Ch. Ortega i Gasetas. Šimtmečio senumo pamokos

Ištraukos iš 1932 m. Chorchės Ortegos i Gaseto (1883 –1955) knygos Masių sukilimas (Vilnius: Mintis, 1993), skliaustuose nurodomi jos puslapiai.

Išlepinti vaikai

Dabar mes galime masės žmogaus psichologinėje diagramoje pasižymėti du svarbiausius bruožus: nevaržomą troškimų augimą, ypač kai tai susiję su jo asmeniniu gyvenimu, ir didžiausią nedėkingumą viskam, dėl ko jis gali taip puikiai gyventi. Abu šie bruožai būdingi mums gerai pažįstamai išlepintų vaikų psichikai. Lepinti – tai nevaržyti norų, pripratinti prie minties, kad viskas galima, kad nėra jokių draudimų ir jokių priedermių. Kiekviena būtybė, gyvenusi tokiomis sąlygomis, neturi nuovokos apie leistinumo ribas. Nejutusi jokių suvaržymų, jokių susidūrimų bei kitų žmonių pasipriešinimo, ji įpranta save laikyti pasaulio centru, su niekuo nesiskaityti, o svarbiausia – nepripažįsta jokių autoritetų. Pripažinti kito pranašumą ją gali priversti tik stipresnis, kuris jėga priverstų ją atsisakyti trokštamo, nusileisti, susitaikyti su esama padėtimi. Tik tada ji suvoks disciplinos esmę: „Čia baigiasi mano valia, viršų ima kitas, stipresnis. Matyt, pasaulyje esu ne aš vienas, esame dviese – aš ir tas, už mane stipresnis.“ (70–71)

Masės rūpinasi vien savo gerove ir visai ignoruoja jos atsiradimo priežastis. Kadangi civilizacijos laimėjimuose masės neįžvelgia nei kūrybinio prado, nei stebuklingų išradimų, kuriuos sukūrė žmogaus genijus ypatingomis sąlygomis, jos tiki turinčios teisę į visas šias savaime joms priklausančias gėrybes, lyg tai būtų prigimtinė jų teisė. (71–72)

Prieštaraujant įprastai nuomonei, reikia pažymėti, jog kaip tik elito žmogus, o ne masės, gyvena tarnaudamas kitiems. Gyvenimas jam netenka prasmės, jeigu jis negali jo panaudoti kilnesniems tikslams. Jam tarnavimas nereiškia priespaudos, o tik vidinį poreikį. Likimui atėmus galimybę tarnauti, jis nerimauja ir vėl griebiasi naujų užduočių, dar sunkesnių, dar atsakingesnių už buvusias. Tai ir yra vidinei disciplinai pajungtas gyvenimas – kilnus, kilmingas gyvenimas. Pagrindinis kilmingumo bruožas – reiklumas sau, pareiga, o ne privilegijos. Noblesse oblige [kilmingumas įpareigoja]. „Gyventi tik savo malonumui – plebėjaus reikalas: kilmingas siekia tvarkos ir paiso įstatymų“ (Gėtė [Goethe]). Iš esmės bajoriškos privilegijos nėra nei dovana, nei malonė; priešingai, tai iškovotas laimėjimas. Jų pripažinimas rėmėsi principu, jog privilegijuotasis prireikus visada sugebės savo jėgomis jas apginti nuo pasikėsintojų. Asmeninės teisės, arba privi-legios, – ne pasyvi nuosavybė, ne dovana, o jų savininko asmeninių pastangų rezultatas. O bendrosios teisės, pavyzdžiui, „žmogaus ir piliečio teisės“, yra pasyvi nuosavybė, įgyta veltui – likimo pamėtėta dovana, kuria apdovanojamas kiekvienas, – nereikia jokių pastangų. (75–76)

Masės žmogus surado savyje idėjų, bet idėjinei kūrybai, konstruktyviam mąstymui jis netinkamas. Jis neturi jokio supratimo apie tą be galo skaidrų, švarutėlį idėjų pasaulį. Jis nori turėti savo nuomonę, tačiau nenori priimti tam reikalingų sąlygų bei prielaidų. Vadinasi, masės idėjos – tai tik žodžiais apvilkti troškimai. (86–87)

