Tęsinys. Ankstesnės dalys ČIA.
Žinomas žurnalistas A. Lekavičius 2018 m. kovo 19 d. „Lietuvos ryte“ paskelbė, kad Panevėžio apygardos teisme prokuroras pasiūlė bausmes keturiolikai Šiaulių policijos komisariato Organizuotų nusikaltimų tyrimo biuro (ONTB) pareigūnų ir keliems jų bendrininkams. Keisčiausia, kad visa tai įvyko komisariate, kuris buvo tituluojamas elitiniu. Jų tarpe buvo net 3-jų metų seklio apdovanojimus gavę tyrėjai. Savo nusikaltimą jie pradėjo nuo dalies didžiulio kontrabandinių cigarečių kiekio nusavinimo. Tik po to 2-jo skyriaus viršininkas ir vagystės organizatorius R.Zykus įformino, kad Telšių garaže surasta 250 tūkst. cigarečių, kurių vertė daugiau negu 1 mln. litų. Vykdydamas savo pareigas, viršininkas greitai sukūrė bylą garažų savininkui, kurį teismas pripažino kaltu ir nuteisė jį 27 tūkstančių litų bauda. Šitą nusikaltimą tyrę ir dalį prekių pasisavinę pareigūnai buvo apdovanoti premijomis. Be to, 2-jo skyriaus viršininkui ir vagystės organizatoriui R.Zykui 2010 m. buvo paskirta II-ji vieta konkurse, kuris vadinamas „Geriausi kriminalinės policijos pareigūnai“. Generalinis komisaras dar jį apdovanojo ir II-jo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklu „Angelas sargas“. Tokia sėkmė tik paskatino plėšikavimus tęsti. Neužilgo prie jo prisijungė ir atsakingas už kovą su narkotikais 4-ojo skyriaus viršininkas T Ruchtinas bei keletas jo pavaldinių. Neužilgo atsirado keliolikos policininkų gauja, kuri pasidalino savo funkcijas, įsteigė bendrą kasą ir ėmė kartu planuoti nusikaltimus. Telefonų pasiklausymais nustatę kontrabandinių prekių platintojus, pareigūnai ėmė rinkti iš jų mokesčius.: „Pareigūnai, – rašė A. Lekavičius, – ne tik pasiimdavo rastus rūkalus, bet ir už tai, kad nebūtų surašomas protokolas, reikalaudavo kyšio. Dažniausiai prekeiviai labai džiaugdavosi galėdami išsisukti ir su ašaromis akyse dėkojo pareigūnams už galimybę jiems įteikti kyšį.“ Mokami kyšiai čia buvę labai dideli. Galų gale oficialioje valstybėje subrendo kriminalinė valstybė, kurios pareigūnai ėmė verbuoti žmones ne tik prekiaujančius jų atgabentomis cigaretėmis ir narkotikais, bet dar ir mokančius policininkams mokesčius, „sutinkančius“ fabrikuoti įkalčius, tiesiogiai vagiančius ir plėšiančius žmonių daiktus, pinigus ir pan. Kad užtikrintų šitokių nusikaltimų sėkmę, policininkai į savo tarpą įtraukę ir sau artimų pokurorų. (A. Lekavičius. Susibūrusi policijos gauja turėjo skydą – prokurorus, Lrytas.lt, 2019-07-31). Prieš pat gaujos sulaikymą jie ne tik gyrė jos organizatorius, davė leidimus organizuoti slaptus pasiklausymus, bet ir dalino patarimus, kaip reikėtų išgauti informaciją rengiant įtariamųjų provokacijas: „Jeigu yra informacija, kad žmogus daro nusikaltimus ir mes prisijungsime prie jų – kokia problema, koks skirtumas, kaip mes prisijungsime.“ Šiuos pamokymus skelbė Šiaulių apygardos prokuratūros vadovas K. Šikšnys, tuo metu vadovavęs dar ir šios prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriui. O tuo buvo daug pasitarnauta, jog net patekusi į teismą, gauja didžia dalimi „sugebėjo“ išsisukti: „Nors daugelis šių nusikaltėlių gaujai priklausiusių policininkų neteko postų, penki teisiamieji iki šiol eina tas pačias pareigas. Tebedirba ir dar dvidešimt pareigūnų, kurie uoliai talkino kaltinamiesiems, tačiau kaltinimų išvengė. Teisiamųjų suole neatsidūrė nė vienas policininkų gaujos prašymus vykdęs prokuroras, o šioje byloje liudijęs Kastytis Šikšnys net padarė karjerą – buvo paskirtas Šiaulių apygardos prokuratūros vadovu. Tik Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus pareigūnui Sandžiui Povilauskui buvo pareikšti įtarimai. Tačiau galiausiai baudžiamosios atsakomybės jis išvengė pagal laidavimą ir tyliai savo noru išėjo iš darbo.“. Matyt, žurnalistas buvo teisus: iš didelio debesies – mažas, net labai mažas lietus. 41. Aukščiausiojo Teismo nuosprendis. Kaip pranešė specialioji korespondentė E. Aksomaitienė, liepto galą gauja priėjo tik šią vasarą, Aukščiausiajam Teismui paskelbus galutinę ir neskundžiamą nutartį. (E. Aksomatienė. Šiaulių policijos gaujai – Aukščiausiojo Teismo žodis. Skrastas, 2023. 06. 