Pasiaukojimas – kilni savybė, tik pasiaukojimo tikslai ne visada būna kilnūs. Juk aukotis galima fašizmo, bolševizmo ar dar kokios nors pragaištingos ideologijos vardan. Ir kiekviena tokia ideologija pasiaukojimą jos vardan pati, žinoma, laikys šventu dalyku. Taip ir krikščionio pasiaukojimas už savo tikėjimą laikomas šventu. Bet ar dėl to jis iš tikrųjų yra šventas?
Mėgstama priminti ankstyvųjų krikščionių persekiojimus. Tačiau kodėl gi visoms kitoms religijoms tolerantiškoje to meto Romos imperijoje „persekioti“ krikščionys? Kodėl visi kiti dievai buvo priimtini, o biblinis – ne? Portalo DELFI ir Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje bendro projekto „Tolerancijos muziejus“ paskelbtame Gimantės Paukštytės straipsnyje „Kristaus kančia, nukritusi ant pačių krikščionių“ teisėtai stebimasi: „Oficialus Romos krikščionybės nepriėmimas iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti keistas, turint omenyje, kad kitų religijų dievus jie priimdavo gana greitai ir lengvai, pavyzdžiui, graikų dievus ir deives“ [1].
Betgi šviesiomis spalvomis mums pristatoma judo-krikščionybė turi savo tamsiąją, paprastai nutylimą pusę. Ją žinant, nėra ko stebėtis. Remdamiesi savo Biblija, jos sekėjai kurstė panieką, pažeminimą, neapykantą ir netgi smurtą prieš kitatikius, vadindami juos antrarūšiais gojais arba pagonimis, o jie juk sudarė didžiausią Romos imperijos gyventojų daugumą.
Apaštalas Paulius pagomims jautė nesutvardomą neapykantą: „Belaukdamas Atėnuose jų atvykstant ir matydamas pilną miestą stabų, Paulius dvasioje netvėrė pykčiu“ (Apd 17, 16, Kosto Burbulio vertimas [2]). Jo nuomone, „aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams“ (1 Kor 10, 20), išvis „nepažįsta Dievo“ (1 Tes 4, 5), pasižymi proto menkyste, jų protavimas aptemęs, širdis užkietėjusi ir t. t. (Ef 4, 17–18). Biblinis Kristus pagonis pavadina šunimis (Mt 15, 22–26), prilygina juos žmones engentiems muitininkams (Mt 18, 17), prisipažįsta atėjęs „nešti ne ramybės, o kalavijo“ (Mt 10, 34, 35), grasina, kad pagonys „bus sudaužyti tarsi moliniai indai“ (Apr 2, 26–27), ir tiesiog įsako žudyti nenorinčius jam paklusti: „Mano priešus, nenorėjusius, kad būčiau jų karalius, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse!“ (Lk 19, 27).
Visas Raštas, juo labiau Senas Testamentas, kuris, anot Pauliaus, yra paties „Dievo įkvėptas“ (2 Tim 3, 16), moko žudyti vaikus, moteris, vyrus (Sk 31, 17), plėšti miestus (Joz 11, 14–15), naikinti kitų tikėjimų „vėlių iššaukėjus ir žynius“ (1 Sam 28, 9). Savo sekėjams jis prisako: „Sugriaukite iš pamatų visus alkus, kur tautos, kurias jūs išvarote, ant kalvų ir po kiekvienu lapuočiu medžiu garbino savo dievus. Išardykite jų aukurus, sudaužykite šventuosius akmenis, sudeginkite stulpus, iškirskite jų dievų stabus, išdildykite jų vardus iš tokių vietų“ (Įst 12, 2–3). Lietuva šiuos priesakus patyrė ir tebepatiria savo kailiu.
