Tęsinys. I dalis ČIA; II dalis ČIA; III dalis ČIA; IV dalis ČIA; V dalis ČIA; VI dalis ČIA; VII dalis ČIA; VIII dalis ČIA ; IX dalis ČIA; X dalis ČIA; XI dalis ČIA; XII dalis ČIA
Įslaptinta valstybė
Iki šiol valstybę ir jos gyventojus tebeslegia Juro Abromavičiaus, Gedimino ir Valdo Kiesų, Jono Furmanavičiaus, Violetos Naruševičienės, Drąsiaus Kedžio, Vytauto Pociūno žūtys, ilgai vilkinta Eglės Kusaitės, absurdiškai išspręsta Eligijaus Masiulio politinės korupcijos byla ir kt.
Tokie dalykai negali būti paprastai užmiršti. Jas valstybė privalo išaiškinti, kad ateinančioms kartoms nebūtų gėda joje gyventi. Be išaiškinimo jie visą laiką slėgs visuomenę, slopins jos pilietinę brandą, menkins tautos savivertę, gniuždys bet kokį pasitikėjimą valdžia.
Šios paslaptys slėgs ir valdžią, augins ir taip gausias jų baimes, kurios savo ruožtu vers pačiu vulgariausiu būdu slėpti tiesą, kitaip sakant, tiesiog meluoti. Su šia įslaptinimo forma bene daugiausiai tekę susidurti Venckienei: „Po ekstradicijos iš Jungtinių Valstijų Lietuvos valdžios rankos yra surištos, jie nebegali pateikti papildomų kaltinimų man. Aš maniau, kad dabar jie laikysis įstatymų, pasakys tiesą visuomenei. Bet jie toliau meluoja žiniasklaidoje”.
Be to, „prokurorai užsimena apie naujus kaltinimus, jie meluoja apie kaltinimus, kuriuos JAV privertė juos panaikinti”.
Bet be jokios abejonės, viena iš didžiausių valstybės paslapčių tada buvo pedofilija, kurią ji su savo broliu įtarė Venckienė Stankūnaitės ir jos pusseserės Naruševičienės namuose.
Tačiau užuot išaiškinusios visus tuos įkalčius ir paslaptingus nužudymus, visos valdžios institucijos kartu su ją aptarnaujančia žiniasklaida ėmė stebėtinai sutartinai neigti Lietuvoje ir patį pedofilijos faktą.
Vieningu to fakto neigimu (!) pedofilija buvo įteisinta kaip pati svarbiausia valdžios paslaptis, kuri daug metų nukreipė visuomenės dėmesį nuo plačiai sklindančių kalbų apie Seime įsišaknijusią pedofilų grupę.
2012 m. Gintaras Aleknonis kandžiai rašė: „Nejaugi grįžtame prie orveliškos situacijos: kai visi aplinkui meluoja, tiesos sakymas tampa tikra revoliucija. <…>Išmintis mums primena, kad visi esame žmonės ir visi klystame.
Ir Sokratą, ir Jėzų Kristų mirti pasmerkė teismai, stropiai laikydamiesi savaip suprastos įstatymų raidės.<…> Teisėjas – tik žmogus, ir jo svarbiausia pareiga nepriimti sprendimų, kurie prieštarautų žmogiškumui. Principas – svarbiausia nepakenkti – naudingas ne tik medicinoje.“
Kai Klonio gatvėje policija jėga nuo tetos atplėšė jos globojamą dukterėčią, Seimo narių dauguma ir tuometinė oficialioji žiniasklaida be išlygų perėmė gana naivią premjero A. Kubiliaus nuostatą, kad 8-erių mergaitei reikalinga nešališka vieta, kurioje ji galėtų pasirinkti, su kuo jai geriau gyventi. Be kurios tas Klonio gatvės išpuolis iš viso negalėjo būti suorganizuotas.
