R. Karbauskis. Nykstame ir išsižudome be karo

Įvykiai Ukrainoje, Kryme parodė kaip greitai keičiasi geopolitinė situacija, kai buvusios draugiškos šalys atsiduria karinio konflikto situacijoje. Rusijos pastangos įtraukti Ukrainą į Eurazijos ekonominę sąjungą baigėsi Ukrainos asociacijos sutarties su Europos Sąjunga pasirašymu ir vieno iš labiausiai dotuojamų Ukrainos regionų – Krymo aneksija į Rusijos Federacijos sudėtį. Tokia įvykių raida kelia rimtų abejonių Rusijos tarptautinių įsipareigojimų patikimumu, geopolitiniais Rusijos tikslais.

2004 metų kovo 16 dieną, kartu su absoliučia dauguma Seimo narių, balsavau už Šiaurės Atlanto organizacijos (NATO) sutarties su Lietuvos Respublika ratifikavimą. Tačiau,  visą laiką kėliau abejones dėl lėšų, skiriamų kariniams tikslams, didinimo. Ir šiandien mano nuomonė nepasikeitusi.  Mūsų šalis turi būti stipri ne ginklais ir kariuomene, reikia tautos vienybės ir patriotiškumo.  Žmonių sąmoningumo ir jų  pilietiškumo pinigais, skirtais  krašto apsaugai, nepadidinsi. Isteriškais pareiškimais apie galimą karą, mūsų politikai tik skatina žmonių emigraciją, kelia didelę įtampą visuomenėje. Manau, jog didžiausia mūsų valstybės saugumo netektis yra milžiniška emigracija ir vietoje to, jog skatintume mūsų tautiečius sugrįžti, mes emigraciją skatiname teiginiais apie naujas grėsmes. 1991 metų sausio 13 d. sovietinės armijos agresiją sustabdė lietuvių tautos vienybė ir Kijevo Maidane  laimėjo ne ginklai, o ukrainiečių tautos vienybė. 

Šiandien vertėtų prisiminti Vinstono Čerčilio žodžius, pasakytus Antrojo pasaulinio karo metais, Anglijos generolams prašant padidinti lėšas gynybos reikmėms kultūrai skiriamų lėšų sąskaita: „Jei pas mus valstybėje neliks kultūros, tai kam mums išvis tada kariauti“.

Dabar, kai nėra iš ko kompensuoti sumažintas pensijas, atlyginimus, kada lėšos kultūrai, švietimui netenkina elementariausių poreikių, kalbos apie lėšų didinimą karinėms reikmėms didina žmonių nusivylimą gyvenimu Lietuvoje, dauguma abiturientų nemato savo perspektyvų tėvynėje, jauni specialistai ieško laimės svetur…  Mūsų karas šiandien yra demografinė Lietuvos situacija, emigracijos tempai, šilumos ir energetikos ūkio pertvarka… Deja, valdžia elgiasi neatsakingai, savo neveiklumą kai kada bando pridengti teiginiais apie didėjančias grėsmes.

Sveikai logikai prieštarauja ir opozicijoje esančių konservatorių retorika, kuria siekiama sukurti vidaus priešą. Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų lyderis Andrius Kubilius tarp tariamų prorusiškų politikų įvardijo ir mane. Absurdiškesnių argumentų nesu girdėjęs, nes vienas iš pagrindinių man skiriamų kaltinimų yra tai, jog esu kultūros Mecenatas, tai darau prašomas ir, kaip teigiama, dar blogiau – neprašomas.  Andriaus Kubiliaus laukia teisminis procesas, kuriame nepateikus  įrodymų dėl mano tariamo prorusiškumo opozicijos lyderis turės sumokėti didelę kompensaciją, kurią ir neprašomas paaukosiu kultūros rėmimui. Tai bus pirmoji man žinoma byla, kurioje šmeižtą paskleidęs politikas negalės išvengti atsakomybės paprastu melagingos informacijos paneigimu, o turės finansiškai atsakyti už melagingų žinių skleidimą.

Artėja rinkimai, kai kurie politikai pasirenka neatsakingas priemones savo politinei naudai pasiekti. Absurdiški kaltinimai liejasi tarsi iš gausybės rago, jie pagardinami kalbomis apie karo grėsmes. Akivaizdu, jog mes neturime prarasti budrumo, turime rimtai vertinti geopolitinę situaciją, tačiau taip tiesmukai gretinti Krymo situaciją su Lietuva, kurią gina Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO), manyčiau, nederėtų. Lietuvos užpuolimas savo pasekmėmis prilygtų Vokietijos, Švedijos, ar bet kurios kitos NATO šalies užpuolimui. Rusijos valdžia puikiai supranta, jog trečiojo  pasaulinio karo ir visiškos Rusijos izoliacijos grėsmė, reikštų pačios Rusijos valdžios žlugimą.

Liūdna, kad politikų karingą retoriką mielai kartoja kai kurios žiniasklaidos priemonės, nevertindamos jų transliuojamos informacijos poveikio žmonių nuotaikoms. Kas atsakys už vaikų ašaras, bijant, kad jų tėvai bus pakviesti į karą, už įtampą, baimę, kuri apėmė šimtus tūkstančius Lietuvos gyventojų. Per metus Lietuvoje nusižudo apie 1000 žmonių! Apie pusšimtis iš jų – vaikai ir paaugliai. Per visą Nepriklausomybės laikotarpį nusižudė beveik 30 tūkst. Lietuvos piliečių. Tai ne karas? O kiek pabėgėlių iš Lietuvos? Tarsi karo metu. Nejaugi taip tikimasi padidinti Lietuvos saugumą? Akivaizdu, jog siekiama tik vieno – pasėti baimę ir demagogijos pagalba įtikinti, jog tie, kurie daugiausiai pasakoja apie grėsmes yra verti rinkėjų palaikymo. Manau, jog praėjus rinkimams apie karo grėsmę niekas nebekalbės, nes nebebus tikslo dirbtinai gąsdinti žmones.

Daugelis mūsų esame Lietuvos patriotai, esant reikalui pasiruošę už savo šalies laisvę kovoti ne žodžiais, o realiais darbais. Mūsų vienybėje yra mūsų šalies stiprybė ir saugumas.

Autorius yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas