A. J. Greimas. Gruodžio 17 d. perversmas (Konkrečios analizės bandymas)

Gal taip manydamas ir klystu­ – 
Mat labai jaunas dar esu,
Per mažai žmones dar pažįstu.
Bet taip manau aš iš tiesų.

Vertas atžymėti reiškinys: prisiminimų, liečiančių Nepriklausomos Lietuvos laiko­tarpį, literatūra nuolat gausėja, savo atsi­radimo faktu pati uždarydama duris šiai nutolstančiai epochai. Atėjo, reiškia, laikas prisėsti prie šios tarpukario Lietuvos, pa­bandyti suvokti ją globališkai, permąstyti iki šiol pasąmoniniai priimtas taip vadina­mosios lietuviškos galvosenos pagrindines kategorijas ekonominėje, politinėje, kultū­rinėje srityse.

Kas gali atlikti šį vertybių pervertinimo darbą? Tik jau ne senoji mūsų karta: kun. Mykolo Krupavičiaus „Drauge“ spausdintieji Gruodžio 17 d. prisiminimai išblaškė mano paskutines abejones. Šie žmones, kaip mes juos begerbtume, per arti buvo surišti su kasdieninių įvykių bėgsmu, kad galėtų mums patiekti ne faktus, o jų analizę. Jie, be to dar, dažnai tebetęsia savo XIX amžiuje pradėtą gyvenimą, savo su Lietuvos atsiradimu paskelbtas malūnų kovas. Kokios reikšmes – neskaitant gilesnio kun. Mykolo Krupavičiaus asmenybės pažinimo – gali turėti eiliniam tautiečiui jo drauge naivus ir subtilus įrodinėjimas, kad krik­ščionys demokratai nieko bendro neturėjo su Gruodžio 17 d. perversmu, įrodinėjimas, kuriuo patikės tiktai vieni krikščionys de­mokratai?

Nenoriu tuo anaiptol pasakyti, kad Gruo­džio 17 d. perversmas man būtų neįdomus, atvirkščiai. Bet ne pats perversmas: jauni karininkai iš prigimties dažniausiai karšta­košiai, ir perversmai neįsisenėjusiose demo­kratijose dažnas dalykas. Man daug reikšmingesnis yra faktas, kad perversmo pasekoje susikūręs režimas nusitęsė bent du kartus ilgiau, negu patsai demokratinio gy­venimo laikotarpis, kad lietuvių tauta per visą tą laiką, galima sakyti, net rimtai ne­pabandė atstatyti respublikinio legalumo. Gruodžio 17 d. mano kartos žmonėms, bent simboliškai bėgiojusiems dar trumpomis kelnaitėmis, yra istorinis įvykis, o Nepri­klausomos Lietuvos istorikui ji tai tik reikšmingas simptomas, atžymintis vieną jos istorijos etapą, bet vargu ar daug pa­keitęs jos vystymosi kryptį.

Šis nepriklausomojo gyvenimo periodo permąstymas, supratimas, įvertinimas priklauso mūsų kartai. Ir kuo greičiau jis bus pradėtas, tuo geriau: idant šio laikotarpio gyvi liudininkai, jo istorijos autoriai gale­ tų čia pat mus pataisyti, patikslinti, išbar­ti ar pagirti. Bet atėjo laikas nustatyti bent keletą konstantų, išdirbti bent keletą kategorijų, kurių rėmuose galima būtų įra­šyti ano meto įvykius ir problemas.