XIX amžiaus civilizacijos bruožas yra tas, kad ji vidutinį žmogų įvedė į visko pertekusį pasaulį. Šis puolė prie neišsenkamų galimybių, bet pamiršo pavojų persisotinti. Jo paslaugoms – nuostabiausios mašinos, puiki medicina, rūpestinga valdžia, paranki teisė. Bet jis neturi nė mažiausio supratimo, kokia kaina ir pasiaukojimu sukurti šie modernūs mechanizmai, vaistai, kiek reikia pastangų jų gamybai ir tobulinimui; jis nepastebi, kokia sudėtinga ir trapi valdžios struktūra; todėl ir neturi nei dėkingumo, nei pareigos jausmo. Šis teisių ir pareigų neatitikimas iškreipia, iš šaknų demoralizuoja masės žmogaus prigimtį, atitolina jį nuo tikrosios gyvenimo esmės, kuri visada susijusi su pavojumi, visada neįžvelgiama ir spėjama. Šis „savimi patenkinto ponelio“ tipas – tai pati prieštaringiausia žmogaus būties forma, kokia tik gali atsirasti jo gyvenime. Todėl, kai visuomenėje jis pradeda duoti toną, reikia skambinti visais pavojaus varpais ir garsiai skelbti, kad žmonijai gresia išsigimimas, tai yra dvasinė mirtis. (117)

Dabar, manau, pakankamai aišku, ką reiškia ta visiškai iš normalių vėžių iškrypusi asmenybė, kurią pavadinome savimi patenkintu poneliu. Tai žmogus, kuris atėjo į šį pasaulį daryti tik tai, kas jam patinka. Visiškai tą patį galima pasakyti ir apie „šeimos lepūnėlį“. Mes jau žinome, kodėl taip yra: šeimoje visi nusižengimai, netgi gan dideli, galiausiai lieka nenubausti. Šeimoje vyrauja nenatūrali šiltnamio atmosfera, nes joje toleruojama tai, už ką gatvėje, visuomenėje tektų gerokai nukentėti. Tačiau „lepūnėlis“ visiškai tikras, kad ir visuomenėje jis gali elgtis taip kaip namuose, kad nėra jokių pavojų, jokių kliūčių, nėra padėties be išeities, dėl to gali laisvai sau daryti viską, kas tik šaus į galvą.

Šeimos nesiskaitymas su visuomene daugiausia ir lemia vienos nacijos nesiskaitymą su kitomis. Kaip matome, vienas ryškiausių ir skurdžiausių šiandienės „savimi patenkintųjų“ epochos bruožų yra kai kurių tautų polinkis tarptautiniu mastu „daryti ką nori“. Iš naivumo šis reiškinys vadinamas nacionalizmu. Aš, kuriam kelia šleikštulį aklas keliaklupsčiavimas prieš internacionalizmą, manau, kad tokie „ponelių“ išsišokimai yra juokingi ir kvaili. (118)

Visa, ką daro masės žmogus, daro nerimtai, tarsi „juokaudamas“; jis daro šiaip sau, ne iš širdies ir ne visam laikui – tai primena „šeimos lepūnėlio“ žaidimus. Jis be galo skuba, skuba savo veiklai suteikti tragiškumo, lemties pozą; bet tai tik išorinis apvalkalas. Jis vaidina tragediją, nes netiki, kad civilizuotame pasaulyje galima tikroji tragedija. (121)

Per Europą ritasi visuotinio ir visa apimančio farso viesulas. Kur tik pasisuksi – visur kaukės, melas. Visos jėgos nukreiptos viena linkme – kaip išsisukti nuo savojo likimo, užmerkti akis, užsikišti ausis, kad negirdėtum jo šauksmo, išvengtum susitikimo su tuo, kas turi būti. Žmonės žaidžia gyvenimą – kuo tragiškesnė kaukė, tuo didesnis juokdarys po ja slepiasi. Juokdarystė paplinta ten, kur gyvenimas nesiremia būtinybe, kurios reikia laikytis visomis keturiomis. (122)

Lygiai taip elgsis ir revoliucionierius: jo nepaliaujamas skeryčiojimasis ginant pasaulio darbiniinkiją, paniekintuosius ir atstumtuosius, socialinį teisingumą – tai tik kaukė, pretekstas išsivaduoti iš visų moralinių varžtų, pareigų – mandagumo, teisingumo, o svarbiausia – pagarbos ir skaitymosi su tais, kurie visais atžvilgiais vertesni. Aš pažįstu gana nemažai tokių, kurie įstojo į vieną ar kitą darbininkų partiją vien todėl, kad įgytų teisę niekinti dvasines vertybes, jų nepaisyti. (216–217)

