Prieš daug metų Trakuose sutikau moterį, kuri man daug papasakojo apie pavasario švenčių papročius. Tada kaip tik rengiau knygą „Velykų rytą lelija pražysta“. Prisimenu, buvo adventas ir neiškentėjau nepaklausus, ką prisimena apie Kūčias iš vaikystės, jaunystės… Tai buvo įvadas į mūsų pokalbį. Paprasti prisiminimai, bet jie man įstrigo visam gyvenimui. Tokie pasakojimai verčia tikėti, kad ilgiausia metų naktis nepaprasta tiems, kurie tiki stebuklais.
Gerai prisimenu Kūčias, kai man buvo septyniolika metų. Tais metais buvo labai šalta žiema. Ir sniego buvo priversta kalnai. Mano diedulis kiemą iš šiaurės pusės buvo apsodinęs eglutėmis. Medžiai užaugo ne tiek aukšti, kiek šakoti. Šakos susikibę, susirazgę, kad net paukštelis per tą žalią sieną nepralįstų. Tarp tos raizgalynės buvau įsitaisiusi slėptuvę. Atsinešu porą kūlelių avižų, padraikau šiaudus ir tupiu šakų apsupta, dėdės senais kailiniais apsisiautusi. Ir Brisiukas nuo lenciūgo slėpėsi eglėse… Tupim abu ir svajojam, ką ateinantys metai mums gero atneš. Tą Kūčią labai laukiau stebuklo – išvysti savo būsimąjį, ateinantį takeliu nuo didžiųjų vartų. Neieškojau mintyse nei grožio, nei turtų. Norėjau tik, kad jis mane išvestų iš šių namų, kad aš turėčiau mūsų namus. Augau prie dėdės ir dėdienės. Tėtė dar man negimus žuvo miške, prispaustas pušies, svajodamas apie mūsų namus. Mamutė, prispausta skolų, išplaukė į tolimąjį Urugvajų. Žadėjo trumpam, o išėjo – ant visam. Dėdė buvo ramus žmogus, o dėdienė ir už jį, ir už mane atkalbėjo, atrėkalojo… Nestumdė, nemušė, bet niekada nepašaukė vardu, menkiausiai progai pasitaikius prikaišiojo, kad gyvenu jų namuose, kad iš dėkingumo nesilankstau lig žemės, nebučiuoju jiems rankų… Ne, nebuvo viskas tik blogai. Labai laukiau Kalėdų. Dėdienė, kad ir iš paskutinio, stengėsi ant Kūčių stalo sukrauti dvylika valgių. Pritrūkus dėjo ant stalo nors vandens ąsotėlį, sūdytų grybų, apšlakstytų kanapių aliejum… Labai skani kūčinė miežinė grucė, tirštai apibarstyta cukrum, avižinis kisielius su aguonapienio tirščiais ir medum… Pasitaikė net ir mažų stebuklų. Dar prieš Kūčių vakarienę užkrosnyje ant medinio vagio kabinau savo liemenę, kurioje buvo dvi didelės kišenės. Kalėdų rytą kėliaus kuo anksčiau, suklupus prie tvarkingai paklotos savo lovelės, kuo nuširdžiausiai kalbėjau poterius ir bėgau krėsti savo senos liemenės kišenių. Kalėda palikdavo dovanų aguoninių mažų bandelių, spalvotą saldainį, smulkių pinigėlių… Vienais metais kišenėje atradau lenktas šukas su karūnėle ir mėlynai žibančia akute pačiame karūnėlės viduryje. Tokio grožio dar nebuvau regėjusi. O dar vieną kartą, kai jau buvau bepriauganti į mergas, jau gerai žinodama, kad ne Kalėda, o dėdė naktį senos liemenės kišenes prikrausto gėrybių, atradau du sidabrinius rublius. Kas gali apsakyti mano džiaugsmą! Va tarp šitų eglių, apkabinusi Brisių, galėjau valandų valandas svajoti, ką aš pirksiu. Labai norėjau batelių su blizgančia sagtim, žalio su juodais žirniukais atkočio suknelei, kurį seniai buvau nusižiūrėjusi Onuškio krome… Bet labiausiai norėjau šipkartės į Urugvajų pas mamutę… Neilgai džiaugiausi sidabru – pavasarį išgaišo dėdės karvė, dėdienės brolis pasiūlė antrametę telyčaitę, pritrūko pinigų ir aš brukte įbrukau dėdei į saują savo sidabrinį pinigą… O tą šaltą Kūčių dieną tvirtai nutariau ne tik po pagalve dėtis kadaise Kalėdos dovanotas šukas ir maldauti pranašingo sapno, o drąsiai ir ryžtingai veikti.