***

Nepriklausomos Lietuvos politinį gyyvenimą tegalima suprasti tik įsisąmoninus, kad visas Tautinio Atgimimo judėjimas, nuo pat jo pradžios, buvo dvilypis, kad tautinė kova vyko paraleliai su socialine kova. Tau­tinio atgimimo idėją, XIX amžiaus pradžios romantizmo vaiką, bandė iš eilės pa­sisavinti ir realizuoti net kelios socialines klasės: stambiųjų žemvaldžių klasė, pagal kurią Lietuvos tautinis atgimimas turėjo konkretizuotis Lietuvos-Lenkijos valstybės atkūrimu, smulkioji žemaičių bajorija, kuri buvo per silpna savo tautinėms ambicijoms realizuoti, ir, pagaliau, laisvoji, ką tik iš baudžiavos išvaduota ūkininkija ar, teisin­giau pasakius, iš jos išėjusi pirmoji inteli­gentijos karta. Suvalkiečių šviesuolių domi­navimas Aušros ir Varpo ekipose tiktai pa­tvirtina šį faktą: Suvalkija nuo XIX-jo a. pradžios proporcingai turėjo žymiai gau­sesnį negu kitur karališkųjų ūkininkų sluoksnį.

Lietuviškumo teigimas vyko tad drauge su laisvosios ūkininkijos įsitvirtini­mu, ir dvigubas šios tautinės ir socialinės kovos apvainikavimas konkretizavosi, iš vienos pusės, Nepriklausomos Valstybės įkūrimu, iš kitos pusės, žemės Reformos pravedimu. Socialinės pajėgos, per dvi kar­tas vedusios šią kovą, su pagrindu galėjo didžiuotis kovą laimėjusios: Lietuvos Val­stybės pirmuoju uždaviniu pagal jas tad natūraliai turėjo būti jų atsiekimų įtvirti­nimas ir palankiausių sąlygų lietuviškumui bujoti ir vidutiniajai ūkininkijai ekonomi­niai klestėti sudarymas. Šiam reiškiniui politinėje plotmėje apibūdinti yra tik vienas vardas – konservatizmas. Politiniai sąjū­džiai, iki šiol buvo daugiau ar mažiau kovingi ir radikalūs, normaliai galėjo tiktai dešinėti, ir šimtų lietuvybės kovotojų, ar šiaip jau visuomenės veikėjų politinės pasaulėžiūros evoliucijos analizė patvirtina tą faktą.

Antrasis postulatas, galįs palengvinti su­prasti politinį tarpukario gyvenimą, būtų šis: politinių sambūrių ar partijų apibūdi­nimas galimas tiktai pradedant ne nuo jų „ideologijos“, o nuo jų ekonominės progra­mos, nuo konkrečių socialinių sluoksnių ku­riuos sąjūdis faktiškai atstovauja, nuo re­alių ekonominių interesų, kuriuos praktiškai partija gina. Kartą priėmus šį išeities taš­ką, reikia pripažinti, kad jokių esminių skirtumų nei prieštaravimų tarpe pagrindinių lietuviškųjų partijų-krikščionių de­mokratų, valstiečių liaudininkų ar tauti­ninkų-nebuvo ir negalėjo būti: jos visos atstovavo valdžią į savo rankas paėmusią vidutiniosios ūkininkijos klasę, visi jų lyde­riai turėjo prieš akis, pagal savo kilmę, auklėjimą ir pažiūras, laisvo kaimiečio – kaip gyvenimo stiliaus ar vertingo soci­alinio tipo – idealą.

Politinė kova neatitiko Lietuvoje socialinei kovai, jinai reiškėsi tad daugiausia antraeilių, „ideologinių“ prieš­taravimų plotmėje. Išimtį šia prasme suda­rė tiktai socialdemokratų partija, iš Caro laikų išsaugojusi savo aiškią kovinę tradici­ją: bet kiekvienam buvo aišku, kad, padėčiai Europoje stabilizavusis ir Lietuvai patekus į „sanitarinio kordono“ zoną, revoliu­cinio atoslūgio tendencijos galėjo tiktai ryškėti; lietuviškasis miesto proletarijatas buvo praktiškai neegzistuojantis, o kaimo proletarijatui reikėjo dar ilgų ugdymo ir sąmoninimo metų. Užtat ir pažangioji, kovinė inteligentų karta, išaugusi caristinės Ru­sijos socialinių kovų atmosferoje, galėjo tiktai arba redukuotis, arba pereiti į smul­kiąją ir vidutinę buržuaziją atstovaujančios liaudininkų partijos eiles. Krikščionių de­mokratų partija pagal tradicijas yra jau konservatyvi partija. Katalikų Bažnyčios pastovi, nuo Viduramžių pabaigos, politika visur rėmėsi kiekvienos įmanomos valdžios ar režimo palaikymo arba su jais gero su­ gyvenimo principu: nebuvo pagrindo many­ti, kad krikščionių demokratų partija ir Lietuvoje negalėtų vaidinti pozityvaus ir konservatyvaus vaidmens.