G. Paukštytė minėtame straipsnyje primena krikščionių skundą, esą jie nepagrįstai buvo „kaltinti juodąja magija ir netgi kanibalizmu“, atsakomybe už „marą, ekonominį nuosmukį ar barbarų įsiveržimą [3]. Betgi kaltinimai nėra visai nepagrįsti, nes pati Biblija atvirai ir be paliovos grasina kaip tik tokiomis nelaimėmis. Keli pavyzdžiai: „Be to, Viešpats tavo, tavo Dievas, siųs jiems marą“ (Ist 7, 20). „Krausiu jiems nelaimes ant nelaimių, svaidysiu į juos visas savo strėles. Alins badas, niokos karštligė ir nuožmus maras“ (Įst 32, 23–24). Dievo „jiems buvo duota valdžia ketvirtadalyje žemės, kad žudytų kardu, badu, maru ir žemės žvėrių dantimis“ (Apr 6, 8). „…tarnausi alkanas ir ištroškęs, nuogas ir nieko neturintis, savo priešams, kuriuos Viešpats tau siųs“ (Įst 28, 48). „Priversiu juos maitintis jų sūnų ir dukterų kūnais“ (Jer 19, 9). Taip pat žr. Kun 26, 29; Ist 28, 54–57; Rd 2, 20 ir kt. Pridurkime, kad Sename Testamente buvo aukojami žmonės (Iš 13, 2; plg. Kun 27, 29; Ez 20, 25–26; plačiau žr. G. Burneika „Kanibalizmas ir žmonių aukojimas Biblijoje“).
Nebuvo be pagrindo ir krikščionių kaltinimas juodąja magija, jeigu jai priskirsime pikta linkinčius prakeikimus. O prakeikti nesibodėjo net pats apaštalas Paulius: „Jei kas nemyli Viešpaties Jėzaus Kristaus, tebūna prakeiktas!“ (1 Kor, 16, 22, Kosto Burbulio vertimas; plg. Gal 1, 8–9). Senajame Testamente prakeikimas yra viena iš kunigiškos tarnystės Jahvei pareigų, atliekamų prie aukuro (Įst 27, 4–6 ir 13–26).
Taigi Biblija ne tik kad nemoko tolerancijos kitatikiams, bet visai priešingai – skatina nepakantą, agresiją, nuolatinį religinį konfliktą, skleidžia nerimą, grasina visokiomis negandomis ir be menkiausios atjautos prakeikia. Romėnų valdininkai stengėsi užtikrinti rimtį ir gyventojų santaiką savo valstybėje, todėl tokio nesantaikos kurstymo negalėjo nuleisti negirdomis, todėl krikščionis ėmėsi „persekioti“. Panašiai bet kuri valdžia „persekioja“ riaušininkus, chuliganus ir kriminalinius nusikaltėlius.
Kadangi krikščionys turi tikslą skelbti „gerąją naujieną“ visoms tautoms, jie neišvengiamai yra priversti savo tamsiąją pusę slėpti po gražiais žodžiais apie meilę ir palankumą kitatikiams bei valdžiai (1 Kor 11, 1–8; Rom 2, 13–15; 14, 4). Pasak Pauliaus, „nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra, tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą“ (Rom 13, 1, 2).
Bet kai tik romėnų valdininkai pareikalavo pripažinti Romos valstybinius dievus ir imperatoriaus kultą, veidmainystė iš karto tapo atskleista. Iš tikrųjų, juk jeigu „nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo“, tai „iš Dievo“ turėtų būti ir romėnų valdžia, o pasipriešinimas jai – nepaklusimas „Dievo sutvarkymui“. Tačiau krikščionys atsisakė pripažinti Romos valstybinius dievus ir Romos imperatoriaus institucijos titulinį dieviškumą. Tuo jie viešai parodė nepagarbą valstybei, senosioms romėnų politinėms bei religinėms tradicijoms ir to meto imperatoriaus institucijai.
Kaip paaiškinti tokį jų elgesį? Judo-krikščionybė nepripažįsta jokių kitų tautų (vadinamųjų pagonių) religijų bei papročių. Biblija moko: „Nesilenksi jų dievams, negarbinsi jų ir nemėgdžiosi jų apeigų, bet nuversi juos ir sutrupinsi jų stabus“ (Iš 23, 24). „Negarbinsite kito dievo, nes Viešpats, vardu Pavydulingasis, yra pavydulingas Dievas“ (34, 14). Čia ir baigiasi visa gražbylystė apie pakantą bei tolerantiškumą kitoms tradicijoms ir iš jų pagrindu sukurtoms valstybėms.
Dauguma Romos imperijos valdovų nebuvo tokie žiopli, kad nematytų šios religinės sektos keliamo pavojaus. Vėliau, kai tik įgijo galios, ji išties užliejo krauju didelę dalį žmonijos. Netgi nuosaikusis imperatorius-filosofas Markas Aurelijus (121–180 m.), kurio giliu žmogaus prigimties išmanymu ir sentencijomis žavimės iki šiol ir kurio tikrai neapkaltinsi jokiu liguistumu (kaip Nerono), baudė krikščionis už priešiškumą kitatikiams ir nepagarbą imperatoriaus institucijai (vadinasi, to meto romėnų valstybei). Ne „persekiojo“, o baudė! Jis buvo išleidęs ediktą, prasidedantį žodžiais: „Dieviškasis Markas įsako siusti į salas [tremti] kiekvieną, nešantį savo prietaringą mokymą, kuris drumsčia silpnų žmonių sielas“ [4].