Šį išsisukinėjimą nuo visokios pareigos iš dalies paaiškina juokingas ir gėdingas reiškinys: mūsų epocha garbina jaunimą patį savaime. Ko gero, tai pats kvailiausias, šlykščiausias mūsų laikų padarinys. Juokinga, kada suaugę žmonės laiko save „jaunimu“, nes yra girdėję, kad jaunimas turi daugiau teisių nei pareigų ir kad pastarųjų vykdymą gali atidėti iki švento niekados, iki subręs. Jaunimas visada būdavo atleidžiamas nuo pareigos užsiimti rimtu darbu. Jis visada gyveno kreditan. Tai nerašytas įstatymas. Šią netikrą, pusiau ironišką, pusiau malonybinę teisę suaugę žmonės atlaidžiai palieka žaliam jaunimėliui. Tačiau baisiausia, jog dabar šią teisę jaunimas priėmė už gryną pinigą, kad galėtų išsireikalauti ir kitas teises, skirtas žmonėms, kurie jau yra šį tą nuveikę. Sunku patikėti, tačiau jaunystė virto spekuliacijos, šantažo dalyku.

Paniekintas mokslas

Nuo tada, kai egzistuoja nuove scienze, gamtos mokslai, tai yra nuo Renesanso epochos, visą laiką be jokių pertrūkių didėjo jų reikšmė. Konkrečiau: skaičius žmonių, atliekančių teorinius tyrinėjimus, su kiekviena karta vis didėjo. Pirmiausia jų šiek tiek sumažėjo mūsų kartoje, tai yra tarp tų, kurie gimė prasidedant šiam šimtmečiui. Dabar į grynai mokslinių tyrinėjimų sritį sunku įvilioti studentą. Taip jau būna, kai pramonė labiausiai suklesti, o žmonės vis godžiau puola prie mokslo sukurtų gėrybių – technikos ir medicinos. (95)

O mokslas apmiršta, kai į mokslą gilinamasi ne dėl paties mokslo, o tik dėl naudos. Mokslas negali patraukti žmonių, kurie visiškai abejingi pagrindiniams kultūros principams. Kai domėjimasis mokslu nyksta (kaip matyti, tai vyksta dabar), technika kurį laiką iš inercijos dar gali plėtotis, kol visiškai nusilps grynojo mokslo pasiųstas impulsas. Gyvename su technika, bet ne iš technikos. Pati technika negali nei maitintis, nei kvėpuoti, ji – ne causa sui [pati savo priežastis], o tik naudingos ir praktiškos nenaudingų ir nepraktiškų užsiėmimų nuosėdos. Taigi prieinu prie išvados, kad šiandieninis dėmesys technikai ne tik nelaiduoja jos raidos, bet net ir jos išlikimo. Ne veltui technika yra laikoma esminiu „moderniosios kultūros“, palaikančios tik tas mokslo šakas, kurios teikia materialinę naudą, bruožu. (97)

Mane stebina tas lengvabūdiškumas, kai žmonės, kalbėdami apie techniką, visiškai pamiršta jos gyvybės šaltinį – teorinius mokslus ir tai, kad technikos raida galų gale priklauso nuo tų pačių sąlygų kaip ir grynai teorinių mokslų plėtojimasis. Kas dabar mąsto apie tas mokslo vyrų širdyse ir protuose slypinčias nematerialias, tačiau gyvas vertybes, kurių taip reikia pasaulio pažangai? Galbūt iš tikrųjų tikima, kad mokslo raidai pakanka tik dolerių? Ši daugelį guodžianti iliuzija yra dar vienas mūsų laikų primityvizmo įrodymas. (98)

Yra susidariusi didžiausia disproporcija tarp akivaizdžių gėrybių, kurias mokslas nuolat dovanoja masėms, ir masių rodomo dėmesio grynajam mokslui, todėl neverta savęs apgaudinėti viltimi, nes iš tų, kurie taip nedėkingai elgiasi, galima laukti vien barbariškumo. Šis abejingumas grynajam mokslui niekur kitur nėra toks ryškus kaip tarp pačių mokslo praktikų – gydytojų, inžinierių ir t. t., kurie į savo profesiją žiūri paprasto vartotojo akimis – taip kaip į automobilį, kaip į aspirino dėžutę, nejausdami jokio vidinio ryšio tarp mokslo padėties ir civilizacijos. (101)

Liberalizmas: nesusipratęs ir nesuprastas

Pažangus liberalizmas, lygiai kaip ir Markso socializmas, įsivaizduoja, kad geresnės ateities troškimas savaime išsipildys – astronomiškai, kaip kad dieną keičia naktis. Tokia nuostata užliūliavę savo pačių sąmonę, jie paleido istorijos vairą, neteko budrumo, prarado gyvybingumą, aptingo. Ir štai: gyvenimas išsprūdo iš jų rankų, tapo visiškai nebevaldomas ir lekia laisvutis nežinia kur. Prisidengęs gražaus rytojaus kauke, pažangos šauklys nebesirūpina ateitimi, jis tikras, kad ten nėra nei siurprizų ar paslapčių, nei painiavos ar esminių pokyčių; jis tikras, kad pasaulis eina tiesiu keliu, be posūkių, negrįždamas atgal, todėl meta šalin rytdienos rūpesčius ir ramiausiai įsikuria nusistovėjusioje dabartyje. Todėl neverta stebėtis, kad šiandienis pasaulis neturi nei planų, nei tikslų, nei idealų. (57)

Bendravimo normos, mandagumas, tarpusavio pagarba, teisių ir teisingumo paisymas! Kam to reikia, kam taip komplikuoti gyvenimą? Visa tai išreiškiama vienu žodžiu – civilizacija, kurio esmę atskleidžia jo kilmė: civis „pilietis, visuomenės narys“. Vadinasi, be civilizacijos neklestės miestai, bendruomenės, tarp žmonių nebus darnos. Jeigu mes įsigilinsime į ką tik paminėtus civilizacijos elementus, visuose rasime tą patį principą – savaimingą ir vis didėjantį kiekvieno asmens troškimą skaitytis su visais kitais. Civilizacija pirmiausia yra sutarimo, sugyvenimo siekimas laisva valia. Žmogus, kuris nesiskaito su kitais žmonėmis, yra necivilizuotas, barbaras. O barbariškumas yra nukreiptas į visuomenės skaidymą. Taigi visos barbarybės epochos buvo žmonijos susiskaidymo laikmečiai: visuomenė subyra į nedideles, viena kitai svetimas ir net priešiškas grupes. Politinė forma, daugiausia dedanti pastangų į bendrą visuomenės sugyvenimą, sutarimą, yra liberalioji demokratija. Ji visu balsu kviečia skaitytis su savo artimu. Liberalizmas – tai toks politinis teisinis principas, kurio laikydamasi visuomenės vyriausybė, nors ir turi visą valdžią, pati save apriboja ir stengiasi (netgi savųjų interesų sąskaita) savo valdomoje valstybėje palikti vietos ir tiems, kurie mano ir jaučia kitaip negu ji pati, kitaip tariant, negu patys galingieji, negu dauguma. Liberalizmas – šiandien ypač reikia neužmiršti – yra didžiausias kilniaširdiškumas: savo teises – daugumos teises – jis laisva valia pasidalija su mažuma; tai pats kilniausias gestas visoje mūsų planetos istorijoje. Jis įtvirtina liberalizmo nuostatą gyventi vienoje šeimoje su priešu, net jei jis ir silpnas. (89–90)

Visi „žino“, kad, nepaisant teisingos liberalizmo kritikos, jo vidinė tiesa yra nepažeidžiama, nes tai nėra teorinė, išprotauta tiesa; ji yra visai iš kito molio, ir jai priklauso sprendžiamasis balsas, – tai likimo tiesa. Tačiau dėl likimo – kuo mes gyvenime turime būti arba kuo nebūti – nesiginčijama; jis arba priimamas, arba atmetamas. Jeigu jį priimame, liekame patys savimi, jeigu atmetame – paneigiame, suklastojame savo tikrąjį „aš“. (119–121)

Nėra abejonės, kad XIX a. liberalizmą reikia įveikti. Tačiau jo įveikti kaip tik ir negali tas, kuris, kaip fašizmas, pasiskelbia esąs antiliberalizmas. Liberalais ir antiliberalais žmonės buvo ir iki liberalizmo. Kadangi liberalizmas jau kartą laimėjo, jis savo galią įrodys dar ne kartą arba abu – liberalizmas ir antiliberalizmas – žus drauge su visa Europa. Tokia jau nepermaldaujama gyvenimo chronologija: liberalizmas išstumia antiliberalizmą todėl, kad jis yra gyvybingesnis, panašiai kaip patranka galingesnė už ietį. (109)

Jeigu žmogus apsiskelbia antipetrininku, vadinasi, jis yra šalininkas to pasaulio, kuriame Petro nėra, kuriame jo dar ir nebuvo. Antipetrininkas, užuot atsistojęs po Petro, atsistoja pirm jo ir ima sukti filmą nuo praeities, ir čia neišvengiamai vėl pasirodo Petras.

Būtų labai paprasta, jeigu su plikutėliu „ne“ galėtume užbraukti praeitį. Tačiau praeitis iš esmės yra labai gaji. Jeigu ją išvarysi – tikrai sugrįš. Todėl vienintelis būdas pažaboti praeitį – jos neatmesti, su ja skaitytis, bet kartu ir vengti, išsisukinėti nuo jos. Žodžiu, gyventi laikantis epochos lygio, ypač gyvai jaučiant istorinę situaciją.

