M. Taurinskas. Medis be šaknų ir šakų

Epochoje, kai kitas religijas pakeičia tikėjimas mokslu, negalima nepripažinti mokslinių faktų, kad dabartiniame žmonijos vystymosi etape kultūra, plačiaja prasme, kai pats mokslas yra tik kultūros dalis, vaidina lemiamą vaidmenį.

Bendroji žmonijos ir net tautų ar etninių grupių kultūra vystosi kaupiamuoju principu, nors jų vystymosi ašimi visada išlieka tęstinumo principas.

Tai reiškia, kad kultūra vystosi kaupdama pasiekimus, bet išlaikydama pozityvų tęstinumą, kaip pastangą neprarasti istoriškai susiklosčiusios tapatybės, ją sušiuolaikinant.

Tačiau tikintieji mokslu negali neigti mokslo atrastų faktų, kad genetikos ir kiti paveldimumo dėsniai yra gilesni (fundamentalesni) už kultūrinės raidos dėsnius ir tarp jų neturi kilti prieštaravimų, jie turi vieni kitus papildyti.

Biologinio paveldimumo, kaip ir kultūros raida rodo, kad jų atvirumas sudaro palankesnes sąlygas prisitaikyti prie kintančios aplinkos, išvengti pražūtingų, dėl uždarumo susikaupusių, mutacijų, atrasti naujus derinius net genetiniame lygmenyje.

Tačiau, jei atvirumas yra nevaldomas, gali pagimdyti išgamas, monstrus, frankenšteinus, grėsmes visai žmonijai.

Pamatinės žmogaus teisės didina žmonių pasirinkimo laisves ir sudaro sąlygas įsigalėti globalizacijos tendencijoms, kurios iš esmės prieštarauja istorinio tęstinumo principui, kaip kartais populiariai sakoma, globalizacijos volas sutraiško ir sunaikina istoriškai susiklosčiusią įvairovę, tautines bei etnines skirtybes, net tas, kurios nesikerta su žmonijos kultūriniais pasiekimais, o iš esmės tuos pasiekimus praturtina bei praplečia pasirinkimo galimybes.

Biologija tai jau suprato ir siekia išlaikyti rūšių įvairovę ar bent kaupti jos genofondą, kaip duomenų bazę mokslo tyrimams bei klonavimui.

Visada prisiminkime, kad kultūros sąvoka apima ir bakterijų bei virusų Petri lėkštelėse kultūras ir ne tik jų pozityvią reikšmę, bet ir jų keliamus pavojus…

Todėl pasirinkimas suderinamas su mokslu ir kultūra apskritai, tik tada, kai jis yra apgalvotas, kritiškai įvertintas, kai prognozuojamos pasekmės.

Laisvas stichiškas žmonių judėjimas ir migracija neišvengiamai veda prie mišrių santuokų, o jų palikuonis dažniausiai pastato prie tapatybės pasirinkimo dviprasmybių.

Viena vertus tokie asmenys bei šeimos gali tapti etninių grupių, tautų, net valstybių ambasadoriais bei tiltais tarp jų ir kultūrų, tačiau jei jie tam nėra ruošiami, jie paprasčiausiai lieka mankurtais, pasimetusiais tarp skirtingų tapatybių ištakų ir pradeda tarnauti minėtam globalizacijos volui.

Koks pradoksas, šimtmečiais kovojusių už savo tapatybę, kalbos, kultūros tęstinumą bei valstybingumą, lietuvių jaunuomenė, apsvaigusi nuo laisvių ir genama nepriteklių išsilaksto po pasaulį, kuria šeimas su buvusių užkariautojų palikuonimis ir taip daugina jų populiacijas, kuria ne savo tautos ir valstybės ekonominę bei kultūrinę galią, bet jų buvusių priešų galią.

Dar keisčiau, kai atstovaujamosios valdžios, išrinktos ginti ir stiprinti bendrą viešą valstybės gėrį, tokią pragaištingą politiką palaiko ir vis labiau skatina, kaip kokia penktoji kolona, tarnaudamos išimtinai užsienio interesams.

Ar tai nėra tos pačios ekspansijos tąsa tik kitokiomis priemonėmis ir mūsų piliečių bei išeivių nepilnavertiškumo bei savigarbos stokos rezultatas?

Juk tokiomis pačiomis nuostatomis vadovaujasi ir nelegalūs migrantai, bėgdami nuo pareigų savo šalims bei tautoms ir siekdami tik siauros asmeninės naudos kitų šalių pasiekimų sąskaita.

Ar tokia lengvabūdiška laisvė suderinama su mokslu ir kultūra apskritai, jų laisvu vystymusi?

Parama, solidarumas yra milžiniški žmonijos kultūros pasiekimai, bet juos reikia vykdyti mokslo pagrindais ir kultūringai, nedarant žalos bendrosios kultūros atšakoms.

Juk net medis be šaknų ir šakų numiršta…