Nubausti už įžūlią nepagarbą, o ne „persekiojami“, buvo ir baltų papročių bei tikėjimo niekintojai Adalbertas ir Brunonas. Adalberto išankstinis nusistatymas būti „nukankintam“, išprovokuoti mirties bausmę tyčiojantis iš prūsų tikėjimo ir taip pasiaukoti Dievui yra paliudytas trijuose jo gyvenimo aprašymuose. Viename iš jų sakoma: „Turi tai, ko visada norėjai, mirk kentėdamas už pasiilgtąjį Kristų, tapęs laimingąja auka tą pačią dieną, kurią išganytojas už tave ir pasaulį buvo nukryžiuotas.“ Taigi, pasak etnologo Jono Vaiškūno, „nusikaltęs prūsų įstatymams, netikusiu savo elgesiu papiktinęs vietos bendruomenę ir jos vadus, šis slavas misionierius buvo nubaustas už nepaklusnumą, piktžodžiavimą prieš prūsų dievus, už tautos šventenybių niekinimą. Nubaustas mirties bausme, kaip būtų nubaustas bet kuris kitas nusikaltėlis“ [5].
Nors šiais laikais judo-krikščionybės agresija prieš vadinamus pagonis yra apsilpusi, bet tai tik galių ir galimybių klausimas – pats niekinantis požiūris nė kiek nepasikeitė. Štai pranciškonų vienuolis, kunigas Astijus Kungys per pamokslą Varniuose lietuvių senąjį prigimtinį tikėjimą išvadino „durnyste“, jos sekėjus – „durakais“, „blūdom“ ir ateities neturinčiais „stabmeldžiais“ [6].
Manęs toks Astijaus elgesys nestebina, nes kai pats buvau judo-krikščionis, irgi buvau toks – senojo prigimtinio tikėjimo, o kartu ir lietuvybės, niekinimas man buvo gero tono ženklas ir neatskiriama kasdienės veiklos dalis. Tokio elgesio reikalauja Biblija, todėl elgtis priešingai reikštų nesilaikyti jos priesakų. O nieko daugiau judo-krikščionis neturi.
Kodėl „pagonybės“ niekinimas kartu neišvengiamai yra lietuvybės ar bet kurio kito tautiškumo niekinimas? Pasak Arvydo Šliogerio, pirmiausia krikščionybėje „pagonybė tapatinama su graikybe“ [8], taigi ne tik vadinamąja pagoniška antikos kultūra, bet ir su jos tautine tapatybe. Pagoniu Biblijoje žmogus nebevadinamas tik tada, kai po atsivertimo ir krikšto tampa Abraomo palikuonimi. Paulius sako: „Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys […]. Tais laikais jūs buvote be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje“ (Ef 2, 11–12, kursyvas mano), o dabar „esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą“ (Gal 3, 29), kitaip tariant, esate „šventoji tauta“ (1 Pt 2, 9).
Sektos, kurios nariu kitados buvau, vadovas per pamokslą, pavadintą „Mes – judaizmo šaka“, mane mokė, kad reikia „tapatinti save nebe su savo senąja lietuviška tapatybe, bet su izraelito tapatybe, hebrajo tautybe, žydo tautybe. Ir nebedainuoti lietuviais esame mes gimę lietuviais norime ir būt. Nebenorime. Mes norime būt žydais.“ „Mes ne tik priėmėme žydų religiją, žydų tikėjimą, mes priimame ir žydų tautybę. K čiortu visus baltų ainius su žalčiais ir akmenimis. Mes dabar žydai. Nuostabus dalykas“ (iš asminiame archyve saugomo įrašo). Sektos vadovas mokėsi toje pačioje Kauno kunigų seminarijoje kaip brolis Astijus, tik jos nebaigė, bet turi gyvenimo vienuolyne patirtį, Lietuvos lafebristų bendruomenei dėstė filosofiją.