O veikimas buvo štai toks. Dėdienės motynėlė buvo pasakojusi, kad norint sužinoti, ar ištekėsi ir už ko ištekėsi, po kūčios reikia pasiimti vyriškus marškinius, užsidėti juos ant kairės rankos, niekam nematant nueiti kuo toliau nuo namų, suvilgyti baltinių rankoves vandenyje ir grįžti namo. Ką grįždama sutiksi, už to ištekėsi. Nujaučiau, kad tai – tik senų moteriškių plepalai, kad niekas tuo neužsiėmė ir neužsiims, bet aš pasiryžau. Iš kupario išsitraukiau drobinius dėdės marškinius ir niekam nematant išsmukau iš namų. Kaip dabar atsimenu, kad iš šalčio sproginėjo tvoros, žvarbo žandai ir kojos, bet nuo sniego ir aukštai pakibusios mėnulio pilnaties buvo šviesu. Žinojau, kad šaltis storu ledu bus sukaustęs visas balas, upes ir ežerus, bet žinojau ir tai, kad užkietėjęs žuvautojas kaimynas Pranukas Miškelio ežerėlyje dar šią pavakarę gaudė žuvis šventai vakarienei. Pranuko ir kitų žuvautojų per aukštas pusnis link ežeriuko buvo išmintas siauras takelis. Ežerėlio pakrašty radau eketėlę, užkištą eglutės viršūne. Aketėlė jau buvo aptraukta skaidriu leduku. Škliumpių kulnu ilgai daužiau, kol ėmė sunktis skaidrus vanduo… Grįžau drebėdama ne tiek nuo šalčio, kiek iš baimės. Priėjus kaimą dar buvo baisiau – o jei kas pamatys, negyvai užjuoks, po visą parapiją piktą gandą paskleis. Kai jau buvau įsitikinusi, kad dėdienės motynėlės burtas – tik tušti plepalai, kai ne tik žmogaus, bet ir šunio iš būdos į tokį šaltį neišprašysi, Šimienės gatvelėje išgirdau vyriškus balsus. Pirma mintis – slėptis, bet kad kojas pakirto. Savo akim netikiu, bet link manęs eina du vyriškiai. Ir anie iš netikėtumo sustojo. Pasirodė lyg su kareiviškom milinėm. Paklausė, ar nežinau, kas juos priimtų nakvynei. Rytoj ryte turi būti Trakuose. Tekę klaidžioti… Mosterėjau ranka link Pranuko sodybos nujausdama, kad jo geraširdė motynėlė neatsakys, ir sprukau į savo kiemą. Tą naktį ne tik nieko nesapnavau, bet ir neužmigau. Dar du metus po savo didžiojo Kūčių žygio ganiau dėdės karves, o trečiųjų advento galugaly atvažiavo piršliai.
Išėjau toli, už buvusio kareivio, kentėjusio vokiečių nelaisvėje, mačiusio šilto ir šalto. Sakėsi niekuomet nėjęs per mūsų kaimą… Bet argi tai svarbu! Mano kareivėlis prie ežeriuko, kaip toj dainoj, turėjo mažą, šiaudais dengtą trobelę. Tai mūsų trobelė. Būdavo, ryte pabundu ir negaliu patikėti, kad tai – mano namai. Laiminga buvau neilgai. Vyras greitai pasiligojo. Kai statėmės naują trobą, didžiausi rūpesčiai užgriuvo mano pečius… Ne ne, nesiskundžiu – visą gyvenimą man mano vyras buvo brangiausias žmogus. Aš ir jam, ir savo vaikams ne kartą sakiau, kad per anas šaltas Kūčias, per stebuklingam vandeny suvilgintas rankoves prisišaukiau savo žmogų, išėjau į mūsų namus. Jie netiki, sako, motynėlė vėl savo pasaką seks. Sakykit ką norit, bet aš tikiu Kūčių stebuklais!
J.S. Trakai, 1993 m. gruodis.
