O. Voverienė. Ar pavyks lietuviams susitelkti tautos žygiui?

Didžiausia Lietuvos tragedija yra tai, kas iš pirmo žvilgsnio lyg ir nepastebima. Tai tautinės savimonės, krikščioniško tikėjimo, istorinės atminties, pilietiškumo susilpnėjimas, abejingumas esminiams tautinės valstybės reikmėms, visuotinis moralės nuosmukis.
Rašytojas Eugenijus Ignatavičius

„Metas telktis Tautos žygiui!“ Tokį iššūkį tautiečiams prieš metus paskelbė Lietuvių tautininkų sąjungos Tarybos narys Gintaras Songaila. Jis buvo tarsi į tvenkinį mestas akmuo: nuvilnijo, nubangavo, nuraibuliavo…

Ir vėl mirtina tyla, tarsi niekas, nieko ir niekur neatsitiko. Ar gali tokia nebylė partija kovoti ir laimėti? Ypač rinkimuose? Apie Breksitą (Brexit) buvo kalbama beveik dveji metai… diena po dienos… temperatūra vis kaito ir kaito: visur jo buvo pilna: pilni laikraščiai, be jo nebuvo nei vienos TV laidos, atrodė, kad pasaulyje nieko nėra svarbiau ir reikšmingiau už Breksitą. Ir šiandien jis triumfuoja. Kitų metų pradžioje Didžioji Britanija bus laisva nuo Europos Sąjungos. Toks buvo britų pasirinkimas. O mes ką darome įsikibę į didžiausios pasaulyje žudikės – į komunistų partijos ir jos satelitų skvernus?

Dabartinė Lietuva yra lygiai tokia, kokią ją ir numatė talentingas žurnalistas Žičkus savo publikacijose. Dėl to jis ir buvo nužudytas. Savo laiku ir Leonidas Donskis Lietuvą vadino „mažąja Rusija“. Jo nuomone, „Rusijoje į apyvartą sugrįžo visas daugiametis KGB įdirbis. Jeigu dėl Stasio Lozoraičio staigios ir neišaiškintos mirties galima buvo visaip galvoti, tai 2004 m. rugpjūčio mėnesį bandymas sunkvežimiu nustumti nuo plento kandidato į prezidentus Viktoro Juščenkos automobilį, jo apnuodijimas dioksinu tų pačių metų spalio mėnesį, Anos Politkovskajos nužudymas 2006 m. spalio mėnesį, Vytauto Pociūno nužudymas 2006 rugpjūčio mėnesį, Aleksandro Litvinenkos apnuodijimas radioaktyviuoju polonijumi ir mirtis 2006 m. lapkričio mėnesį turėtų atverti akis naivuoliams: po Čečėnijos karo, būdas „močitj v sortire“ (galabyti išvietėje) tapo dabartinės Rusijos politikos pagalbine priemone“ (Leonidas Donskis. Lietuva eina fizinio išnykimo ir moralinės degradacijos link.// XXI amžius. – 2008, vas. 6).

O dar daug kas Lietuvoje nostalgiškai dairosi į Rytus, nes kažkam tada sovietmečiu okupuotoje Lietuvoje sekėsi kolaboruojant visai neblogai. Dėl to ir mūsų partijos tokios, kaip savo laiku jas matė vienas žymiausių pedagogų, Čekijos mokslininkas J. A. Komenskis, juos mėgindamas sugėdinti: „Politikai išsižadėkite klastingo makiavelistinio gudravimo, kurį jums siūlo šėtonas. Apsimetę „valstybės interesų“ gynėjais, sustokite, legaliais ir nelegaliais būdais iš visko siekę sau naudos. Ogi dorovingosios politikos veidrodyje jūsų politinės suktybės išsyk pasirodo ir tarsi sakyte sako: „Žiūrėkite, kaip apsimetinėja savimylos“ Šis veidrodis parodo vienintelį teisingą, pilną dieviškos galios, pastovų ir nekeliantį abejonių kelią – valstybės interesą, idant būtų gera gyventi visiems, o ne kokiam vienam ar keletui asmenų“ (Elijo šauksmas, 1665-1670)

Būtina pripažinti, kad Lietuva nuo šios publikacijos paskelbimo ne tik bandė, kartais ir visai sėkmingai, ištrūkti iš Rusijos įtakos orbitos, bet tol, kol ji tebėra kagėbizmo gniaužtuose visi reiškiniai paminėti straipsnio įvadinėje dalyje – tebevyksta. Ir vyks tol, kol neatgausime tautinės savimonės ir neatkursime tautinės Lietuvos su visa tautinei valstybei būtina vertybių sistema.