Šis ekonominių ir socialinių premisų vie­nodumas turėjo, atrodė, garantuoti jaunai lietuviškai demokratijai normalaus ir pasto­vaus parlamentarinio žaidimo galimybes. Politinė kova, nuo Aušros laikų susikrista­lizavusi aplink du –  religinio konservatizmo ir laicistinlio pažangumo – polius, sudarė net palankias sąlygas bipartizmui: susidėvinčių ir atšviežėjančių partijų alternavimui.

O vis dėlto, nežiūrint šių visų palankių sąly­gų, demokratinis žaidimas Lietuvoje nepa­vyko. Kodėl?

Lietuvos valstybė susikūrė kovoje su ko­munizmo bandymu persimesti į Vakarų Eu­ropą, kaip jo priešgynybė: normalu tad, kad šios kovos pasekoje susikūręs režimas atsirėmė į komunizmo priešgynybę, į pačią dešiniausią partiją –  krikščionis demokratus. Normalu taip pat, ir atitinkąs klasiškojo parlamentarizmo definiciją, krikščio­nių demokratų partijos, išvaldžiusios Lietu­vos valstybę šešis metus, susidėvėjimas. Lietuviškosios demokratijos nelaime glūdi tame, kad K. D. partija, per silpna, kad lai­mėtų 1926 m. rinkimus, buvo per stipri, kad juos pilnai pralaimėtų: kalta dėl to, žinoma, buvo ne toji partija, o 1922 m. Konstitucija, įvedusi Lietuvoje ne angliškojo, o prancū­ziškojo tipo parlamentarizmą. Prancūziškame parlamentarizme tokį aiškios daugu­mos nebuvimą paprastai išnaudoja „vidu­rio“ partijos, diktuodamos savo valią tai kairiajam tai dešiniajam sparnui ir prak­tiškai dešimtmečiais valdydamos kraštą. Lietuvoje „vidu­rio“ partija, per silpna par­lamentarinėje plotmėje – šio tipo parlamentarinio režimo netobulumai nebuvo dar pakankamai išryškėję – perėmę valdžią ekstrakonstituciniu keliu.

Valstiečiai liaudininkai, negalėdami dėtis į koaliciją su krikščionimis demokratais­ tai būtų buvusi rinkiminių pažadų per grei­ta išdavystė ir parlamentarinio pažado su­klastojimas – turėjo ieškoti sąjungos su socialdemokratais ir tautinėmis mažumomis. O tačiau, tai darydami, jie, tikriausiai neį­sisąmoninę galimų pasekų rimtumo, išjudi­no abidvi aukščiau minėtas Lietuvos valsty­bės solidumo – tautinę ir socialinę – bazes, savo koalicija su socialdemokratais sukel­dami baimę dėl ūkines santvarkos, parem­tos vidutine privatine nuosavybe, pastovu­mo, savo koalicija su mažumomis – baimę dėl tautinio valstybės charakterio išlaikymo. Šioje vietoje reikėtų įrašyti tretįjį postulatą, įgalinantį toliau tęsti pradėtą politinės Lietuvos superstruktūros analizę: politiniai sukrėtimai-perversmai, maištai ar revoliu­cijos – nėra tai pavienių asmenų ar grupių išmislai, jų asmeninių siekimų ar ambicijų; padariniai, atvirkščiai, jie yra tiktai socia­linių sukrėtimų simptomai, gilios socialinės raidos liudininkai. Santykis tarp vienos kurios socialinės klasės ir ją atstovaujančių politinių kadrų gali būti eksplicitinis, tiesio­giniai išreikštas, jei politinis režimas yra pritaikytas kiekvienam socialines struktū­ros sukrėtimui atžymėti; jis kartais gali būti ir implicitinis, nesąmoningas, jei poli­tinės režimo formos nepakankamai lanks­čios arba jei socialinis pavojus per staigiai išryškėja.

