R. Čekutis. LGGRTC puolimo gijos driekiasi ir iš užatlantės

Yra toks veikėjas, JAV pilietis Grantas A. Gočinas (Grant A. Gochin), kurio bene svarbiausias pastarųjų kelerių metų užsiėmimas – kuo labiau pakenkti Lietuvai. Pagrindiniu jo taikiniu pasirinktas LGGRTC bei tokie Lietuvai nusipelnę žmonės, kaip Jonas Noreika, Kazys Škirpa, Juozas Brazaitis-Ambrazevičius, taip pat 1941 m. birželio sukilimo dalyviai, partizanai, patriotiškai nusiteikę politikai, visuomeninės organizacijos bei eiliniai piliečiai.

2004 m. G.A. Gočinas padavė prašymą grąžinti, jo manymu, jam teisėtai priklausiusią Lietuvos pilietybę – esą čia „gimė, augo ir armijoje tarnavo jo senelis“. Jo prašymą Migracijos departamentas atmetė pritrūkus įrodymų dėl giminystės ryšių su minėtu seneliu. Daugiau nei 5 metus trukę mėginimai įrodyti savo teisumą baigėsi pralaimėjimu, o pats G.A. Gočinas dėl to apkaltino neva „ksenofobiškus LR pilietybės įstatymus“. „Akivaizdu, kad dabartinėje Lietuvoje būti žydu ir Lietuvos piliečiu tuo pat metu yra neįmanoma”, – jau 2010 m. aiškino šis veikėjas.

2018-2020 m. G.A. Gočinas Lietuvoje liūdnai pagarsėjo dėl savo bandymų per teismus priversti LGGRTC pakeisti 2015 metų išvadą dėl Jono Noreikos veiklos Antrojo pasaulinio karo metais. Nors visus teismus jis triuškinamai prapylė, tačiau savo kenkėjiškos veiklos nenutraukė – siuntinėjo šmeižikiškus laiškus JAV kongresmenams, taip pat įvairioms Lietuvos bei užsienio institucijoms.

Šioje savo audringoje veikloje G.A. Gočinas ir mūsų šalyje turi būrį uolių talkininkų bei rėmėjų: nuo užsienio valdomos žiniasklaidos „žurnalistų” iki visuomeniniu vadinamo kanalo propagandistų, nuo skandalingų žydų bendruomenės veikėjų iki kai kurių „pasipiktinusių istorikų”, nuo itin liberalių iki itin kairuoliškų politikų. Šių įvairių „mūsiškių” spektras labai platus. Tad nenuostabu, kad ši publika sutartinai puolė su LGGRTC susijusius istoriką Valdą Rakutį, publicistą Vidmantą Valiušaitį bei naująją centro vadovybę.

Šiomis dienomis girdėjome padūsavimų bei aimanų, kad centre viskas blogai, nes vadovybė doriems istorikams-tyrėjams esą jėga bruka „nacionalistinį naratyvą”. Kas užkoduota po šiais burtažodžiais, pašaliniams skaitytojams ar žiūrovams lieka neaišku. Pačios centro vadovybės nuomonė cituojama labai abstrakčiai ir kupiūruotai. Akivaizdu, tai skirta sukurti visuomenės nuomonę, jog centro vadovybė visais laikais nesusitvarkė su pareigomis, o įstaiga tyrė ne tai, ką neva reikėjo tirti.

Tuo metu tikrieji dūsautojų tikslai vis aiškiau lenda į paviršių. Štai minėto G.A. Gočino žodžiai, parašyti viešai feisbuko paskyroje: „Jis (V. Rakutis – aut. past.) turi būti pašalintas iš Seimo, Genocido centras turi būti uždarytas. Lietuvai negalima patikėti jų pačių istorijos. Lietuvos istorijai tyrinėti ir parašyti reikia pritraukti užsieniečius. Nausėda turi išsakyti nacionalinį atsiprašymą. Bet tiesiog atsitraukite ir stebėkite – JAV neketina ilgiau trauktis, tai ir taip tęsėsi per ilgai. Dabar prasideda pasekmės.”

