Laidoje „Aktualioji istorija“ tęsiame pokalbį apie tai, kaip Lietuva artėjo prie lemtingo sprendimo priimti krikščionybę. Ankstesnėje laidoje aptarėme Lietuvos krikšto idėjos raidą Vytenio ir Gedimino laikais, o taip pat 1349-ųjų separatinę Kęstučio iniciatyvą. Šioje laidoje istorikė Inga Baranauskienė pasakoja apie tai, kaip į derybas dėl krikšto įsitraukia Algirdas, o taip pat jo sūnus Jogaila, kuris ir tampa oficialiu Lietuvos krikštytoju.
Kodėl Algirdas ir Kęstutis derėjosi dėl krikšto su imperatoriumi Karoliu IV 1358 m.? Kodėl šios derybos žlugo? Ar ne per didelius reikalavimus imperatoriui kėlė Algirdas? Ar Lietuvai būtų buvęs naudingas krikštas, nekeliant sąlygų? Ką žinome apie 1373 m. krikšto projektą? Ar Algirdas mirė kaip pagonis? Kokios permainos prasideda po Algirdo mirties? Ar Jogailos ir Kęstučio konfliktas kilo dėl krikšto? Kokiomis intrigomis buvo apipintas 1379 m. krikšto projektas? Kodėl atgimė krikšto su kryžiuočių pagalba idėja ir kodėl ji dar kartą buvo atmesta? Kiek kartų krikštijosi ir kiek krikšto vardų turėjo Vytautas? Kodėl Jogaila krikštijo Lietuvą?
Šie ir kiti klausimai aptariami laidos metu. Laidą veda istorikas Tomas Baranauskas.
Gerbiamieji Ponia ir Pone istorikai, mane stebina, kad Jūs visiškai pamirštate senojo tikėjimo šventikų luomo, kuris Lietuvos Karalystėje nuo seniausių amžių buvo labai platus ir galingas. Tik dėka Vatikano pravardžiuojamų “pagonimis” šventikų mūsų tauta ir karalystė išsilaikė ištisus tūkstančius metų. Vatikanas nuo seno siekė pavergti Lietuvą, prieš tai pakrikštijęs visas aplinkines tautas. 965 metais vokiečių pradėtas lenkų krikštas jau apie 1380 metus baigė visiškai sugermanizuoti ir sukatalikinti vandalus lenkus. O lietuviai vis išliko savimi- “pagonimis”. Ir nors Bumbliauskas siauraakiškai bando įrodinėti, kad net apie 1250 metus nebuvo Lietuvos Valstybės, tai jis labai klysta ir klaidina daugelį Lietuvos istorikų ir net dabartinių Valstybės valdytojų . Lietuvos Karalystėje buvo labai gerai organizuotas senasis tikėjimas, su Vyriausiais Kriviais ir Vaidilutėmis, kaip visos Lietuvių tautos dvasiniais globėjais, turėjusiais labai platų savųjų pavaldinių tinklą visose lietuviškose tarminėse gentyse ir vadovavusių mūsų tautiečių dvasiniam, doroviniam ir švietėjiškam , profesiniam vystymuisi , o taip pat ir tautiškumui, tautos vienybei, jos gynybai. Įdomu, kad “pagoniškasis” lietuvių tikėjimas išliko ligi pat 1537 ir vėlesniųjų metų. Pagaliau ir net dabartiniais laikais labai daug tautiečių menkai tiki žydų primestu katoliksizmu, ir , jei turėtume gerai organizuotą tautinį tikėjimą su tvirtomis organizacinėmis struktūromis, ko gero visi lietuviai sugrįžtų prie savo senojo tikėjimo.
– geriausiai sutelktas ir pats tvirčiausias to aiškaus tikybinio paveldo (mūsų, visų seniausiai išskleisto Žemėj tikėjimo) atstovas pasaulio valstybių bei prigimtinių ir išvestinių tikybų tarpe, – kiekvienas čia ir dabar, -mąstantis lietuviškai:
mintis-žodis-veiksmas tikyboje
– tikybai
ir su tikyba
…Širdyje
Inga Baranauskienė nežino, kai kurių, istorinių faktų – Pirma, Skirgaila vyko į Marienburgą ne tiek dėl krikšto, o dėl to ,kad užmegztų ryšius tarp Jogailos ir Ordino ir pakviestų Ordino didįjį magistrą medžioklei į Dovydiškes. Antra, kai Skirgaila užmezgė slaptus ryšius, su Ordinu, Jogaila per savo motiną Julijoną, pradėjo susirašinėti su Ordinu
( kad Ordinas tikrai padės Jogailai suvienyti Lietuvą ir pašalinti Kęstutį ir derino Dovydyškių medžioklės detales) nes po Algirdo mirties Lietuvoje buvo sūnaus ir motinos dualizmas panašiai, kaip vėliau buvo sutuoktinių dualizmas Lenkijoje, tarp Jadvygos ir Jogailos. Ir iš esmės, Jogailai Kęstutis, jau nebuvo toks svarbus žmogus, kaip Algirdui, nes interesai nesutapo. Trečia tai, kad Skirgaila turėjo iškart po to vykti į kažkokias vestuves Mozūrijoje yra gal tiesa, bet jis į jas nevyko, o nuvyko pas Vengrijos karalių Liudviką ir taip pat vykdė slaptas Jogailos duotas užduotis. Ketvirta Jogaila savo seserį Mariją išleido už kilmingo bajoro Vaidilos ir iš vienos pusės erzino Kęstutį, iš kitos pusės panaudojo Vaidilą kaip auką, taip pat Vaidila kelis kartus vyko į Marienburgą pas ordino magistrą. Penkta, Jogaila pergudravo Kestutį, nes jo kūmą( Jo dukters Danutės krikšto tėvą) panaudojo Kęstučiui už “virvučių” tampyti, nes kai įvyko Dovidyškių medžioklė ir Jogaila su magistru sudarė slaptą sutartį prieš Kęstutį jie taip pat susitarė, kad kai ateis tinkamas laikas, Ordino magistras pasiūs pas Kęstutį Kūno von Lybenšteiną ir šis praneš Kęstučiui, apie slaptą Jogailos sutartį. Tas tinkamas laikas pasirodė po Kulikovo mūšio, kai Jogaila grįžo namo į Vilnių, jis nusiuntė pasiuntinį pas Ordino magistrą ir davė ženklą jam pasiųsti pas Kęstutį – Kūno von Lybenšteiną. Jis ne tik pranešė Kęstučiui apie tą sutartį, bet ir informavo Kęstutį, kad dėl sutarties kaltas ne tiek Jogaila, kiek Vaidila- Jogailos svainis. Kai Kęstutis užėmė Vilnių, jis rado tas slaptas, sutartis ant kurio buvo Vaidilos antspaudas . Tai paaiškina kodėl Kęstutis Jogailos nepakorė, o pakorė Vaidilą, Kaip matot Jogaila veikė kitų žmonių rankomis ir išvengė mirties. Šešta, konfliktą tarp Kęstučio ir Jogailos sukėlė ne Ordinas kaip įprasta manyti, o Jogaila, nes jam įžiebti konfliktą buvo nesunku, nes Lietuva buvo padalyta į dvi kunigaikštijas ir tik reikėjo kitos valstybės, kuri tą konfliktą įžiebtų ir Jogailos pastangomis jis buvo įžiebtas, lygiai taip kaip Jogaila įžiebė konfliktą tarp Žygimanto Kęstutaičio ir Švitrigailos ir Lietuvą padalijo į dvi dalis. Septinta 1382 metais užėmęs Vilnių ir Trakus ir pašalinęs Kęstutį Jogaila tik konsolidavo Lietuvą, nepaisant to, kad žemaičiai palaikė Vytautą, ir paskui kai Jogaila tapo Lenkijos karalium, o Vytautas Lietuvos valdovu, Lietuvą kaip ir Algirdo ir Kęstučio laikais, valdė – du valdovai nepaisant to, kad Jogaila buvo Lenkijoj, o Vytautas Lietuvoje, bet Lietuva ir Lenkija buvo konfederacinė valstybė, o Algirdo ir Kęstučio laikais ji buvo federacinė valstybė. Aštunta, gal Kęstutis ir buvo krikšto šalininkas, tačiau Lietuvai norint priimti krikštą, pirmiausiai reikėjo ją suvienyti, nes ji susidėjo iš dviejų domenų, ir tokiu atveju krikštą priimti, o tuo labiau, Lietuvai tapti karalyste, buvo neįmanoma, nes vienoje šalyje, dviejų valdovų, būti negali, o jeigu gali, tai vienas valdovas turi persikelti į kitą valstybę, o kitas – joje likti. Taigi Inga, kai norėsi atrašyti įmano komentarą, atidžiai perskaityk, tai ką parašiau,o tada atsakyk. Už tai būsiu labai dėkingas . Ačiū.
Jogailos ir Kęstučio konfliktas kilo visai ne dėl to, kad Jogaila nemėgo Kęstučio ar atvirkščiai, bet dėl to, kad norėdamas įvesti Lietuvoje krikščionybę Jogaila pirmiausiai, turėjo panaikinti Lietuvoje buvusią dviejų valdovų (dualizmo, diarchijos) valdymo sistemą, nes jeigu šalis ruošiasi, arba nori priimti krikščionybę, toje šalyje dviejų valdovų sistemos būti nebegali – šalį turi valdyti tik vienas žmogus arba ta sistema turi transformuotis į tarp dviejų skirtingų valstybių valdymo sistemą, kai yra du valdovai, bet jie valdo dvi visiškai atskiras šalis pvz ; Jogaila valdo Lenkiją, o Vytautas valdo Lietuvą, bet tos dvi valstybės tarpusavyje vistiek yra susijusios dualizmo ryšiu.
Gali būti pvz; Sutuoktinių dualizmas( koks buvo tarp Jogailos ir Jadvygos Lenkijoje) arba sūnaus ir motinos dualizmas( koks buvo tarp Jogailos ir Julijonos Lietuvoje) arba galiausiai valdovo ir bažnyčios hierarcho dualizmas ( koks buvo tarp Jogailos ir Krokuvos vyskupo Zbignievo Olesnickio Lenkijoje).
Tarp Jogailos ir Vytauto buvo, nes jei Jogaila būtų miręs pirmas, tai Lenkijos sostas būtų atitekęs Vytautui, o jei pirmas būtų miręs Vytautas( kaip ir atsitiko) Jogaila į LDK sostą paskyrė savo brolį Švitrigailą, kaip submonarchą.
Jogaila neturėjo vaikų, jo įpėdiniu Lenkijoje ( gal ir Lietuvoje) turėjo tapti jo sūnėnas Žygimantas Kaributaitis, nes kai Jogailos brolis Kaributas žuvo kažkokiame mūšyje jaunas, o Žygimantas liko našlaičiu, tai Jogaila Įsisūnijo sūnėną ir norėjo jį padaryti savo įpėdiniu Lenkijoje, o gal ir Lietuvoje. Bet kai Jogaila susilaukė savo vaikų, tai ta įpėdinystė buvo panaikinta.
Kęstučio ir Jogailos santykiuose pirmoje vietoje yra to meto jų teisinė pusė. Santykiai tarp šių valdovų rodytų, kad Mindaugo sukurtos Lietuvos kaip karalystė teisinis statusas tais laikais dar nebuvo pražuvęs, t.y. su Mindaugo ir jo dviejų sūnų nužudymu karalystė nesibaigė ir tai suprantama, kadangi Popiežiaus bule ji buvo gavusi paveldimos statusą. Kęstučio ir Jogailos bei prieš tai buvusių Kęstučio ir Algirdo santykių istoriniai faktai rodytų, kad Mindaugo karalystė giminystės ryšiais buvo atitekusi Kęstučiui. Iš to galima manyti, kad Mindaugas turėjo dar vieną sūnų, kuris jo ir dviejų sūnų nužudymo metu dar buvo mažas, be to, gali būti, kad tuo paveldėtoju galėjo likti ir Mindaugo sūnaus sūnus. Istoriniai įvykiai rodytų, kad Jogaila be karalystės sosto paveldėtojo Kęstučio sutikimo teisiškai negalėjo Lietuvos pažeminti iki kunigaikštystės ir prišlieti ją prie Lenkijos karalystės. Šiuo atveju to meto teisiniai dalykai ir tegali būti pagrindu objektyviam Kęstučio ir Jogailos santykių istorijos aiškinimui. Visa kita yra lenkiška Lietuvos istorijos beletristika.
Tas tavo Kęstutis, jeigu ir buvo kažkoks, Mindaugo karalystės paveldėtojas, galėjo nuvertęs Jaunutį sostą pasilikti sau, bet jis ją atidavė vyresniam broliui Algirdui, nes suprato, kas kas vyresnis, tas gudresnis ir protingesnis ir turi didesnę teisę į sostą, o visas Jogailos ir Kęstučio konfliktas buvo išprovokuotas Jogailos, nes Jogaila norėdamas Lietuvoje įvesti krikščionybę turėjo panaikinti Lietuvoje buvusią 2 valdovų valdymo sistemą, nes jei šalis priima krikštą, 2 valdovų joje būti negali, o tai kad Jogaila nužemino Lietuvą iki kunigaikštystės tai galiu pasakyti, kad Kęstutis čia išvis ne prie ko, nes kai Jogaila tapo Lenkijos karalium Lietuva dėl savo žemesnio( Submonarchinio) kunigaikštystės statuso konfederacijoje su Lenkija ir buvo nužeminta iki kunigaikštystės, nes buvo įvesta išorinio dualizmo tarp Lenkijos ir Lietuvos valdymo sistema. Lenkija buvo monachija, o Lietuva submonarchija, kitaip tariant Jogaila buvo monarchas(supremus dux) ir Lietuvos karalius, o Vytautas jo submonarchas(magnus dux). Lygiai taip pat kaip Kęstutis kaip Algirdo submonarchas turėjo Trakų kunigaikščio titulą, o Algirdas, jo monarchas, turėjo didžiojo kunigaikščio titulą ir buvo bazilėjus( imperatorius).