Tačiau pats pripažino, kad „valstybės institucijoms tokiuose šeimos ginčuose tenka labai sudėtinga našta ir patirties, kaip spręsti tokias problemas, tikrai nėra. Padaromos ir klaidos, ir valdžios institucijų, ar tai būtų savivaldos lygmens, ar kito lygmens, veiksmai turi būti labai atsargūs.“
Tik gaila, kad niekas nenorėjo tų klaidų taisyti. Akivaizdu, politikams ir kitiems valdžios žmonėms stigo moralinės brandos.
Jiems buvo gėda prisipažinti, imtis atsakomybės, o tuo labiau atsiprašyti. Tuo labiau, kad šios valdžios ambicijos buvo tiek didelės, jog užkirto kelią ir gailestingumui prabusti, ir žmoniškam orumui išsaugoti.
„Kalės istorija“
Taip pavadinta kriminalinį romaną primenanti žurnalistės L. Lavastės knyga (2017 m.), kurios pabaigoje atpasakojamas paskutinis (2013 m.) susitikimas su valdžios įslaptinta L. Stankūnaite.
Kad žurnalistė čia yra nuoširdi ir net psichologiškai gimininga savo herojai, nekyla jokių abejonių. Todėl galima remtis jos liudijimais, norint atsiskleisti tą mįslingą įslaptinimo fenomeną, prie kurio daugiausia prisidėjo L. Stankūnaitė su savo dukra.
Matyt, tiesa yra ir tai, kad jos gyvenimas D. Kedžio namuose nebuvo labai malonus, nes jai teko palikti sugyventinio namus. Kitur ji aiškino, kad buvo skriaudžiama, paversta Kedžių tarnaite. „Kai pirmą kartą 18-metė išėjau iš Kedžių namų su savo mažyle ant rankų, – sako ji, – aš neturėjau nei būsto, nei darbo, nei profesijos. Kai tik ėmiau kabintis į gyvenimą – studijavau, pradėjau savo verslą, buvau nutrenkta į bedugnę.“
Nei studijos, nei verslas, atrodo, nebuvo sėkmingas. Bet tai buvęs pirmas ir sunkiausias jos jėgų išbandymas, kai gyvenimą teko pradėti iš naujo.
Antras etapas prasidėjęs po antrojo mergaitės atgavimo, t. y. po Klonio gatvės įvykio: „Mūsų su dukrele gyvenimas Lietuvoje taip išviešintas, kad jau niekada nebegalėtume gyventi įprastai. Mano veidas visiems čia pažįstamas iki skausmo. Niekada negalėtume eiti gatve. Čia – toji Stankūnaitė. Čia – toji prievartauta mergaitė. Teismų nustatyta tiesa daliai lietuvių iki šiol neįdomi. Koks būtų mano ir vaiko gyvenimas? Nėra jokio ėjimo pirmyn – su vaiku mes čia tik degraduojame.“
Šitie sakiniai kažkokie svetimi, dirbtiniai, išmokti. Stipriai šokiruoja ir pirmieji žurnalistės sakiniai, kuriais čia pristatoma L. Stankūnaitė. Ne tik dėl to, kad jie radikaliai išsiskiria iš visko, kas yra skaityta ir girdėta iš kitų šaltinių.
Ten ji menkai išsilavinusi, lengvabūdiška, naivi, gana vaikiška, o Lavastė ją stipriai idealizuoja: „Kaip visada ji spindėjo džiaugsmu ir jaunyste. Kaip ji skyrėsi nuo tos jaunos, sutrikusios merginos, kurią prieš 4 metus, 2009-ųjų pavasarį, išvydau Vilniuje, Vokiečių gatvėje, su didžiuliu dokumentų segtuvu. Dabar prieš mane stovėjo ne pagal metus subrendusi, marias skausmo perbridusi moteris. Graži, ori, protinga.“
Į tuos liaupsių žodžius būtų galima nekreipti dėmesio, jei jiems neprieštarautų viskas, ką toliau rašo ši moteris. Stankūnaitei buvę duoti žurnalistės rankraščiai, kad ji galėtų juos savo nuožiūra papildyti.