– Klaidinga todėl būtų žiūrėti į Gruodžio 17 d. perversmą, kaip į vienos ku­rios karininkų ar politikierių grupės antikonstitucinį aktą – tokia jo definicija bū­tų nepilna – bet drauge ir kaipo nacionali­nio ir socialinio pobūdžio reakciją prieš 1926 m. koalicinės vyriausybės sukeltą kolektyvinę baimę.

Nereikia pamiršti, kad 1926-7 metai ir kitais, ne vien politiniu, atžvilgiais reikš­mingi Lietuvos gyvenime: tai pirmosios, jau visai lietuviškos, jau Lietuvos valsty­bėje subrendusios, joje mokslus išėjusios­ inteligentijos kartos į viešumą išėjimo da­ta. Tai ryšku tiek, pavyzdžiui, lietuvių literatūros, kiek ir lietuviškosios politikos isto­rijoje. Šiai jaunajai kartai – studentijai, ka­rininkijai – grynai lietuviškasis Lietuvos valstybės pobūdis atrodė nediskutuotinas, savaime suprantamas; to negalima būtų pa­sakyti apie senesniąją kartą, pripratusią prie kosmopolitinio – rusiškai lenkiškai žy­diško Lietuvos miestų ir miestelių charak­terio.

Šiai tiesiog iš žaliojo kaimo atėjusiai kartai – galvoju apie jaunąją karininkiją­ dažnai net neturėjusiai progos ginklu kovoti prieš rusiškojo bolševizmo invaziją, kiek­ vienu atveju, gyvenusioj nepriklausomybės kovų prisiminimų atmosferoj – laisvu ūki­ninkavimu, o ne socialistine nuosavybe, pa­grįsto lietuviškojo kaimo vaizdas taip pat buvo vienintelis jiems suprantamas. Labai charakteringas ta prasme visos 1926 m. su­sidariusios „betvarkes“, „suirutes“ susikri­stalizavimas į „raudonųjų“ manifestantų numuštą – kun. M. Krupavičiaus tvirtinimu net nenumuštą – gen. Bulotos kepurę. Cha­rakteringas taip pat greitas ir netikėtas korp Neo-Lithuania išsiplėtimas tuo metu, visai neproporcingas tautininkų palygina­majam svoriui nei krašte, nei parlamente. Nei kiek nemažiau atžymėtinas ir tas fak­tas, kad Suvalkija buvo pirmoji Lietuvos provincija spontaniškai ir aktyviai ėmusis palaikyti susidariusį tautininkų režimą, ly­giai kaip jinai buvo pirmoji Tautinio Atgi­mimo kovotojų brandintoja; ją surandame tautiškai susipratusios ūkininkijos kovos prologe ir epiloge.

Gruodžio 17 dienos perversmas buvo tad spontaniška konservatyvinių tautos sluoksnių reakcija prieš staigiai įžiūrėtą – pa­grįstai ar nepagrįstai, tai jau kitas klau­simas – pavojų nacionaliniams ir sociali­niams laimėjimams. Krikščionių demokratų partija tai gerai suprato, ir jų prisidėjimas prie perversmo 12 valandų prieš ar po, ne­svarbu – tai puikiai įrodo: politikos pasaulį valdo machiaveliški apskaičiavimo dėsniai, o ne geri norai atvesti paklydusias aveles į avidę, ir aš per daug gerbiu kun. M. Kru­pavičių, kad patikėčiau jo įrodinėjimų naivumu.