G. Songaila savo straipsnyje teigia, kad dabartinėje Lietuvoje nesprendžiami gyvybiškai svarbūs tautai ir valstybei uždaviniai – jau beveik trisdešimt metų „vyksta spartus tautos išsivaikščiojimas, nykstame, piliečių atskirtis ir neviltis tik auga, o jokios aiškios politinės valios neatsiranda… Mūsų politinė klasė ir politinė sistema jau gamina tokią viešąją politiką, kurioje paprastai net nebėra jokio ryšio su tikrai siekiamais uždaviniais, su kokiais nors piliečių ir tautos gyvenimo kokybės rodikliais“ (G. Songaila. Ten pat). Siūlo tautines Kovo 11-osios eitynes padaryti šimtatūkstantinėmis nacionalinėmis eitynėmis; sudaryti Tautos žygio rengimo grupę, tam sutelkus sutariančias visuomenines grupes ir forumus, parengti labai aiškių politinių reikalavimų programą, nuoseklų bendrų veiksmų planą ir drauge imtis pačių veiksmų (Gintaras Songaila. Metas telktis Tautos žygiui // Alkas.lt – 2018. 04.06). Deja, 2019 metais rimtesnių poslinkių tautinėje politikoje neįvyko. Visi geri norai atsimušė į tautos abejingumo granitinę sieną. Tai gal nors šiais metais tą padarykime su šūkiais: „Lietuva yra čia !“, „Čia mūsų laimė ir gyvenimo prasmė!“

Prof. Vytautui Radžvilui, kaip ir daugeliui mūsų, atrodo, kad „Mes turime valdžioje žmones, kuriems, deja, tautos ir valstybės likimas pernelyg nerūpi. Ir šitie žmonės negirdi nieko. Jie griauna Vilniaus senamiestį, jie kerta mūsų miškus, jie stengiasi ir yra pasiryžę… padaryti lietuvių kalbą pamote. Yra žmonių, kurie ir šiandien sako, kad milžiniški poslinkiai, kurie vyksta Vengrijoje, Lenkijoje, Italijoje, visoje Europoje yra viso labo autoritarinių nacionalistų siautėjimas“ (Vytautas Radžvilas).

Tokiu atveju valdžios privalo siekti piliečiai ir iš jų pati sąmoningiausia jų bendruomenės dalis – tautininkai. Tačiau dabartiniai mūsų tautininkai nepasimokė iš praeities, iš tos partijos klaidų tarpukaryje ir jas vėl kartoja: „Tautininkams trūksta aiškiai išdėstytos ideologijos, savo laiku rašė tos partijos vadas Antanas Smetona. – Tautininkai skelbiasi siekią tautos idealų… Tauta yra praeitis dabartis ir ateitis, gyvena ne šimtus, o tūkstančius metų. Senovės Lietuva savo idealu statė stiprią, galingą valstybę. Ir Tauta valdė. O šiandien yra kitaip, šiandien lietuvių idealas savaime kultūra“. Ir žinoma, modernus, tik laikinas… ir siektinas – Gerovė. Sąmoninga tauta, ją sukūrusi, jau niekada jos nepraras. Tai rodo visų tautinių pasaulio valstybių patyrimas.

