Lietuva spalio 21 d., Antakalnio kapinėse palaidojo partizaninio pasipriešinimo sistemos kūrėją, kovotoją už Lietuvos laisvę pulkininką Juozą Vitkų-Kazimieraitį.
Šio garbaus partizano gyvenimas ir kova prieš 77 metus nutrūko Dzūkijos miškuose, kur jį pakirto priešo kulka.
„Šiandien mūsų valstybės istorijoje yra dar viena teisingumo diena. Teisingumo, kurio meldė pats Juozas Vitkus-Kazimieraitis.
Mums šiandien didelė garbė oriai palydėti į amžinojo poilsio vietą aukščiausio rango Lietuvos karininką, pasipriešinimo Pietų Lietuvoje kovų pradininką, partizanų vadą, didvyrį Juozą Vitkų-Kazimieraitį.
Nors čia teisingumas laimėjo, deja, mes vis dar meldžiame ir uoliai siekiame jo šiandieninėje Ukrainoje ir kitur, – sakė Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė.
– Partizanų kova primena, kokia didžiulė yra mūsų laisvos ir nepriklausomos valstybės kaina, taip pat įkvepia nepasiduoti, susitelkti, nebijoti už save didesnių ir tikėti kova už laisvę ir visas svarbiausias žmogiškąsias vertybes“.
Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas pripažino, kad plk. J. Vitkaus-Kazimieraičio atminimas įkvepia: „Žuvusiojo artimieji, politinių kalinių ir tremtinių bendruomenė, visi čia susirinkę liudija mūsų patriotizmo tvirtumą, liudija skausmą, randus ir nepaliaujamas pastangas vardan šviesios ir stiprios Lietuvos ateities“, – sakė jis.
Pasak krašto apsaugos ministro, pulkininko budeliai negalėjo įsivaizduoti tokios ateities, kokią šiandien turime.
„Lietuva šiandien yra ne tik laisva, demokratiška, NATO ir Europos Sąjungos šeimoje esame lygiaverčiai sąjungininkai.
O dešimtmečiais trintą savo istoriją prisimename drąsiau.
Tai, kas buvo nutylima, slepiama, iškraipoma, juodinama, šmeižiama – šiandien yra mūsų kovos už laisvę randai“, – kalbėjo A. Anušauskas.
Kovotoją už Lietuvos laisvę, kuris visiems įrodė, kad tikėjimas ir meilė Tėvynei yra stipresni už baimę ir neapykantą, kartu su šalies ir krašto apsaugos vadovybe išlydėjo gausus būrys artimųjų, paskutinę pagarbą jam atidavė gausiai susirinkę aukšti Lietuvos kariuomenės karininkai, kariai, užsienio atstovybių Lietuvoje atstovai ir visa šalis, įvertinusi didvyrišką plk. J. Vitkaus-Kazimieraičio auką Tėvynei.
Skambant partizanų dainoms ir Lietuvos Respublikos himnui rezistentas, Pietų Lietuvos partizanų apygardos vadas, Vyčio kryžiaus ordino kavalieriaus pulkininkas J. Vitkus-Kazimieraitis atgulė į amžinojo poilsio vietą Antakalnio kapinėse.
***
Pulkininkas J. Vitkus-Kazimieraitis 1946 m. liepos 2 d. susirėmime su MGB pasieniečių būriu netoli Guobinių kaimo buvo sunkiai sužeistas ir greitai mirė.
1948 m. bolševikai J. Vitkaus-Kazimieraičio žmoną Genovaitę su penkiais vaikais ištrėmė į Rusijos Irkutsko sritį.
Po mirties J. Vitkui-Kazimieraičiui suteiktas aukščiausias kovinis žymuo – Laisvės kovotojo karžygio vardas, jis apdovanotas aukščiausiu partizaniniu apdovanojimu – I laipsnio Laisvės kovų kryžiumi.
1997 m. LR Prezidento dekretu J. Vitkus-Kazimieraitis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I laipsnio ordinu. 1998 m. jam suteiktas pulkininko laipsnis.
Jo vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, mokykla gimtajame Tirkšlių miestelyje, gatvės Vilniuje, Kaune, Varėnoje.
2022 m. spalio 20 d. Leipalingyje, Dzūkų g. pastato, kuriame nuo 1944 m. veikė NKVD-MVD-MGB Leipalingio poskyris ir stribų būstinė, kieme archeologinių kasinėjimų metu rasti žuvusio partizano palaikai.
Lapkritį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras paskelbė, kad DNR tyrimai patvirtino, jog tai yra Pietų Lietuvos partizanų srities vado plk. Juozo Vitkaus-Kazimieraičio palaikai.
Jūratė Laučiūtė. Kazimieraičio stebuklas
– propatria.lt/2023/10/jurate-lauciute-kazimieraicio-stebuklas.html
Šlovė DIDVYRIUI, Šlovė VYČIUI !!!
Pirmiausiai derėtų atsakyti kas iš “savųjų” buvo užčiaupęs Lietuvai burnas tuos 30 metų, kad nebūtų pasakojama Tautai, jaunuomenei, jog tokius didvyrius turime, konkrečiai supažindinti visuomenę su Kazimieraičio žmonos, šešių vaikų gyvenimu, likimu. Gal tai derėtų viešai paaiškinti Valdžioje buvusioms partijoms, konkretiems Valdžių asmenims, kodėl iki šiol visuotinai neatskleista, kas jam, kitiems laisvės kovotojams buvo Lietuvos valstybė, tėvynė Lietuva. Juk laisvės kovotojai iki paskutinio atodūsio gynė Vasario 16 -osios valstybę. Taigi kiekvieno jų išėjimą į partizanus, šeimų, kurios buvo tremiamos į Sibirus už dalyvavimą partizaninėje kovoje už laisvę, dera prisiminti jų kaip asmenų viešu pagerbimu, tarkim iš “balkonėlio”, iš kurio kažkodėl iki šiol pamfletiškai kalba vien Landsbergis.
.