Kaip agresyvi nepakanta kitatikiui pridengiama gražbylystėmis apie artimo meilę, taip agresyvi nepakanta kitataučiui pridengiama pasitelkiant Puliaus žodžius, neva prieš Dievą „nebėra nei žydo, nei graiko“ (Gal 3, 29), neva „Dievas nėra šališkas“ (Rom 2, 11). „Argi Dievas – tiktai žydų Dievas? Ar jis nėra ir pagonių?!“ (Rom 3, 29). Ir t. t. Bet tai tik jaukas nepatyrusiai sielai, kad ji atvertų širdį ir nurytų kabliuką – ir savo gyvybės syvais savanoriškai pamaitintų vampyrą.
Kaip pačioje Biblijoje paatvirauta: „Lyg jūros žuvis padarei žmones, lyg šliužus, neturinčius valdovo. Ištraukia priešas juos visus kabliu, išvelka tinklu, surenka bradiniu. Todėl jie linksminasi ir džiūgauja, aukoja atnašas savo tinklui ir degina smilkalus savo bradiniui, nes dėl jų pagausėjo jų davinys, ir valgis riebus. Argi taip ir toliau jie tuštins savo tinklą, žudydami tautas be pasigailėjimo?“ (Hab 1, 14–17)
Kuo nuoširdžiau, kuo uoliau seki Biblija, tuo labiau prarandi savo tautinę tapatybę ir tampi Abraomo palikuonimi ir jam skirtų pažadų dalininku, kartu perimdamas jo charakterį. Koks gi Abraomo charakteris ir kokie jam skirti pažadai? Abraomas paliko savo tautą, gimtąjį kraštą, savo tėvo namus (Pr 12, 1) ir „išvyko, nežinodamas kur einąs“ (Hbr 11, 8). Tai Abraomo pavyzdžiu išugdytas persivertėlis, perėjūnas, kuriam Biblija liepia: „užmiršk savo tautą ir tėvų namus“ (Ps 45, 11; žr. Lk 14, 26; Mk 10, 29–30). Už tai jam, Abraomo palikuoniui, buvo pažadėtas svetimas Kanaano kraštas (Pr 12, 7; 13, 13), kurį jis turės užimti, o pagonimis išvadintus jo gyventojus išžudyti (Joz 6, 21). Krikščionimas Kanaano užėmimas simbolizuoja pasaulinę evangelizaciją, kurią vykdyti biblinis Kristus įsakė ne tik žodžiu, bet, esant galimybei, ir kardu (Mt 28, 19–20; plg. Mt 10, 34; Apr 2, 26–27). Užtat nuo Romos imperijos laikų iki dabar judo-krikščionys visur, kur tik gali, neša ir diegia vienos svetimos tautos pasaulėžiūrą, papročius ir istoriją vietoje visų vietinių, kiekvienai savų. Naująjį Testamentą dėl to galima pavadinti judaizmo adaptacija tautoms.
Vis dėlto dalis persivertėlių į judo-krikščionybę išlaiko šiltus jausmus savo tautai, jos kalbai ir papročiams. Juos galima būtų pavadinti krikščionimis-tautininkais. Krikščionys tautininkai neniekina savo tautos prigimtinio tikėjimo, nebijo dalyvauti jo šventėse, netgi apeigose, jiems nepriimtinas biblinės tautos išskirtinumas, jie neketina su ja tapatintis, o vietoj besąlygiško mesianizmo krikščionys tautininkai linkę rūpintis savo tautos papročiais, kalba. Todėl tik juos siūlyčiau ir vadinti krikščionimis, priešingai judo-krikščionims, kuriems būdingas daugiau mažiau atviras tapatinimasis su žydų tauta (ypač aktyviems protestantams, mėgstantiems remtis Rom 2, 29), kuriems ji yra išrinktoji (Jn 4, 22) antrarūše tapusios savosios sąskaita, kurie sveikina ir laukia Biblijoje be mažiausio kuklumo žadamos Izraelio pasaulinės hegemonijos (Ps 72, 8–10; Mch 4, 1–2; Apr 7, 9–10; 21, 24, 26) ir kurie visai atvirai arba slapta yra visiškai nepakantūs buvusios savo tautos prigimtiniam tikėjimui, bijo dalyvauti jo šventėse, apeigose, priešinasi jo valstybiniam pripažinimui, jo šventviečių priežiūrai ir iš esmės yra abejingi savo tautos likimui.