Jau vien tas neginčijamas istorinis faktas, kad Kęstutis, jį laidojant, buvo sudegintas Vilniuje, o Algirdas ne Vilniuje, bet kažkur prie Maišiogalos, prieštarauja tam, kad Algirdą laikytume monarchu, o Kęstutį submonarchu. Be to, Kęstutį buvus monarchu (Lietuvos karaliumi) rodytų ir kitas istorinis faktas, t.y. tai, kad Vengrijos karalius Liudvikas kartu su Lenkija Lietuvos krikštijimosi siekė ne per Algirdą, o per Kęstutį. Taigi manytina, kad tokia Kęstučio ir Algirdo valdžių dalinimosi esmė eina kaip tradicija nuo Mindaugo kaip karaliaus ir Tautvilo kaip jo vasalo santykių radimosi pradžios. Kęstutis laikytinas Mindaugo šakos, o Algirdas – Tautvilo šakos atstovu. Tuo istoriniu klausimu, nelenkiškai kalbant, trumpai tiek…
Kęstutis buvo tik antras žmogus valstybėje po Algirdo , o paskui Jogailos valdymo metu – to įrodymas yra tai, kad kai Kęstutis nuvertęs Jogailą, jis negalėjo su juo ir kitais algirdaičiais žiauriai elgtis ir negalėjo jų nužudyti, nes jie buvo algirdaičiai, jis tik kęstutaitis, todėl Kęstutis ir 1345 metais nuvertęs Jaunutį atidavė valdžią Algirdui, nes jis buvo vyresnis ir buvo Algirdaitis. pvz Vytautas negalėjo žudyti Švitrigailos ir negalėjo su juo žiauriai elgtis – to įrodo faktas, kad jis daugybę kartų pasodino jį į kalėjimą, bet nedrįso nužudyti, nes Švitrigaila turėjo didesnę teisę į sostą nei jis , nes Vytautas valdovu tapo tik dėl to, kad Jogaila jį pasodino į laisvą LDK sostą 1392 metais, Vytautas tą teisę išsikovojo su vokiečių pagalba. O, tai kad Kęstutis neva yra Mindaugo palikuonis yra mitas. Tai tiek.
Kai Kęstutis nuvertė Jogailą ir suėmė jį ir jo visus brolius – nei vieno iš jų nenužudė ir nenubaudė, lygiai taip buvo, kai Vytautas daugybę kartų suėmė Švitrigailą, bet nei karto nebandė jo nužudyti ir kankinti. Tau kils klausimas – kodėl? Ogi todėl, kad jie visi buvo Algirdaičiai ir turėdami pirmenybę į sostą, negalėjo būti kankinami ir žudomi žmonių, kurie neturėjo teisės į sostą ir galėjo jį tik išsikovoti, perversmo keliu. Tai tiek.
Paties 19 amžiaus lygio istorijos beletristika man kelia tik vieną klausimą, iš kur taip giliai žmogui Lietuvoje gali būti įsėdę lenkiškos Lietuvos istorijos pasakėlės, toks noras ir 21 amžiuje Lietuvoje lenkiškai gyventi jomis…
“Štai J. Švaistas, kaip vienas dalyvių, pasakoja įdomų nevykusios Vytauto apoteozės (sudievinimo) anekdotą, kai buvo sušauktas kultūros srities aukščiausių veiksnių posėdis aptarti būdus jam sudievinti. Bet, išklausius istoriko Jonyno blaiviai pateiktą Vytauto visos veiklos aprašymą, skubiausiai buvo nuo tos minties atsisakyta.”( Č.Gedgaudo “Mūsų praeities beieškant” psl. 5),
Tam, kad ir mes “blaiviai” spręstumem LIETUVOS praeities (istorijos) problemas, mažiausiai reikia pažinti – ką apie LIETUVOS ir LATVIJOS (LATGALOS) “krikštą” ir to laiko mūsų valdovus mums paliko garbūs istorikai Dlugošas
ir S.Daukantas. O po to bandyti atsakyti į klausimą- KODĖL MŪSŲ KULTŪRA PRARADO ISTORINĘ ATMINTĮ?!?!?!
SIMONAS DAUKANTAS apie “Latvių krikštą” įvykdytą 1195 metais LATGALIJE rašo: “Bertoldas pargrįžęs su pulkais į UKESKOLĮ, “krikštijo” tenai, norinčius – švęstų vandeniu, o nenorinčius- su kalavijų galvas rentė”.( 57-54).
Ar Tamstos istorikai, ne taip pat buvo “krikštijami” ir mūsų protėviai 1378 (1387) metais?! Jeigu aš klaidingai manau, prašau išsklaidyti mano abejones. Tačiau prieš atsakydami, susipažinkite su Narbuto istoriją.