Bet šiai „oriai ir protingai moteriai“ nė kiek neužkliuvo net atvirai įžeidus knygos pavadinimas „Kalės vaikas“: „Na, jei jūs norite taip pavadinti knygą, aš nieko prieš“, – nusijuokė <…>. Ir pasiūlė jos nuotraukų pasirinkti iš tėvų albumų Kaune.“
O toliau Lavastė dar pridėjo: „Sumokėjau jai sutartus pinigus kaip honorarą už būsimą knygą. Pinigų jai reikėjo susimokėti stomatologui.“ Mat uoliai Stankūnaitę finansavusio politiko A. Ūso jau nebebuvo.
Pats paradoksaliausias atrodo atsisveikinimas su Lietuva ir visa savo praeitimi, kai susipina pačios Stankūnaitės neapykanta Kedžiams, tėvynei, savo pačios praeičiai su valdžios reikalavimu įsislaptinti.
Visi sakiniai čia mažai rišlūs ir menkai motyvuoti: „Nebegaliu gyventi triušio gyvenimo tėvynėje? – Ką aš čia palieku? Kraujo upes? Neapykantą? Prisiminimus apie jaunystę, kurios neturėjau? Visa mano jaunystė nuo 18 metų buvo vien kova dėl savo dukrelės su pragaru gyvenimą daugeliui šeimų pavertusia Kedžių ir Venckų šeima. Lietuvoje ta kova niekada nesibaigtų. Kada man ir dukrai pagaliau pradėti gyventi?“
Po „rūpestinga“ globa – mankurto likimas
Kartu Stankūnaitė praneša žurnalistei, kad ji būsianti valdžios perduota „vienos užsienio valstybės specialiosios apsaugos darbuotojų žiniai“, todėl dar Lietuvoje atmintinai išmokusi jai specialiai sukurtą biografiją, kurioje yra iš atminties ištrintas visas buvęs gyvenimas kartu su jo tapatybe.
Dabar ji jau esanti be vardo, pavardės, be savo tėvų, be tautybės, be pilietybės ir visos praeities. Lavastė tokį radikalų Stankūnaitės susvetimėjimą sau pačiai ir pavirtimą svetimos valstybės žmogumi nusakė šiais žodžiais: „ateivė iš Niekur“. Tai kažkoks įsibrovimas, įsiveržimas iš nežinomybės į joms primestą ateitį.
Kita vertus, ir naujam pasauliui ji su dukra turės tapti nežinomais, savo praeitį neigiančiais, todėl nepaliaujamai meluojančiais žmonėmis.
„Ar jums buvo sunku priimti sprendimą – tapti žmogumi be praeities? – paklausiau jos. – Nelengva. Taip nuspręsti buvau priversta. Viską turiu išrauti su šaknimis.“
Verta pakartoti šiuos „orios ir protingos“ moters žodžius: „Taip nuspręsti buvau priversta“ Žurnalistė vėl smalsauja: Ar su jumis buvo tartasi prieš sukuriant naują tapatybę, biografiją? – Negaliu atskleisti detalių. Žinau tik tiek, kad tokia Stankūnaitė ir jos duktė daugiau niekada pasaulyje nebeegzistuos – bus du kiti žmonės.“
Svarbiausia, kad tai padaryta ne savo noru ir savo valia: „Ne aš pati, o valstybė nusprendė, kad tokioje šalyje man ir mano dukrai vis dar nėra vietos.“
Aukščiau buvo kalbama apie bėgimą nuo per didelio išviešinimo, o dabar „taip nuspręsti buvau priversta“, „valstybė nusprendė“. Net „atmintinai išmokusi jai specialiai sukurtą biografiją“. Privalu įsidėmėti šiuos žodžius. Beveik visam gyvenimui (užsimenama apie 20/30 metų) atimta galimybė būti pačioms savimi.