Kaip matome, minėtas veikėjas atviru tekstu Lietuvai grasina JAV rūstybe. Tad arba jis įsivaizduoja, kad, nuolatiniais savo skundais prieš Lietuvą bombarduodamas JAV politikus, užsitarnavo jų begalinį palankumą, arba iš tikrųjų ten turi įtakingų užtarėjų. O kol kas G.A. Gočino bei kitų „mūsiškių” veikla labiausiai džiaugiasi Kremlius, tradiciškai dosniai investuojantis į tokią publiką ir jų ketinimus rimtas valstybines institucijas paversti tik sau palankios „istorinės tiesos” sklaidos įrankiu.

Seimo valdyba penktadienį nutarė sudaryti darbo grupę, kuri aiškinsis padėtį LGGRT centre, o Valstybės kontrolė atliks šios įstaigos auditą.

REAKCIJA

Reikalauja nutraukti puolimą:

Nedelsiant sustabdyti organizuotą puolimą prieš LGGRTC vadovą ir leisti įstaigai dirbti be politinio spaudimo pareikalavo pareiškimą paskelbusi Krikščionių sąjunga.

„Reikalaujame suteikti LGGRTC galimybę savarankiškai ir netrukdomai vykdyti šiai institucijai iškeltą tikslą: atkurti istorinę tiesą ir teisingumą, tirti okupacinių režimų 1939-1990 m.
vykdytą Lietuvos gyventojų fizinį bei dvasinį genocidą ir pasipriešinimą šiems režimams, įamžinti laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą, inicijuoti okupacinių padarinių teisinį įvertinimą,” – sakoma Krikščionių sąjungos pareiškime, kurį pasirašė jos pirmininkas Rimantas Jonas Dagys.

Kreipimąsi į Seimo vadovybę paskelbė ir Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių bendrija, Lietuvos Laisvės kovos sąjūdis, Nepriklausomybės gynėjų sąjunga bei kitos patriotinės visuomeninės organizacijos. Pabrėždamos, jog „pastaruoju metu vėl suaktyvėjo viešosios erdvės veikėjų, prisiskyrusių sau tiesos monopolį, mėginimai slopinti mokslininkų bei politikų diskusijas holokausto tema, jeigu jos neatitinka iš anksto nustatytų ideologinių schemų ir neoficialios cenzūros reikalavimų”, jos ragina sustabdyti puolimą prieš LGGRTC ir įstaigos vadovą.

Nejau ir moksliniai tyrimai daromi, remiantis tik vienu šaltiniu?

LGGRTC generalinio direktoriaus Ado JAKUBAUSKO komentaras:

Keliolikos centro Tyrimų departamento darbuotojų viešas pareiškimas nebuvo labai netikėtas. Mes matėme, kad dalis žmonių nenori jokių reformų, priešinasi joms, tačiau nustebino tai, kad nutarta vidines įstaigos problemas spręsti tokiu būdu: viešai, kenkiant centro reputacijai, netgi grasinant sugriauti instituciją, kurioje patys dirba (nepatenkintųjų pareiškime gąsdinama „Alternatyvios ekspertinės įstaigos Lietuvoje, galinčios vykdyti centro funkcijas, atsiradimu”).

Taip pat nustebino tokie kaltinimai, kaip „istorijos mokslo nuvertinimas kreipiant istorinius tyrimus ideologizacijos, politizacijos linkme” ir pan.

Aš pats esu mokslininkas, profesorius, daug metų dėstau studentams, man svetima bet kokia ideologizuota cenzūra, pats prieš ją kovojau būdamas Sąjūdžio Seimo nariu, ir staiga sulaukiu tokių kaltinimų. Tačiau atkreipkite dėmesį – šie kaltinimai neparemti nė vienu tokios cenzūros pavyzdžiu, nes tokio atvejo nebuvo, nėra ir nebus.

Taip, tarybos posėdžiuose esame kalbėję, kad centro pažymos, kurias ruošia istorikai, o pasirašyti turi centro vadovas, turi būti paruoštos profesionaliai, kvalifikuotai, glaustai, tačiau tai yra ne cenzūros, o kokybiško darbo reikalavimai ir tokie reikalavimai yra privalomi bet kokioje solidžioje įstaigoje.

Taip pat kartą pokalbyje su Tyrimo departamento darbuotojais buvo išsakyta nuomonė, kad KGB dokumentus reikia vertinti itin atsargiai ir kritiškai, nes KGB buvo ideologiškai angažuota totalitarinės sistemos represinė struktūra – nepanaši į demokratinių valstybių slaptąsias tarnybas.