Praeitis turi savo tiesą. Jeigu ji nepripažįstama, ji sugrįžta ir reikalauja, kad pripažintų, kad jos laikytųsi, nors šito jau nebereikėtų. Liberalizmas irgi tusi savo tiesą, ją reikia pripažinti per saecula saeculorum [per amžių amžius]. Tačiau tai nėra absoliuti tiesa, ir ten, kur klystama, reikia jos atsisakyti. Europai būtina išsaugoti savo liberalizmo esmę. Kitaip jo neįveiksi. (110)

Valstybės sąlyga

Nėra kultūros ten, kur, sprendžiant ginčus, paminami pagrindiniai žmogaus proto principai. Nėra kultūros ten, kur ekonominiai santykiai nepavaldūs reguliuojančiam aparatui, kuriuo būtų galima remtis. Kai nėra visų šitų dalykų, kultūra sunyksta ir įsigali barbariškumas tikrąja šio žodžio prasme. Nebeaupgaudinėkime savęs – naujoji barbarybė jau skleidžiasi Europoje, masių sukilimas, kuris progresuoja, yra jos sąlygotas reiškinys. Keliautojas, atvykęs į barbarišką šalį, žino, kad čia neveikia tie principai, kuriais jis įpratęs remtis. Barbariškumas įsigali ten, kur nėra jokių normų, nėra galimybės surasti teisybę. Su sindikalizmo ir fašizmo vėliavomis pirmą kartą Europoje iškilo tipas žmogaus, kuris nei stengiasi paaiškinti, nei stengiasi būti teisus; jis paprasčiausiai demonstruoja, jog pasiryžęs pasiekti savo tikslą bet kokia kaina. Štai ir visa naujovė – teisė veikti be jokių teisių. (85–86)

Papročiai smunka tada, kai niekšybė tampa įprasu, kasdieniu reiškiniu, nors vis dar tebelaikoma niekšybe. Kadangi nedorovingumo ir iškreiptų santykių nepaversi sveika normalia aplinka, individui belieka prisitaikyti ir daryti tai, ko jis neturėtų daryti – tapti nusikaltimų ir netvarkos bendrininku, smukti. Visuomenė, kurios valstybė ir pati valdžia remiasi įteisintu melu, negali būti pakankamai lanksti ir protinga, kad atliktų sunkią užduotį – garbingai įsitvirtintų istorijoje. (162)

Išvada aiški: ši valdžia gyvena be veiklos programos, be plano. Ji nežino, kur link eina, nes nėra pasirinkusi kelio, nėra nusibrėžusi trajektorijos – vadinasi, ji niekur ir neina. Kai ši liaudies vyriausybė viešai prabyla, ji nė neužsimena apie ateitį, o tenkinasi vien tik dabartimi, atvirai pareikšdama: „Mes – tai tik ypatinga laikina vyriausybė, iškelta susiklosčiusių aplinkybių.“ Kitaip tariant, tik šiandienos reikalams, be ateities planų. Todėl visa jos veikla nukreipta viena linkme – kaip nors išsisukti nuo kasdienių konfliktų, sudėtingų situacijų; problemos nesprendžiamos, visokiausiais būdais diena iš dienos stumiamos tolyn, rizikuojant, kad susikaupusios artimiausiu metu gali sukelti katastrofą. (60)

Realybė, mūsų vadinama valstybe, – tai ne spontaniškai susiformavusi žmonių bendrija, kurią sieja kraujo ryšys. Valstybė atsiranda tada, kai visai negiminingos grupės yra priverstos gyventi drauge. Ši būtinybė – tai ne atvira prievarta, o visoms grupėms bendri tikslai, bendri uždaviniai, noras juos spręsti drauge. Valstybė – tai pirmiausia veiksmų planas, bendradarbiavimo programa. Ji suburia žmones bendram veikimui. Valstybė – tai ne kraujo ryšys, ne kalbinė bendrija, ne bendra teritorija, ne artima kaimynystė. Tai gryna dinamika – valia bendrai veikti. Ji ne objektas, o judesys. Valstybė kiekvieną akimirką iš kažkur ateina ir kažkur nueina. Tai ir yra tikroji valstybė, kurios pagrindinė paskirtis – nugalėti, peržengti pradines vienybės ribas. Jeigu šis impulsas susilpnėja, valstybė automatiškai žlunga, ir materialiu pagrindu – rase, kalba, sienomis – besiremianti vienybė nebegali padėti. (187–188)