Laisvė – tai suvokta būtinybė. Šio Hėgelio postulato universitete mus mokė filosofai. Būtent – suvokta, suprasta, įsisąmoninta. Palaida, inertiška, nevaldoma laisvė veda į anarchiją, į visuomenės iširimą, ardo bendruomeninius santykius.
Toks laisvės suvokimas į Lietuvą plūstelėjo po to, kai iškovojome nepriklausomybę. Euforija, nežabotas geresnės ateities troškimas atplukdė ir visas Vakarų dvasinio, moralinio, socialinio gyvenimo šiukšles, kurias papildė „lietuviškos“ sąšlavos.
Šiandien pandeminės krizės fone atrieda dar viena naujoviškos laisvės banga: daryk ką nori, elkis kaip nori, kalbėk ką nori. Dažniausiai tai pakišama po reikalavimais ginti žodžio laisvę, tautinių ir kitokių mažumų teises, kovoti su smurtu prieš moteris, su seksualinės laisvės apribojimais.
Kovo 20-ąją pažymėjome Žemės dieną. Per lygiadienį prasidėjo ir astronominis pavasaris. Oficialiai Lietuvoje ji įteisinta dar 1992 m. Paprastam žmogui ši data reiškia tiek pat, kiek sovietiniu metu paplitęs šūkis ginti taiką visame pasaulyje. Betgi tai turi prasmę!
Aną saulėtą penktadienį su abiem anūkais išeinu pasivaikščioti gana apšnerkšta Nėries pakrante. Obuolio graužtuką tik švyst į upę, o vyresnėlis ir susiraukė: seneli, nemėtyk bet kur šiukšlių! Sakau, kad gi tai tik vaisiaus likučiai, greitai supus. O jis: negali panešėti iki šiukšlių dėžės?..
Va taip. Jaunimas šviesesnis, jis saugoja pasaulį nuo užterštumo. Ir iš to nedera šaipytis.
Dažnai važiuoju magistraliniais ir kaimo keliais. Džiugina išpuoselėtos sodybos, sutvarkyta aplinka. Bet kartais aplink jas matai tokį vaizdelį, kad plaukai šiaušiasi. Kaip žmonės sako, kur š…, ten paliko. Metalo laužas, senų agregatų dalys, suversti rakandai, statybinės medžiagos, vėjas išplaikstęs įvairias atliekas. Jeigu tokiam sodybos šeimininkui pasakysi pastabą, jis tave bemat pasiųs kur toliau, nes, girdi, tai jo žemė, jis šeimininkas, ką nori, tą daro…
Dabar apie kitokią laisvę. Politikoje irgi veikia požiūris: ką noriu, tą darau, ką noriu, tą sakau. Jeigu aršūs „kitos nuomonės“ sakytojai dar yra apriboti Konstitucija ir įstatymais, tai esantiems valdžioje rankos ir burnos atrištos. Laisvės partija, laimėjusi antrą vietą Seimo rinkimuose, uoliai įgyvendina savo laisvės sampratą. Ištikimai laikydamiesi partinės ir koalicijos drausmės, konservatoriai bei liberalai kone kiekvieną šios frakcijos sprendimą Seime pasitinka katutėmis.
Antai, visuomenei užginčijus Stambulo konvencijos ratifikavimą pavasario sesijoje, „laisviečiai“ ketina prastumti Tautinių mažumų įstatymo projektą, kuriame šalia kitų ginčytinų formuluočių yra straipsniai, kurie, kaip teigia žinovai, kelia tiesioginę grėsmę nacionaliniam saugumui. Žinomiausias iš jų – dėl viešųjų užrašų ir asmenvardžių pasuose nevalstybine kalba. Tačiau žadama ir užtikrinti viešąsias paslaugas tautinių bendrijų kalbomis.
Tai reiškia, kad valstybės tarnautojai privalėtų mokėti mažumos (dažniausiai lenkų) kalbą, o ši taptų faktiškai valstybine kalba tuose rajonuose. Pagal projektą jų būtų penki – Vilniaus, Trakų, Šalčininkų, Švenčionių ir Visagino. Tai seni Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) reikalavimai, kurie dabar Teisingumo ministrės Evelinos Dobrovolskos pastangomis nukopijuoti į šį įstatymo projektą.
Kitaip sakant, kaip rašo apžvalgininkas Vytautas Sinica, akivaizdus siekis po 31 metų nepriklausomybės gražinti Lietuvos autonomizacijos sumanymą. Nesunku suprasti, kodėl metų pradžioje LLRA rengė savavališką rytų Lietuvos lenkų gyventojų surašymą… Ekonomikos mokslų daktaras Algimantas Matulevičius primena Vilniaus krašto autonomijos sumanymą įvesti regione tiesioginį Maskvos valdymą ir lenkų kalbą kaip valstybinę.
Atsiskyrimo nuo Lietuvos sumanymas gyvavo beveik trejus metus – nuo 1988 m. lapkričio iki 1991 m. rugpjūčio. Šalčininkuose buvo įsteigta Koordinacinė taryba lenkų nacionalinei autonominei sričiai įkurti, vadovaujama rajono tarybos pirmininko Česlavo Visockio, o jos veiklą rėmė Lietuvos lenkų sąjunga. Beje, visi šeši lenkų tautybės Aukščiausiosios Tarybos deputatai Kovo 11-ąją susilaikė priimant Nepriklausomybės deklaraciją.
Štai ta nežabota laisvė ir kur ji gali mus nuvesti. Rinkdami savo valdžią mes turime pasikliauti ne tik politiko fizinėmis savybėmis ar iškalba, bet ir įvertinti, kaip jis supranta laisvą Lietuvą ir asmeninę laisvę, kokios grėsmės dėl to supratimo gali kilti valstybei.
Kiti rinkimai tik 2024 m. – savivaldybių tarybų. Budrumas mums nepakenks.
Matyt, Iškauskui Lietuvos plėšymas nėra taip skaudus, kad tokia ramia širdimi dėlioja žodelius apie autonomininkus. Tą patį beskausmumą tik jau dėl gamtos bylotų ir obuolio graužtas jo švystelėtas į Nerį… Tad gali būti, kad Vilniaus žmoguje yra įsitaisiusi dar viena laisvės atmaina, atbukinusi lietuviškus jausmus, kurią ne prošal būtų apčiupinėti leidžiant į valdžią per rinkimus, ypač tas būtina sostinėje per tuos laisvės metus, galima sakyti, taip ir neturėjusią ne save, o Vilnių mylinčio mero. Bet va anūkai Vilniuje – jau kitokie auga…