Tarybos posėdžių metu būta ir diskusijų dėl tyrimų sričių, programų metodikos, tačiau tos kalbos nebuvo realizuotos, todėl rašyti apie kažkokias cenzūras, ideologizacijas, politizacijas yra neteisinga ir neatsakinga.

Pareiškime buvo kaltinimai, kad per pusę mano vadovavimo metų centrą paliko du darbuotojai – pagal laikiną darbo sutartį dirbęs architektas ir viena istorikė, tačiau su apgailestavimu turiu pastebėti, kad toks išeinančių žmonių skaičius per trumpą laikotarpį yra tradicinė statistika centre, nes jau gerą dešimtmetį daug darbuotojų paliko centrą dėl mažų atlyginimų. Pasitraukdama istorikė man nurodė asmenines, šeimynines priežastis, netgi parašė gražų atsisveikinimo laišką darbuotojams, kuriame pareiškė padėką „kolegoms ir vadovybei, suorganizavusiems dalyvavimą Lyderystės konferencijoje”. O po kurio laiko prabyla apie neva buvusio mano patarėjo „netiesioginius grasinimus”. Kokie konkrečiai grasinimai, nenurodyta, taip pat neaišku, kaip grasinimai gali būti netiesioginiai?

Be abejo, dūmų be ugnies nebūna. Iš tiesų Tyrimų departamente buvome numatę pokyčius, pradėjome žiūrėti, koks istorikų darbo našumas, kiek tai kainuoja valstybei, pirmą kartą sudarėme strateginį veiklos planą, panagrinėjome ir nepotizmo centre apraiškas. Galiu paminėti pavyzdį, kad vienos šeimos nariai centre eina įvairias pareigas, yra istorikų, dirbančių 0,25 etato arba puse etato, yra darbuotojų, kurie sako, kad jie neturi kūrybinės nuotaikos ir metų metais jų darbo rezultatai yra abejotini. Suprantama, tai iššaukia nepasitenkinimą, nes yra pažeista kai kurių komforto zona. Tačiau ar ne vadovo pareiga siekti, kad žmonės, kurių darbą valstybė apmoka iš biudžeto, dirbtų efektyviai?

Po keliolikos kolegų, kurie iš visų darbuotojų sudaro mažiau nei 12 procentų, pareiškimo galėjo susidaryti įspūdis, kad centras yra vien mokslinių tyrimų departamentas. Taip nėra: centras unikalus tuo, kad yra daugiabriaunė institucija, garsėjanti svarbių istorinių įvykių visoje Lietuvoje įamžinimu (paminklais, stendais, atminimo ženklais), savo muziejais, partizanų palaikų paieškomis (pastariasiais metais buvo atrasti partizanų Adolfo Ramanausko-Vanago, Antano Kraujelio-Siaubūno ir kt. palaikai), surinkta gausia ir svarbia istorine medžiaga, knygų leidyba (populiariausi centro leidiniai yra partizanų dienoraščiai, jų kūryba, politinių kalinių prisiminimai, Atminimo programų skyriaus leidžiami tremties vardynai ir atlasai), tampriu bendradarbiavimu su mokyklomis, centrui perduota saugoti prisipažinusių slapta bendradarbiavusių su KGB asmenų kartoteka, Tuskulėnų rimties parke centras prižiūri kolumbariumą ir pan. – ir visa tai atlieka kiti istorikai ar centro darbuotojai, ne prastesni už pasirašiusiuosius.

Todėl mane nemaloniai nustebino pasirašiusiųjų organizatorės Mingailės Jurkutės pareiškimas, kad jie, pasirašiusieji, neva yra svarbiausi centre, kad be jų niekas nevyktų – tai, švelniai tariant, neatitinka tikrovės.

Taip pat mane nustebino Istorijos instituto bei kelių aukštųjų mokyklų atstovai, kurie neišsiaiškinę, neištyrę padėties, neišklausę antros pusės, paskelbė radikalias išvadas – neva jie nebendradarbiaus su centru. Sunku patikėti – negi jie, remdamiesi vienu šaltiniu, vykdo ir savo mokslinius tyrimus? Net Senovės Graikijoje buvo žinoma, kad tiesa neįmanoma neišklausius kitos pusės. Kita vertus, centras iki šiol neturėjo tampraus bendradarbiavimo su šiomis institucijomis, ryšys dažniausiai iki manęs pasireikšdavo tik tuo, kad jų atstovai pakritikuodavo centrą, o centras niekada nėra taip nekolegiškai elgęsis jų atžvilgiu.