDistų „protokolą” vienareikšmiai suprantate.
Skaičiau, kad stribai neretai persirengdavo anksčiau nužudytų partizanų uniformomis, prieš vykdydami nusikaltimus,kuriuos vėliau paskelbdavo, tarsi įvykdytus partizanų…
Bet Alke nuolat ganosi keli putintroliai, primityvūs, bejėgiškai vaidinantys intelektualus, dar ir galimai su sutrikusia psichika kai kas nuolat apie save primena.
Mano dieduko seima vos miskiniai neispyskino,jau buvo ateje,kad mano tevas/tada jaunas vaikinas buvo/ su draugu nukirpo miskiniu rysininko kumelei uodega,kuria be leidimo tas rysininkas riso ant musu zemes ir buvo prasytas neristi .Isgelbejo gal but tik tai ,kad diedukas vienam zymiam vietiniam miskiniui isgelbejo gyvybe.Tas vyras buvo plechaviciukas ir is Marijanpoles parbego namo.O, mano diedas buvo kaimo seniunas ir atejo vokietys ir liepe vesti kur gyvena tas plechaviciukas ir ji rado.Vokietys klausia ar sitas,diedas sumelavo kad ne ir taip tas liko gyvas.Tarp kitko pas mus miegojo miskiniai ir ryte uz puskilometrio susaude rusu kariu masina ,kur kariai vaziavo saugoti rinkimu i sekanti kaima.O,mano mociutes teva nusove rusai ,nes jie vijosi miskini ,o tas isoko i mano prodiedzio vezima/vaziavo pro sali/.Miskinis pabego,o prodiedis zuvo.Taip ,kad pasikartosiu,dalykas nevienareiksmiskas.
Bus paprasčiau, jei mąstyti pradėsime nuo klausimo, kokią teisę apskritai rusai turėjo čia būti, ginklais švaistytis, spręsti, kas čia turi teisę gyventi, likti gyvas, o kas ne, „rinkimus prižiūrėti”, ir visa kita nurodinėti. Pvz., kas leido tiems „partizanams” naktimis į mano senelio namus brautis, duoklės bei naminės reikalauti, kas leido paauglei mano tetai tos degtinės kaskart į burną supilti, kad patikrintų, ar neužnuodyta? Ji šių išvaduotojų dėka tapo alkoholike, kankinosi iki mirties. Kas leido vienos iš senelio seserų sūnų ir vyrą nužudyti, o ją į Kazachstaną išvežti? Ir tai dar ne visa visų aplinkinių taip trokštos Vilensko-Trockos gubernijos žemėse gyvenusios giminės istorija.