V. Vasiliauskas. Kultūra tarp „tik“ ir „net“

Savaime suprantama, aš nebalsavau už valstiečius (dar to betrūko), kaip ir mano rato žmonės.  Neskaičiau jų rinkimų  programos  ir net viso jų kandidatų sąrašo.

Bet po rinkimų R. Karbauskio  santūri, gal net ori  laikysena, nepaisant prasidėjusio masinio puolimo,  ir kai kurie jo žingsniai mane maloniai stebina. Kaip ir linksmina  tų žingsnių sukelta reakcija. Gal tikrai mes  pagaliau gyvename  didelių „pokyčių“  išvakarėse? Negali žinoti, kas mūsų laukia.

Naujausias  R. Karbauskio  „pokytis“ –  jo pažadas eiti  į  Seimo Kultūros komitetą (atskyrus jį  nuo švietimo ir mokslo), gal jam net vadovauti. Vienam apžvalgininkui rinkimų laimėtojo noras vadovauti  „tik kultūrai“ pasirodė įtartinas,  klastingai maskuojantis ambicingesnius ateities planus. Kito apžvalgininko galvoje valstiečių lyderio kultūrinės aspiracijos sukėlė nepaaiškinamą įniršį, nes stebuklingu būdu susisiejo su „samagonu“ ir jo  legalizavimu arba atvirkščiai – su blaivybe ir visišku alkoholio uždraudimu. Tikras vargas dėl kultūros.

Ar „tik“ gali virsti „net“?

Visas ankstesnes kadencijas  kultūra buvo „tik“. Antai valdančiosios  koalicijos partneriams dalinantis ministerijas (išskyrus Finansų, kurios vadovas  ex officio priklauso premjero pasirinkimui), jos būdavo reitinguojamos. Reitingų dydis, kaip teisingai spėjate, priklausydavo nuo  ministerijos valdomų biudžeto asignavimų ir ES fondų paramos dydžio. Turbūt mažai kas nutuokia, kad daugiau nei  40 proc. valstybės biudžeto tenka Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai. Panašiu principu valdantieji išsidalindavo ir Seimo komitetų pirmininkų postus.

Tikrai niekas nesipešdavo dėl Kultūros, taip pat Švietimo ir mokslo ministerijų, kaip ir dėl  Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto, kuris patrauklumu pranokdavo vienintelį  Seimo Žmogaus teisių komitetą.

Tai tik patvirtina, kad mūsų valstybei nei kultūra, nei mokslas su švietimu, nei žmogaus teisės iki šiol anaiptol nebuvo prioritetas, nesvarbu, kas buvo valdžioje – dešinieji ar kairieji. Visi susitaikė su kultūrai skirtu podukros vaidmeniu.

Esu šventai  įsitikinęs, kad šiandien gyventume kitokioje Lietuvoje, kitokioje visuomenėje,  jeigu  nebūtume išsižadėję savo stiprybės versmių, nebūtume leidę jų užteršti ir išniekinti. Atmetus visas sąmokslo teorijas, iš kurių ne viena ir aš pats buvau susižavėjęs, niekas negali paneigti fakto:  Atgimimas ir Sąjūdis, taikiu keliu Lietuvai sugrąžinęs laisvę,  legaliai  gimė iš oficialios (nepainiokite su oficiozine)  kultūros.  Atgimimo šaukliai  ir Sąjūdžio pirmeiviai  buvo žymiausi sovietų Lietuvos kultūros ir meno autoritetai.

Iškovojus nepriklausomybę, politikos vidutinybėms nebereikėjo tų  garsenybių skydo nuo KGB  ir komunistų dogmatikų antpuolių. Kultūros ir meno  žmonių buvo meistriškai atsikratyta, dar pavymui jiems paleidžiant visokių nerijų putinaičių užnuodytas strėles į nugarą:  kaip drįsai būti  talentingas  nelaisvoje sovietų  Lietuvoje?