Šio perversmo pasekoje susikūręs režimas buvo neabejotinai konservatyvus ir konservatoriškas režimas, tuo būdu atitikdamas gilias pajėgių to meto Lietuvos socialinių sluoksnių aspiracijas. Vienintele rimta ko­va, kurią jam teko viduje pastoviai vesti­ tai kova prieš Voldemarą, voldemarininkus ir tą pačią jaunąją karininkiją, kurios dėka jisai ir buvo susikūręs, tai kova prieš deši­nįjį ekstremizmą. „Tvarkos“ mitas, kuriuo Lietuva buvo maitinama per kelioliką metų vyriausybės, išgelbėjusios ją iš grėsusios „suirutės“, yra visų konservatyvių partijų ir režimų simbolis, nežiūrint kokiais pažan­gumo ar demokratiškumo rūbais jie būtų apsirengę. „Tautinės vienybės“ mitas, kurį išnaudoja kiekviena valdžioj atsidūrusi dešinioji partija – visa tautininkų mitologija paženklina juos kaip sėslios, ramios Lietu­vos atstovautojus.

Religinė, pagaliau, tau­tininkų politika, kuri, nežiūrint krikščionių demokratų opozicijos, ateitininkų kovų su skautais, nesklandumų su Vatikanu, nieka­dos neprivedė iki civilinės metrikacijos įve­dimo, ši politika buvo paremta nuoširdžiu noru turėti Bažnyčią savo pusėje. Visa tai turint galvoje, darosi suprantama krikščio­nių demokratų neapykanta Smetonai, kuris jiems „pavogė“ „jų“ Lietuvą – tiek sukur­tasis režimas savo esminiais bruožais atiti­ko paternalistinę krikščionių demokratų galvoseną.

Tuo pačiu metu išryškėja ir tautininkų „išsilaikymo valdžioje“ paslaptis: partijų kova Nepriklausomoje Lietuvoje, nebūdama socialinių prieštaravimų, o tiktai ideologiniu įpročių ar tendencijų išraiška, negalėjo pasiekti aštresnių formų, kurių nebepajėgtų apmalšinti kelios policijos rezervų kuopos. Lietuviškosios partijos, iš kitos pusės, buvo visos dar XIX-jo a. „rinkiminių komitetų“ tipo partijos, neturinčios jokių pastovių ir gilių kontaktų su masėmis. Todėl ir visa ta opozicija tautininkų režimui, kuria dabar taip didžiuojamasi, kuria varginamos pri­augančios kartos ausys, atrodo mums, turėjusiems progos matyti ir griežtesnių režimų ir kovingesnių opozicijų, kaip švelniai akademinio pobūdžio opozicija.

Tautininkų režimas išsilaikė tad dėl rim­to, masių opozicijos nebuvimo, jisai ėmė „byrėti“ tai masių opozicijai pradėjus reikštis Suvalkijos ūkininkų maištų forma. At­rodė, kad Lietuvos ūkininkijos sąmonė pa­mažu pribrendo iki savarankiško politinio ir valstybinio protavimo ir nebenorėjo pasi­tenkinti, kaip iki šiol, technokratų vadovavimu.