20) Iš 14-os nusikaltėlių viso labo užkibo tik 5. Teismas sutinka, kad buvo sunku nustatyti policijos pareigūnų atliktas veikas ir jas išaiškinti, nes jie turėjo tiesioginį priėjimą „prie žvalgybinės ir tyrimo informacijos“, kuri buvo reikalinga ir nusikaltimams daryti ir savo veiklą įslaptinti. Todėl jie galėjo imtis fiktyvių ikiteisminių tyrimų, naudoti fiktyvius liudytojus nusikaltimams slėpti, įtariamiesiems gąsdinti bei terorizuoti. Žodžiu, jie suteiktas valstybės galias „naudojo ne visuomenės saugumui užtikrinti“, bet jam pažeidinėti. Bendrą tos grupės veikimą nustatęs jau pirmos instancijos teismas. Jis išaiškino, kad tą 5 asmenų grupę „siejo nuolatiniai tarpusavio tarnybiniai ir asmeniniai ryšiai, akivaizdus vaidmenų ir užduočių pasiskirstymas. <…>Susivienijimo narių ryšiai buvo palaikomi tiesiogiai ir ryšio priemonėmis, nuteistieji rengdavo susitikimus, kurių metu aptardavo su nusikalstamo susivienijimo veikla susijusius klausimus, susitardavo netgi dėl parodymų turinio ir apimties sulaikymo atvejų.“ Buvo nustatyta, „kad nusikalstamais tikslais suburtos grupės stabilumas, veiklos planavimas, pelno siekimas, gerai organizuotų nusikaltimų planavimas ir vykdymas <…>, aukštas organizuotumo lygis leidžia daryti išvadą, jog minėti asmenys dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje.“ Jie „neteisėtai atimdavo žmonėms laisvę, grobė svetimą turtą, kyšininkavo, <…> piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo įgaliojimus, klastojo tikrus dokumentus, susijusius su jų, kaip policijos pareigūnų, tarnybinėmis funkcijomis, tyčia gadino svetimą turtą, neteisėtai įsigijo, laikė, gabeno, pardavė ar kitaip platino įvairius narkotinių ir psichotropinių medžiagų kiekius, pasisavino jiems patikėtus įvairius kiekius narkotinių, psichotropinių medžiagų, jas pardavė ir taip iš nusikalstamų veikų neteisėtai praturtėjo.“ Tačiau apeliacinės instancijos teismas su šituo pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutikęs. Jis tvirtinęs, kad per visą nusikaltimų laikotarpį bendrai veikusių nuteistųjų sudėtis nesikeitusi, tarp jų buvę tam tikri pastovūs tarpusavio ryšiai, nors nuteistieji tarpusavyje nebendravę taip intensyviai ir artimai, kaip numato Baudžiamasis kodeksas. Dėl to daugumai pavyko išsisukti, kadangi jie nuteisti ne dėl priklausomybės gaujai, o „dėl nusikalstamų veikų valstybės tarnybai, neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, dokumentų klastojimo ir kitų veikų“. 42. O kas atsakys už padarinius? Nors yra nustatyta, kad buvę „netinkamo teisės taikymo ir aiškinimo elementų“, Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija palikusi galioti apeliacinio teismo paskirtas laisvės atėmimo bausmes nuo penkerių iki keturiolikos metų, „taip pat turto konfiskavimą“ iš tų lėšų, kurios gautos iš nusikalstamos veiklos. Teismas, priėmęs tokį sprendimą, padeda tašką. Atseit darbas atliktas. Bet pati šio tipo nusikaltimų problema šalyje lieka neišspręsta. Ant valstybės pečių visu svoriu gula ir ilgalaikiai tokių gaujų veiklos padariniai. Ne tik dėl to, kad nemaža dalis nusikaltėlių išvengia bausmių, bet ir dėl to, kad normalų (sveiką, pozityvų, saikingą, subalansuotą) gyvenimo būdą praktikuojantys žmonės vėliau yra priversti gyventi tarp jų ir laukti naujų agresijos protrūkių. Neteko girdėti, kokia numatyta policijos ugdymo, jos darbo kontrolės, teisėkūros reformų, korupcijos, kontrabandos bei gaujų užkardymo priemonių sistema, kad tokie nusikaltimai daugiau būtų negalimi. Tuo labiau, kad visuomenėje išlieka beveik nepažeidžiami pelningiausi kontrabandos šaltiniai ir masiškai plintantys narkomanijos, alkoholizmo bei kiti kontrkultūrinės patologijos židiniai. Ten, kur išlieka ar net sąmoningai palaikomos palankios sąlygos alkoholizmui, narkomanijai plisti, psichodelinių bei antidepresantinių medžiagų platinimui, įsitvirtina ir visos kitos civilizacijos ligos, lydimos plėšikavimų, žudymų, absurdiškų savinaikos formų ir kitokių destruktyvių (destructio – sugriovimas, sunaikinimas), degeneratyvių (išsigimti, iškrypti, pažeminti) praktikų, kurios JAV dažniausiai vadinamos apokaliptinėmis. O ten, kur išplinta kultūrinė bei dvasinė degeneracija, tarpsta ir pačių įvairiausių kvaišalų vartojimas. Atsiradę liguisti įpročiai, pomėgiai ir priklausomybės randa palankią dirvą ir lengvai įsišaknija sparčiai išsibalansuojančioje vartotojų visuomenėje. Kad išryškėtų pati pavojingiausia tokių destrukcijos bei degeneracijos permainų kryptis, dar privalu aptarti porą kraštutinių atvejų. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo atsitiktiniai, o mūsų temai nereikalingi, bet ne visai. Tai šių dienų, šiuolaikinės civilizacijos padariniai. Iš dalies įslaptinti, nes baisūs ir šlykštūs. Iškenčiami tik mene. Realybėje jų toleruoti neįmanoma. Atstumia ir slegia viska, ką tik jie daro. Todėl prie jų artintis gana sunku ir… pavojinga. Nevilioja net žinojimo paslaptis. Bus daugiau