Be didesnio sumišimo žurnalistė išklauso valdžios primestą brutalų Stankūnaitės ir jos dukters įslaptinimą, kuris beveik nieko nesiskiria nuo galvažudžių įkalinimo. Tik galvažudžiai laikomi kalėjimuose, o įslaptintoji – įsikalina valdžios primestame ir sau pačiai saugesniame kitokiame gyvenimo būde.
Dar sovietmečiu parašytame Č. Aitmatovo romane „Ilga kaip šimtmečiai diena“ tokia būsena, kai žmogus užmiršta savo praeitį, buvo išpopuliarinta „mankurto“ (turk. mengirt – praradęs atmintį) pavadinimu.
Aitmatovas prisiminęs legendą apie tai, kaip žuanžuanai užkariavę sarozekų gentį, baisiais kankinimais naikinę jų praeities atsiminimą, kad jie virstų paklusniais vergais, aklai ir uoliai vykdančiais bet kokius jų nurodymus.
Kaip galėjo Stankūnaitė, rūpindamasi savo ir mažametės dukros Deimantės ateitimi, po valstybinės globos priedanga nepastebėti tokios žiaurios bausmės? Čia niekas nežinojo, kokius valdžios interesus yra paslėpęs Stankūnaitės ir jos dukters įslaptinimas.
Tiesa, Stankūnaitė mėgina spėlioti: „Bet ne visi taškai sudėlioti Drąsiaus Kedžio, Andriaus Ūso, Vaido Milinio mirčių tyrimuose. Juk aš likau vienintelė gyva, nors D. Kedžio buvau pasmerkta mirti pati pirmoji.“
L. Lavastė: „Jūsų duktė jau pradėjo pasakoti, ką teko patirti tetos namuose. Manote, kad prabylantis vaikas taip pat kelia pavojų kai kuriems asmenims?“
Stankūnaitė: „Baisu apie tai kalbėti, bet nebebūtų vaiko, nebebūtų vienintelės liudininkės, galinčios padėti išsiaiškinti, kas iš tiesų ją tvirkino.“
Vėl painiojasi Stankūnaitė: kas gi ją dabar galėjo ją tvirkinti, jei Lietuvoje „pedofilijos nebuvo“? Kitaip sakant, nebuvo nei ją stebėtinai dosniai globojusio Ūso, nei pedofiliją „išgalvojusio“ D. Kedžio.
Lavastė visai pagrįstai pastebi: „Jūs paliekate Lietuvą, kai įrodytas jūsų nekaltumas. Atrodytų, ko išvažiuoti? Kurkite savo gyvenimą čia.“
Stankūnaitė nelabai ir įstengia ką nors paaiškinti. Šiek tiek pavaidinusi drąsą ir išdidumą, paneigusi pedofiliją, užmiršusi net pagrindinį kaltininką D. Kedį, ji vėl vergiškai permeta visą atsakomybę valstybei: „Nebėgau pasigriebusi vaiką nežinia kur, kol vyko teismai. Išvykstu tik tada, kai visos Lietuvos teisinės institucijos patvirtino mano, mirusio Andriaus Ūso ir kitų aukų nekaltumą.
Palieku Lietuvą aukštai iškelta galva. Bet koks paradoksas: pusė Lietuvos nelaiminga, kad mažas vaikas nepatyrė jokios pedofilijos. Jiems vis tiek reikia pedofilijos ir kraujo! <…> Ne aš pati, o valstybė nusprendė, kad tokioje šalyje man ir mano dukrai vis dar nėra vietos.“
Naivūs buvo tie Stankūnaitės samprotavimai, kai beveik visomis pasaulio kalbomis jau tada (šio amžiaus 2-jo dešimtmečio pradžioje) buvo pasakojama apie pasaulinį 30 tūkst. tarptautinį pedofilų tinklą. Sunku patikėti, kad nei Lavastė, nei jos herojė nieko nebūtų girdėjusios nei apie jį, nei apie buvusios Sovietų sąjungos teritorijoje veikusius tinklus.
Bus daugiau