Nes tikslingiausia, turbūt, tautininkų partijos, neišreiškiančios jokios specifinės socialinės sąmonės, definicija – tai technokratinių kadrų partija. Valstybės admini­stravimo kadrai, žemės ūkio priežiūros­ agronominiai kadrai, pradedančių kilti pre­kyboje ir pramonėje – verslininkų, kooperatininkų, įmonių vadovų kadrai. Pavieniai į juos pasižiūrėjus, tai žmonės dažniausiai be aiškių politinių nusistatymų, vieni ateėję kiek iš kairės, kiti – kiek iš dešinės, o dau­giausia – iš niekur, bendrai paėmus – gana „vėsūs“ ištikimybės režimui prasme, – jie vis dėlto sudarė per tą kelioliką metų gana padorius, pastovius ir gausius kadrus tauti­ninkų vyriausybės pragmatiškai, empyriškai, pasakysiu – oportunistinei politikai re­alizuoti. Nes tautininkų politika, ypač eko­nominė politika, o jinai pati svarbiausia, buvo, jei taip galima išsireikšti, „gaspado­riška“ sveiko proto, kurį simbolizavo – dau­giau negu pats prezidentas Smetona – agronomas Tūbelis, politika. Tai, visų pirma, atsargių bandymų politika, išmėginusi visus, ir kairesnius ir dešinesnius, kelius.

Jau­nas, tarptautinio kapitalo pasitikėjimo dar neįgijęs Lietuvos ūkis negalėjo laukti stam­bių investavimų iš užsienio: jis turėjo pasi­tenkinti laikinu valstybinio socializmo, pa­siruošusio užleisti kelią priaugančiam lie­tuviškam kapitalui, palaikymu. Smulkios ir vidutinės žemės nuosavybės suderinimas su stambaus ūkininkavimo garantuojamo našumo principu privedė prie gana įvairių kooperacijos – taigi, socialistinių – formų išvystymo. O tačiau tas pats produktyvumo dėsnis – kuris kaip tik ir charakterizuoja technokratą – stūmė tautininkų ūkinę poli­tiką vis labiau į dešinę, skatindamas ją praplėsti žemės nuosavybės normą iki 150 ha., leisti augti taip vadinamų „pavyz­dingų“ ūkių skaičiui, palaikyti stambios, našios ūkio nuosavybės išsivystymą.

Tačiau – ir tai reikia pabrėžti – tautininkai čia jo­kios savitos, originalios ūkio politikos neiš­vystė, ir jeigu į jų aktyvą galima įrašyti Lietuvos žemės ūkio revoliuciją – javų ūkio rekonversiją į gyvulių ūkį – tai nereikia ma­nyti, kad Krupavičius ar Sleževičius būtų kitaip „ūkininkavę“ negu Tūbelis. Kitaip sakant, Gruodžio 17 d. perversmas neturėjo jokios įtakos į Lietuvos ūkio raidą, nei į jos socialinių struktūrų vystymąsi, jisai bu­vo tiktai antraeilis – politinėje plotmėje­ reiškinys, netrukdąs globališkai matyti ir vertinti visą Nepriklausomos Lietuvos lai­kotarpį.

***
Išoriniu įvykių pagreitintu tempu prabėgo Lietuvoje keliolika metų. Per tą laiką radikaliai pasikeitė ekonominė Lietuvos struktūra, pagausėjo ir išryškėjo naujos so­cialinės jėgos. Atsistatysimos lietuviškosios demokratijos politinė struktūra neabejoti­nai nebeatitiks tradicinių lietuviškųjų parti­jų vėduoklės. Užtat ir politinis jaunosios lietuvių kartos apsisprendimas neturėtų priklausyti nuo antraeilių, „ideologinių“ pa­sirinkimų, kaip juos, pavyzdžiui, norima iš­ išryškinti Gruodžio 17 d. perversmo prisimi­nimais. Šis politinis apsisprendimas, atvirk­ščiai, turėtų būti pagrįstas giliu tautos eko­nominių interesų supratimu, išsamia nau­jojo tautos konteksto analize. Politinė tau­tinių siekimų išraiška bus tik tada pozity­vi, kai ji atsirems į ekonominę ir socialinę tautinės bendruomenės realybę.

Skelbiama iš: Greimas A. J. Gruodžio 17 d. perversmas (Konkrečios analizės bandymas). Darbas, nr. 1 (32), 1957 kovas, 12–16.