Judo-krikščionis, žinoma, atvirai nešauks einąs prieš savo titulinę tautą ir galbūt kalbės visai panašiai kaip krikščionis tautininkas. Kas yra kas, parodo darbai. Per pastarąsias Kovo 11-os eitynes vieni jas bandė suskaldyti ir nusavinti, o paskui veržėsi į europarlamentą, svaigdami viltimi sužibėti gestančioje Šventosios Romos imperijos šlovėje. Tuo tarpu kiti liko dirbti savo šaliai ranka rankon su įvairių pažiūrų ir tikybų bendražygiais.
Pasiaukojimo vertę lemia tai, ką vardan ko iš tikrųjų aukoji: saviškius, save, gal net savo gyvybę dėl vaizduotėje įsiplieskusios nežabotos savimeilės tapti šventuoju ar kaip tik atpažintą šią savo savimeilę dėl paprasto gyvo gerumo, kuris savaime skleidžia šviesą, darną ir santaiką.
Nuorodos:
[1] www.delfi.lt/kultura/naujienos/tolerancijos-muziejus-kristaus-kancia-nukritusi-ant-paciu-krikscioniu.d?id=40658397
[2] Visos Biblijos citatos, jei nenurodyta kitaip, Senojo Testamento – iš Antano Rubšio, Naujojo Testamento – iš Česlavo Kavaliausko vertimų.
[3] www.delfi.lt/kultura/naujienos/tolerancijos-muziejus-kristaus-kancia-nukritusi-ant-paciu-krikscioniu.d?id=40658397
[4] Ten pat.
[5] Jonas Vaiškūnas. Aukojimas ir pasiaukojimas, arba kaip apjuodinti baltus.
[6] www.facebook.com/varniuparapija/videos/1891764981118743/
[7] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 122.
Pamėginau pažiūrėti vaizdo įrašą, tai pradėjo pykinti… Vudų apeigos, ne kitaip… Nemačiau, ką ten tas didžiausias ligonis savo bendrams sakė apie Senąjį Tikėjimą, bet įsivaizduoju kaip jie putojasi savo ratelyje. Čia tai kaip ne kaip, nors ir priekvailių, bet vieša erdvė…
Proftechninis kunigėlio lygis.
Klebonas vicedek. kan., relig. m. mgr., bažn. t. lic. Domas GATAUTAS – pamokslo sakytojas ?
O mano Dieve! Šitas žmogus visiškai nesupranta Šventojo Rašto. Ne mano galioje jį įtikinti ar atverti akis. Jei Dievas duos jam malonės, atsivers akys. O dabar – absoliutus aklumas.
Šv.Raštą visiškai ne taip reikia suprasti. Bet reikia turėti bent jau elementarios logikos: visos religijos NEGALI taikingai sugyventi tarpusavyje, nes kiekviena yra skirtinga ir prieštarauja viena kitai. Pagonių dievai – taip, jie dalijasi “įtakos”sferomis” ir gali sugyventi:). Tačiau kaip romėnai nežudys krikščionių, jeigu tie pradėjo skelbti VIENĄ ir VIENATINĮ DIEVĄ, ir tai yra logiška, nes jei Dievas tikras ir visagalis, kas gali būti šaia Jo kaip lygiavertis?
Nėra tokios “judo-krikščionybės”, yra KRIKŠČIONYBĖ ir yra judaizmas, kurį IKI Kristaus reikia interpretuoti vienaip, po Kristaus – kitaip. Krikščionys nieko panašaus,ką tvirtina Burneika, negalėjo daryti (“Remdamiesi savo Biblija, jos sekėjai kurstė panieką, pažeminimą, neapykantą ir netgi smurtą prieš kitatikius, vadindami juos antrarūšiais gojais arba pagonimis, o jie juk sudarė didžiausią Romos imperijos gyventojų daugumą.”). Krikščionys skelbė meilės religiją, ir patys buvo atiduodami kankinimams ir laukiniams žvėrims. Tačiau kitatikius gojais ir kitais paniekinamais vardais galėjo vadinti judėjai, kurie tikėjo, kad pagonys /gojai neturi sielos arba turi antrarūšę, kaip gyvulių. Dar ir šiandien aptiksi Talmudo išpažinėjų, tvirtinančių būtent šitaip.
Daugelio dalykų nesuvokia G. Burneika, neįmanoma visko išanalizuoti. Net posakis apie valdžią ne taip interpretuojamas: “nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo” nereiškia, kad KIEKVIENA valdžia yra Dievo nustatyta. Tai reiškia ,kad TIK gera, atitinkanti doros įsakymus valdžia yra iš DIEVO. Kuri tam prieštarauja, ta ne valdžia ir jos nedera klausyti.