Įsivaizduoju, skaitančius dabar šitą mano straipsnį prof. Vytautą Radžvilą ir p. Dalių Stanciką… Ir besišypsančius iš mano optimizmo. Jų nuomone: „tautines vertybes skelbiantis kandidatas šiandien neturi šansų… laimėti tuos rinkimus… Nesvarbu, kas jis būtų – Arvydas Juozaitis, Vytautas Radžvilas ar net Justinas Marcinkevičius…“ (D. Stancikas. V. Radžvilo klaida, arba Kas yra tautinių jėgų kandidatas // Alkas.lt – 2019.03.25) „Matyt, kad plunksnos naujokė…“

Deja, realybė yra tokia: dabartinėje Lietuvoje: 90 proc. lietuvių yra nutautėję. Juk 50 metų buvo siekiama, kad „Lietuva būtų… tik be lietuvių“. Ir ne tik siekiama, bet ir daroma. Žiauriai ir negailestingai: suėmimais, kalėjimais, žudymais ir tremtimis nepaklusniųjų. Deja, politiniai kaliniai ir tremtiniai – jau beveik visi išmirė, dauguma likusiųjų – jau ligoniai, kai kurie ir sunkūs, jiems jau ne Lietuvos ateitis ir jos išlikimas rūpi… O jaunimas… Kiek procentų jų ateina balsuoti? Eidama balsuoti, visada apie tai su skausmu pamąstau… Tik jaunų nematau… (Ona Voverienė. Kiek lietuvių dar liko Lietuvoje? // Alkas .lt – 2019-04-01).

Lietuvoje tokio optimizmo, kad lietuviai Lietuvoje laimėtų nematau… Kol kas laimi tik nutautėliai kosmopolitai, kuriems reikia „deramų pinigų, pinigų, pinigų…“ O iš kur juos gauti? Turim tik vieną vertingą globalizmo rinkose prekę… savo tėvynę Lietuvą, savo Valstybę. Rusai, po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo ją buvo įvertinę 7 milijonais dolerių… „Eta maliutka Litva. Čego ona rypaetsia? Brosim semj millionov į Litva budet naša!“ (Šita mažylė Lietuva… Ko ji dar čia šakojasi… Mesime septynis milijonus ir Lietuva bus mūsų!)… Kelis kartus taip savo išmintį skelbė Kremliaus varpas Žirinovskis… Ačiū, Dievui, kad mūsiškiams nutautėliams valdžioje septynių milijonų nepakako… Per mažai pasirodė. Todėl dar ir išlikome… Dar ne vergai. Ir ne tremtiniai į Sibirą… Jo įsisavinimui. Ir Rusijos turtėjimui…

Bet dabar atsirado kitas pirkėjas… Globalaus masto. Ir daug turtingesnis negu Rusija. Atsirado ir nauji politikai – potencialūs Lietuvos pardavėjai, visokiausių spalvų rūkais temdantys mūsų eilinių tautiečių smegenines, kad pardavinėdami Lietuvą jie trokšta tik mums visiems eiliniams piliečiams gero… Matome jau to gero pradžią – nusiaubtą pačią stipriausią ir talentingiausią Lietuvos fizinę ir intelektualinę jėgą, išviliotą iš Lietuvos, didinti Vakarų kapitalui. Ar įmanoma šitą procesą sustabdyti? Manau, kad kol kas – ne! Ir ne dėl ko nors kito, pavyzdžiui, išorinių aplinkybių… O dėl mūsų lietuviško tautinio charakterio, kuriame vyraujantis bruožas – nežmoniškas gobšumas. Ar ne apie tai liudija viešojoje spaudoje skelbiama žinia, kad, kaip Žirinovskis sako „tokioje mažylėje Lietuvoje“ turime 6 800 milijonierių ir milijardierių, kurie Lietuvoje jau atkūrė viduramžius ir vergovinę santvarką, mokėdami darbininkams ir tarnautojams atlyginimus, kuriuos gaudami žmonės šeimos išlaikyti negali. Yra priversti ieškoti geresnių atlyginimų ir lemties… užsieniuose. Gink, Dieve, nepavydžiu turtuoliams. Man užtenka ir mano sovietinės skurdo pensijos. Tik skaudu, kad jie, tuos milijonus pelnę Lietuvoje, Lietuva nesirūpina. Nemato, kaip apsukrūs politikos prekeiviai stengiasi Lietuvą ir jos valstybingumą parduoti…

Taigi, pritariu G. Songailos svarbiausiam šio laikmečio iššūkiui „Laikas telktis Tautos žygiui!“ ir parodyti besirengiantiems mus skriausti Tautos valią: „Neleisime!“. Laisvoje ir nepriklausomoje valstybėje mes norime būti laisvi ir gerbiami. Ir gyventi oriai! Galimybes tam mes savo darbu sukūrėme.