Panašiai buvo užsipultas R. Karbauskis vieno žinomo ir nekvailo analitiko, aiškiai sėdusio ne į savo roges.  Arba užsikrėtusio konservatoriška paranoja visur įžvelgti Maskvos ranką. Buvo viešai  pareikalauta, kad valstiečių lyderis deklaruotų savo santykius su  jaunesniuoju  broliu Mindaugu, garsiu Maskvos teatro režisieriumi. Mes, sovietmečio žmonės, stodami  į  darbą, privalėjome anketoje „deklaruoti“, ar turime giminių užsienyje. O jeigu su tais giminėmis susirašinėdavai ar kitaip palaikydavai ryšį,  tau šakės, nuo „angelų sargų“ dėmesio negalėjai išsisukti.

Šią insinuaciją, kuri turėjo papildyti  konservatorių pradėtą R. Karbauskio ryšių su Rusija  eskalaciją (ar dar ilgai tie nabagėliai šį nujodytą kuiną kankins), buvo bandoma  grįsti argumentu, neva neįmanoma tapti Maskvos teatro vadovu be Kremliaus palaiminimo ir  lojalumo V. Putino režimui įrodymų.

Gal čia pasiremta Lietuvos patirtimi, kai nepriklausomybės laikais kultūrai vadovauti  buvo ne kartą paskirti – pagal partinę liniją – atsitiktiniai žmonės?

Ne anekdotas, o tikra istorija apie vieną  nepriklausomos Lietuvos kultūros ministrę, kuri, rodydama į gražiai pražilusį žmogų, paklausė: „O kas jis toks?“ Tas žmogus buvo Donatas Banionis.

Bet teatro meno vadovu, vyriausiuoju režisieriumi netampama dėl  politinių pažiūrų, partinio bilieto  ar lojalumo valdžiai. Ir anksčiau, ir nūnai.  Vien todėl, kad  teatro kolektyvą sudaro asmenybės, kurios nepaklus valdžios statytiniui – vadovas, vyriausiasis režisierius  kasdien repeticijose turi apginti savo autoritetą, įrodyti, kad savo talentu  yra bent lygus toms asmenybėms.  Štai kodėl Lietuvoje ir net Rusijoje teatrų meno vadovai yra ne skiriami, o renkami. Matyt, tolimas teatrui analitikas teatro meno vadovą supainiojo su  politruku ar komisaru, kurio vaidmenį anksčiau atlikdavo komunistų partijos organizacijos sekretorius ir teatrą kuruojantis saugumietis, kas dabar (Makvoje) – nežinau.

Dviems Maskvos šiuo metu klestintiems  akademiniams dramos teatrams  sėkmingai vadovauja du Lietuvos talentai: J. Vachtangovo teatro žvaigždynui – Rimas Tuminas, V. Majakovskio – Mindaugas Karbauskis. Beje, maskviečių kolektyvai  lietuvius patys (o ne valdžia) pasikvietė ir išsirinko. Ir ne iš gero gyvenimo – Rimui ir Mindaugui  šiuos garsius, šlovingų tradicijų teatrus teko traukti iš giliausios duobės.

Prieš bandant M. Karbauskiui reikšti politines pretenzijas (nors režisierius nesyk yra prisipažinęs, kad nesidomi, net bjaurisi politika), vertėtų  bent susipažinti su jo ir visu akademinio V. Majakovskio dramos teatro repertuaru: nė vienos propagandinės pjesės, vyrauja  rusų klasika ir Vakarų autoriai, net Tomo Mano „Budenbrokai“ (man tai fantastika: „Budenbrokai“ Maskvoje) ir, žinoma, mūsiškio Mariaus Ivaškevičiaus du dramos veikalai –  „Kantas“ bei pagal Levo Tolstojaus tekstus „Rusų romanas“, mušantis visus populiarumo rekordus. Savo broliu R. Karbauskis gali didžiuotis, o ne teisintis dėl jo.  Mindaugu  Karbauskiu turėtų didžiuotis ir visa Lietuva.

Gal antrasis Lietuvos  Atgimimas ir Sąjūdis vėl kils iš kultūros? Jeigu R. Karbauskis nueis į Seimo Kultūros komitetą, įkandin patrauks ir kiti politikai:  „Esu net Kultūros komiteto narys“. Gerbdamas savo brolio profesiją, naujasis Kultūros komiteto pirmininkas pradės lankyti teatro premjeras –  į teatro sales po dviejų dešimtmečių vėl sugrįš valdžios žmonės.  Kultūra, menas vėl taps „Net“.