R. Karbauskis. Kas bus toliau, ką turime daryti?

Akivaizdu, jog šiomis dienomis mes visi esame su Ukraina, jos žmonėmis. Mūsų visų dėmesys nukreiptas į žiniasklaidą, kurioje ieškome naujausių žinių iš karo niokojamos šalies.

Viešoji erdvė persisunkusi kraupiais karo vaizdais, pasakojimais apie nuo karo bėgančius žmones, be tėvų likusius ar mirštančius vaikus, vyrus ir moteris, branduolinio karo grėsmę pasauliniu mastu. Taip, tai baisi tragedija ir mes, kaip valstybė, ir kiekvienas asmeniškai, dedame visas pastangas, kad padėtume Ukrainai.

Galiu suprasti žiniasklaidos pasirinkimą nustumti į šoną visas kitas temas. Žinios karo tema skaitomiausios, reportažai žiūrimiausi. Šnekėti apie ekonomiką, kylančias kainas, didėjantį skurdą nėra didelės motyvacijos. Emocijos labai svarbu, tai rodo, kad mūsų Tauta turi didelę širdį.

Tačiau šiandien, kaip valstybė, turime išlaikyti ir šaltą protą bei susitelkti ne tik ties tuo, kas vyksta šalia, bet ir į tai, kas vyksta mūsų valstybėje. Matome, kad daugelis Lietuvos politikų renkasi lengviausią kelią didinti savo žinomumą – be perstojo kartoja, kokios grėsmės kyla mūsų valstybei ir kokia agresyvi bei neprognozuojama yra Rusijos valdžia.

Visa tai akivaizdu, bet praėjus tam tikram laikui, tai tampa tik fakto kartojimu.

Kur racionalus požiūris į situaciją ir veiksmų planas?

Niekam nekelia abejonių, jog vienas iš sprendimų – toliau stiprinti krašto apsaugą, skirti tam didesnę bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį. Praėjusioje kadencijoje, valdant Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, pirmą kartą buvo įvykdytas NATO reikalavimas krašto apsaugai skirti 2 proc. nuo BVP. Dabar valdantieji siūlo finansavimą krašto apsaugai didinti iki 2,5 proc., o Prezidentas – iki 3 proc. BVP.

Tai, kokiu procentu mes padidinsime krašto apsaugos finansavimą, savaime nereiškia, kad krašto apsauga ateityje gaus proporcingai daugiau pinigų, nes viskas priklausys nuo to, koks bus Lietuvos BVP konkrečiais metais.

Todėl didžiausią rūpestį šiandien turėtų kelti Lietuvos ekonomikos ateitis, nes nuo jos priklausys valstybės saugumas plačiąja prasme. Konfliktas su Kinija, prasidėjus karui Ukrainoje, atsitraukė į antrą planą, bet jo pasekmės dabar bus dar sunkesnės. Tai gerokai sumažins mūsų valstybės BVP ateityje ir neigiamai atsilieps krašto apsaugos biudžetui.

Todėl kyla rimtas klausimas, kas valdžios „vertybinėje“ politikoje yra didesnė vertybė – Lietuvos saugumas ar santykių nutraukimas su viena didžiausių rinkų pasaulyje, siekiant ją pamokyti demokratijos, bet netenkant šiandien taip reikalingos biudžeto dalies.

Norisi matyti konkretų valdžios planą, o ne svajones, kas galėtų pakeisti Kiniją, padengti netektis ir kur uždirbti, neapkraunant piliečių papildomais mokesčiais. Kalbant apie piliečius, taip pat reikalingas planas, kas amortizuos kylančias energijos, degalų, maisto ir kitas kainas, kurios daro tiesioginę įtaką kitų išlaidų didėjimui.

Ir šioje vietoje prieiname prie kito labai svarbaus klausimo, kaip stabdyti kylančias kainas ir kokius namų darbus turi pasidaryti pati valstybė, kad apsaugotų savo piliečius nuo tų, kurie gali manipuliuoti energetiniais ištekliais ir jų kainomis. Kaip tapti nepriklausomais nuo rusiškos energijos? Lietuvai, ES, kitoms demokratinėms šalims nepriklausomybė nuo Rusijos turi tapti prioritetu.

Ne paslaptis, kad dauguma, net ir pačių stipriausių valstybių, kaip Vokietija, yra priklausomos – iš Rusijos perkamos dujos, nafta, elektra, grūdai, mediena, metalas ir kt. Nutraukus šiuos energetinius saitus, Rusijai išliktų galimybė savo resursus eksportuoti į Kiniją, tačiau kinai niekada nesutiks mokėti tiek, kiek už tuos pačius resursus moka Vakarų šalys. Jie ir dabar moka gerokai pigiau.

Energetinė nepriklausomybė tampa tokia svarbi ne tik dėl kainos ir resursų. Kaip nebūtų apmaudu, šiandien Rusija turi ekonominę naudą iš karo Ukrainoje. Iš karto, tik prasidėjus kariniams veiksmams, staiga pabrango dujos, nafta, grūdai, trąšos, metalai, mediena ir visa kita, ką Rusija eksportuoja.

Pingantis rublis naudingas Rusijos valdžiai, nes reikalauja mažiau valiutinių atsargų vidaus poreikiams aptarnauti. Jie viską paskaičiavo ir įsivertino. Tačiau Pasaulis vis dar gali suduoti skaudų ir realų smūgį Rusijos imperinėms ambicijoms, atsisakydamas importuoti Rusijos žaliavas ir produktus.

Ką turime ir galime padaryti mes Lietuvoje ?

Pirmiausia, valdžia turi panaikinti visus biurokratinius trukdžius – reikia leisti kaip įmanoma greičiau įgyvendinti energetinius ir kitus projektus, kurie didintų mūsų energetinę nepriklausomybę ir bendrąjį vidaus produktą.

Vyriausybė turi sukviesti visus verslo atstovus, potencialius investuotojus ir parengti veiksmų planą, kuo skubiau įgyvendinant visus įmanomus projektus bioenergetikos, biodujų, didelę pridėtinę vertę kuriančius projektus maisto ir kitose pramonėse.

Jei jau politikai teigia, jog mes jau kare, tai gal imkimės kariauti tame fronte, kuris mums pasiekiamas – visiška energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos.

Norėdami pasirūpinti savimi ir padėti Vakarų šalims atsisakyti priklausomybės nuo Rusijos eksporto, mes, kartu su ES ir kitomis demokratinėmis šalimis, turime iš esmės pakeisti savo požiūrį į ekonomikos plėtrą ir tvarumą, prioretizuojant tas kryptis, kurios paliktų potencialų agresorių be ekonominės galios ir resursų kariauti.

Jei to laiku nebus suvokta, tuomet apie pasekmes jau gali ir nebebūti kam diskutuoti.

Esame pasiruošę visapusiškai bendradarbiauti su dabartine valdžia, nes kovoti tarpusavyje dabar nebegalima. Per dideli iššūkiai priešakyje, o ir priešas mūsų visų yra bendras.