V. Radžvilas. A. Jakubausko atleidimas – kartojamas 1940 m. „Liaudies Seimo“ scenarijus

Nacionalinio susivienijimo kreipimasis į LR Seimą ir šalies visuomenę, skelbiamas artėjant balsavimui dėl LGGRTC vadovo prof. A. Jakubausko atleidimo iš einamų pareigų, yra ypač svarbus. Jo paskirtis – išsklaidyti specialiai sukurtą dūmų uždangą, turinčią paslėpti politinę artėjančio balsavimo dėl A. Jakubausko esmę ir jo egzistencinę reikšmę lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės ateičiai.Iš tikrųjų LR Seimas pavojingai priartėjo prie slenksčio, kai gali atlikti 1940 m. marionetinio „liaudies seimo“ vaidmenį.

Dūmų uždanga kuria prielaidas pasikartoti scenarijui, kai vėl būtų susivokta ir atsitokėta per vėlai. Kuriamas ir visuomenei skleidžiamas klaidinantis vaizdinys, kad Centre vyksta banalus direktoriaus ir dalies istorikų konfliktas, kurį paprasčiausia būtų išspręsti pakeičiant vadovą. 

Net jaučiant ir pripažįstant, kad puolantieji Centrą ir jo vadovą siekia „pataisyti“, o iš tikrųjų – iš esmės perrašyti Birželio sukilimo ir partizaninio pasipriešinimo istoriją, neretai manoma, kad būtų apsiribota tik K. Škirpos ir J. Noreikos-Vėtros pasmerkimu ir jų, kaip tariamų nacių kolaborantų, atminties ištrynimu pašalinant jų vardu pavadintų gatvių pavadinimus ir sunaikinant visus kitus juos ir patį Sukilimą įamžinančius memorialinius ženklus.

Iš tiesų vykstančio puolimo užmojai kur kas didesni. Tokios šmeižikiškos knygos kaip R. Vanagaitės „Mūsiškiai“ nėra rašomos, verčiamos į anglų kalbą ir plačiai pristatinėjamos užsienyje tik tam, kad būtų dar kartą pakartoti Kremliaus propagandos teiginiai, jog Birželio sukilimą organizavo nacistinės Vokietijos pakalikai, partizanų būrius sudarė miškuose nuo pelnyto atpildo besislapstę žydšaudžiai, o galiausiai neliktų K. Škirpos vardo alėjos ar J. Noreikai-Vėtrai skirtos atminimo lentos.

Ištisus dešimtmečius trunkančio, o pastaraisiais metais neregėtą mastą įgijusio ir itin aršaus LGGRTC puolimo tikslai – nepalyginamai didesni, iš tikrųjų – strateginiai. Prof. A. Jokubauską siekiama pakeisti vadovu, kuris sutiktų pripažinti K. Škirpą ir J. Noreiką-Vėtrą nacistinės Vokietijos kolaborantais ir žydų žudynių bendrininkais; toliau plečiant puolimą ir stiprinant spaudimą tarptautinėje arenoje ir šalies viduje, Lietuva būtų verčiama galutinai atsiriboti nuo Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės ir oficialiai juos pasmerkti. Remiantis tokiu Sukilimo vertinimu, būtų nuosekliai juodinamas ir diskredituojamas karo metų antinacinis pasipriešinimas ir pokario partizaninis judėjimas, kurio dalyviai būtų jau ir teisiškai laikomi teroristinėmis kriminalinių nusikaltėlių ir fašistinių žydšaudžių grupuotėmis. 

Tai nėra hipotetinė prielaida – R. Vanagaitės mėginimas apšmeižti kaip nacių talkininką net A. Ramanauską-Vanagą yra ne paprastas melas ar banali provokacija, o pirmasis bandymas patikrinti visuomenės reakciją siekiant išsiaiškinti, kada bus galima pradėti ir kiek toli bus galima eiti partizaninio judėjimo visiško diskreditavimo ir galiausiai Kremliaus atkakliai reikalaujamo jo pasmerkimo keliu. 

Paskutinis šios strategijos žingsnis – toliau vyniojant istorinių ir politinių sąsajų su Birželio sukilimu  prasmines gijas diskredituoti Sąjūdį ir delegitimuoti 1990 m. atkurtą Lietuvos valstybę. Šia linkme kruopščiai dirbama jau seniai: gerai žinoma dėl J. Basanavičiaus ir J. Marcinkevičiaus menkinimo ir juodinimo. N. Putinaitė sąmoningai ir nuosekliai plėtoja dviejų sąjūdžių – retrogradiško nacionalistinio ir protofašistinio bei anksčiau niekam negirdėto ir jame turbūt pogrindžio sąlygomis veikusio pažangaus proeuropietiško ir demokratinio – sąjūdžių koncepciją, kurią jau atvirai siekiama skleisti ir įtvirtinti kaip oficialų Sąjūdžio istorijos pasakojimą.

Reaguoti į šią Sąjūdžio diskreditavimo ir faktinio likvidavimo koncepciją viešai teko tiek straipsniais (čia ir čia), tiek politiniu kreipimusi.

Šios aplinkybės duoda rimtą pagrindą teigti ir nerimauti, kad Centro palenkimas šia schema ir tikslais grindžiamai Kremliaus istorijos politikai įgyvendinti, LR Seimui paaukojant jo vadovą –  kadaise panašiai buvo paaukoti Lietuvai ištikimi pareigūnai K. Skučas ir A. Povilaitis – taptų faktine šalies naujos aneksijos pradžia. Tai yra parengiamuoju žingsniu, ruošiant Lietuvą dar vienam Nepriklausomybės praradimui.

Toks Seimo sprendimas prilygtų 1939 m. Lietuvos pasidavimui, kai, neatlaikius sovietų šantažo, buvo palūžta ir pasirašyta pragaištinga sutartis dėl kariuomenės įvedimo, o po kelių mėnesių, per kuriuos dar buvo išlaikytas de facto jau prarasto valstybingumo fasadas, sulaukta sovietų ultimatumo, kuriuo pareikalauta teisės „taikiai“ okupuoti kraštą.   

Taip pat neįmanoma ignoruoti dar vieno besikartojančio 1938–1940 m. įvykių scenarijaus aspekto: Lenkijos ir Vokietijos ultimatumų priėmimas ir sutarties su SSRS dėl karinių įgulų pasirašymas palaužė tautą moraliai ir psichologiškai – tai buvo viena iš gėdingos kapituliacijos 1940 m. priežasčių. Nėra abejonės, kad LGGRTC vadovo atleidimas šantažuojant iš Kremliaus diriguojamoms ir koordinuojamoms Lietuvai priešiškoms užsienio ir vidaus jėgoms padarytų visuomenei panašų poveikį – kelti tautos pažeminimo, piliečių gėdos dėl valstybės bejėgiškumo ir nuolankumo jausmą.

Dėl šių priežasčių Nacionalinio susivienijimo Kreipimesi LR Seimo nariai įspėjami neiti „liaudies seimo“ keliu ir yra primygtinai raginami aiškiai ir atvirai išsakyti savo poziciją Lietuvos valstybės išlikimui ir ateičiai lemiamu klausimu. Tai jie gali padaryti vieninteliu įmanomu būdu – nedalyvaujant balsavime, kuris gali tapti valstybės išdavystės aktu. Dalyvavusiųjų pasiteisinimai ir patikinimai, kad jie balsavo prieš prof. A. Jakubausko atleidimą bus beverčiai ir niekam nebus įdomūs.

Autorius yra vienas Sąjūdžio kūrėjų, VU profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas