Mes ir vėl kalbamės su Inga Baranauskiene, knygos „Lietuvos valdovų paslaptys. Kęstutis ir Birutė“ autore. Nagrinėjame Kęstučio gyvenimą. Jau kalbėjome apie jo organizuotą perversmą, kurio dėka Algirdas atsisėdo į Lietuvos valdovo sostą, o Kęstutis tapo antruoju žmogumi valstybėje (nors jis ir anksčiau jau joje turėjo nemenką reikšmę, bet dabar atsirado susitarimas su Algirdu).
Taigi, kaip jam sekėsi toliau?
Pirmieji Kęstučio ir Algirdo bendravaldystės metai Lietuvai buvo nepaprastai sėkmingi kariniu požiūriu. Čia ne tik pirmasis Algirdo žygis į Livoniją labai gerai pasisekė, bet ir visus trejus metus karas su kryžiuočiais vyksta, kaip sakoma, į vienus vartus. Muša kryžiuočius lietuviai lengvai ir sklandžiai. Ir viskas atrodo labai gerai. Jaunutis su Narimantu truputį palaksto į užsienį, bet jokios paramos negauna, grįžta. Viskas kaip ir gerai.
Ir tada nutinka Strėvos mūšis…
Strėvos mūšis – 1348 m. vasario 2 d. Tai – pirmas tiesioginis kryžiuočių įsiveržimas į Kęstučio valdomą Trakų kunigaikštystę.
Puikiai sudėliota XIV amžiaus istorija. Išklausiau su malonumu.
Tai, kad lotyniškai rašyta Vengrijos kronika Kęstučio atliktą jaučio aukojimą kalba kiek kitaip, kad tai buvo grynai pagoniška apeiga, kuri buvo atlikta pakelyje į Būdą (Vengrijos sostinę) Panonijos pasienyje, matyt, tokiais atvejais atliekamą dar savo valdų pasienyje pagal tradiciją, priešais Vengrijos karaliaus Liudviko palapinę. Jos paskirtis buvo atsiklausti Dievų valios prieš įvykdant krikštijimąsi, atsiklausti ar nėra kitos išeities. Panašiai elgėsi ir Netimeras 1009 metais.
Beje, Jaučio aukojimas buvo atliktas išsikėlus stulpų (baltar. išlikęs kolumnia pavadinimu) kaip lietuvių skiriamąjį simbolį. Yra kronikoje užrašyti ir žodžiai, kuriais kreiptasi į Dievus prieš atliekant jaučio aukojimą. Kęstučio sviesta ietis jaučiui pataikė taip, kad kraujas ištryško čiurkšle. Susikalbėta su Dievais buvo pagal tai, kaip tryško jaučio kraujo srovę. O ji tryško labai stipriai – apliejo Kęstutį su kariais krauju, tai reiškė, kad pagal Dievų valią jie turi bėgti ir kad tai gali padaryti naktį per ten buvusią pelkėtą vietą. Mat, kraujo buvo tiek, kad teko klampoti po kraują. Kęstutis su savo palydos kariais taip ir padarė, – naktį pabėgo…
Tas faktas yra svarbus, rodantis, kad Kęstutis buvo ne tik Lietuvos valdovas (karalius), bet buvo ir paveldėjimo keliu atliekantis dieviškąsias apeigas –sakytum, buvo Krivų Krivaitis. Iš to yra aišku, kad Vilnius kaip senosios religijos centrinė vieta buvo jo valioje. Matyt, šias pareigas jis numatė perduoti Jaunučiui dėl to šis ir buvo Kęstučio pasodintas Vilniuje, tačiau jas tinkamai vykdyti Jaunučiui galėjo nesisekti, todėl Vilnių teko jam palikti. Taip Vilnius ir Lietuva toliau jau liko be Krivaičių (Lizdeikų), tačiau nominalioje Kęstučio kaip kartu ir krivio priklausomybėje. Galbūt, po Jaunučio dar galėjo būti Kęstučio bandymų pavesti krivaičiauti Algirdui, bet vargu. Tokią hierarchiją tarp Kęstučio ir Algirdo patvirtina ir tas faktas, kad Kęstutis turėjo teisę ir buvo palaidotas Vilniuje, o Algirdas Kęstučiui dar gyvam esant – ne.
Šaltinių faktai patikimiau bylotų tai, o ne – kaip Baranauskienės manoma.
Dėl Strėvos mūšio tai dar labai neaišku nei kas su kuo mušėsi, nei kur tas mūšis vyko. Akivaizdu, kad mūšis buvo prie pilies, o ta pilis jau buvo mūrinė – aptvarinio tipo. Strėvos įtekėjimo Nemuną vietovėje mūrinių pilių neaptikta. Tad suabejočiau, ar ne per anksti dėl Kęstučio- Algirdo santykių, Strėvos mūšio vietos tai teigiančios knygos leidžiamos…
Aciu Vilnai,
Labai idomus komentaras ir
svarbi sio Lietuvos karalystes laikotarpio
Interpretacija …
Dar pridesiu savo nuomone apie video:
Stebint abu pasnekovus ir ju kuno
kalba ir laikysena susidaro toks
Nemalonus ispudis tarytum jie nera
Tikri ka sako ar savimi nepasitiki :
Inga vis dairosi i Toma tarytum laukdama
Jo pritarimo o tas sugniauzes rankas vis
bando susilaikyti nuo komentaru…ir t.t.
Atrodo kaip kokie megejai naslaiteliai…
deja…
Gal galetumete ideti saltiniu nuoroda apie Netimera…aciu
Čia yra internete aprašytas tas karaliaus Netimero “atsiklausimas Dievų” dėl krikštijimosi. Bet apie tai yra ir lietuvių kalba išleista knyga, kurios šiuo metu po ranka neturiu.
Bavarijos vienuolio benediktino Vipterto rašytiniame pasakojime „Vyskupo Brunono pamokslavimo Prūsuose istorija“ (apie 1020 m.) ir italų teologo bei filosofo šv. Petro Damiano „Šv. Romualdo gyvenimas“ (apie 1040 m.) aprašomas svarbiausias šv. Brunono gyvenimo įvykis – „karaliaus“ Netimero krikštijimas.
„[…] [Brunonas], pas rusų (prūsų) karalių nuvykęs ir apsistojęs, ėmė aistringai pamokslauti. Karalius gi matydamas jį apsirengusi skurdžiais drabužiais, vaikščiojantį basomis kojomis, manė, kad šventas vyras toksai ne dėl įžado, bet veikiau dėl to, kad turto surinktų. Dėl to [karalius] pažadėjo, kad pats jo neturtą gausiomis dovanomis praturtins, jei [Brunonas] nuo tokios rūšies apgaulės atsitrauks. Todėl greitai negaišdamas [Brunonas] atgal į nakvynės vietą pasuka ir apsivilkęs vyskupui priderančiais brangiais darbužiais, taip į karaliaus rūmus vėl sugrįžta. O karalius taria: „kad įtikėtume, jog tiesa, kurią tu skelbi, yra tikra, greta vienas kito bus sustatyti du atskiri aukšti mediniai pastoliai. Ir po jais bus sukurta ugnis, [ir] tokiu būdu, kai ugnis iš abiejų pusių bus matoma, tu pereik per vidurį. Ir jei [tu] iš kurios nors pusės būsi kliudytas, [mes] tave visiškai toms ugnims suryti patikėsime. Bet jei, kaip tu tiki, taip neatsitiks, [tada] visi mes tavo Dievu be jokių sunkumų įtikėsime“. Bonifacas (Brunonas) pirmiausia su šventu vandeniu ir smilkalais iš visų pusių apeidamas, pašventino ugnį. Po to įžengė į šnypščiantį liepsnos kamuolį ir išėjo nepaliestas. Tada karalius ir kiti, kurie šitame renginyje dalyvavo, būriais prie švento vyro kojų puola, ašarodami prašo malonės [ir] karščiausia malda reikalauja krikšto. Ir tokiai daugybei gentainių susirinkus krikštytis, taip atsitiko, jog šventas vyras į platų ežerą įbridęs ir vandens prisisėmęs, liaudį pakrikštijo.“
Tačiau sėkmingai prasidėjusi šv. Brunono misija baigėsi tragiškai – atskirai gyvenantis „karaliaus“ Netimero brolis Zebedenas, išgirdęs apie krikštą, nukirto šv. Brunonui galvą ir išžudė visus palydovus. Šv. Brunono galva buvo įmesta į upę (Alstra). Šv. Brunono ir palydovų palaikus vėliau išpirko ir palaidojo Lenkijos karalius Boleslovas Narsusis. Palaidojimo vieta nežinoma (anot kai kurių šaltinių, vėliau virš šv. kankinių kapų iškilo vienuolynai).
ht tps://www.bernardinai.lt/2019-03-09-sv-brunonas-bonifacas-kverfurtietis-vyskupas-kankinys/
Aciu Vilna !
Buvo idomu.
Paminesiu tik tai, kad Vytautas gime 1350, o Jogaila 1348 metasi. 1370 metu Rudavos musio aprasyme, yra minima, kad tuo metu Vytautui buvo 20, o Jogailai 22 metai.