Ir jei kas moko, autoriaus žodžiais, „tapatinti save nebe su savo senąja lietuviška tapatybe, bet su izraelito tapatybe, hebrajo tautybe, žydo tautybe. Ir nebedainuoti lietuviais esame mes gimę lietuviais norime ir būt. Nebenorime. Mes norime būt žydais.“ „Mes ne tik priėmėme žydų religiją, žydų tikėjimą, mes priimame ir žydų tautybę.”, tas moko nesąmonių arba autorius tai išgalvojo. Krikščionys NIEKADA negali mokyti priimti žydų tautybę! Kiekviena tauta Dievui yra brangi, nes Jis kiekvieną tautą ir kiekvieną žmogų sukūrė ir trokšta jų šventumo.
Trys klausimėliai:
1. Ar jūs tikite, kad pasaulis buvo sutvertas prieš 6000 metų, o Ieva buvo “padaryta” iš Adomo šonkaulio?
2. Ar jūs tikite, kad Mergelė Marija nekaltai pastojo?
3. Ar jūs tikite, kad žydai Dievo išrinktoji tauta?
Deja,Jota,gerai pasiskaičius Bibliją būtent to ji ir reikalauja iš adepto-nori būt išganytas-tapk žydu.Ir tai tikro kriksčionio,ypač protestanto[nes jis arčiau Biblijos] ženklas.Būtent,kaip ir paminėjai,tokių nesąmonių[,tačiau judo-kriksčioniui tai tikriausia sąmonė] ir moko sektos pranašas-apaštalas.
Nežinom ir nežinosime, kas Šventraštyje yra, kiek ten netikslumų ir iškraipymų. Nebūtinai iš piktos valios, tačiau netrūksta ir to – kadangi kiekvienas užrašinėtojas, perrašinėtojas ir vertėjas savaip, pagal savo nusiteikimus „patikslindavo” arba pataisydavo, kad pritemptų iki jo paties teiginių „tiesos”. Ne šiaip Vatikano bei žydų archyvai ir ne visi, ir ne kožnam pabažnam rodomi. Juk Šv. Rašte atsidūrė ne vien tokie vertimo perlai, kaip „sukūrė moterį iš Adomo šonkaulio”, yra ir rimtesnių „patikslinimų”, galinčių šį bei tą aukštyn kojom apversti.
Kunigėlis, rėžiantis pamokslą, supranta ŠR ar dar ką nors ?
Tai bent Pamokslas! Kokiu lygiu turi būti nukvailinti žmonės,kad klausytų tokių nesąmonių?Baisu!
Pačios geriausios avys, svarbiausia – atnašas pinigais sudeda.
Už tai, po ne vieno išsigandimo vaikystėje, po ne vieno nusivylimo jau ir brandžiais metais į bažnyčią eidavau tada, kai ten viena galėdavau būti. Na, ne visai viena – ten kažkas kažką tvarkydavo, gal choras ar vargonininkas repetuodavo. Juk pasakyta, jog pakanka trims susirinkti. O, pvz., troleibusas tai ne tris, o daug dūšelių veža. Taigi, ir ten galima „pasikalbėti” su Kūrėju. Svarbu, kad štai dabar, šiuo metu tau Kūrėjo labai reikia. Ir to gana. Juk pasikalbėjimai su Kūrėju – intymus dalykas. Kai taip kalbiesi, Jis, žinoma, visus darbus šalin atideda, atidžiai klauso. Mat, kitų rūpesčių neturi, tik mane vieną… Na, bent jau nė sykio nebuvo susibaręs ar kvatojęs taip, kad troleibuso ūsai nukristų.
O tyliomis senamiesčių gatvelėmis vaikštinėjant, galima būdavo pro praviras duris kad ir į Mikalojaus bažnyčią įsmukti, ir taip jaukiai tyliai vienai pabūti, leisti sielai nurimti.
Tai, ką matydavau vaikystėje, „dar gražiau”, nei šiame įraše būdavo. Iki klyksmo pamaldų metu ir aršaus susistumdymo. Tarp taip įsiaudrinusių suaugusių nė nepastebėjęs vaiką sutrypsi. „Aukštesnės civilizacijos” „katalikės” tuteiša tarme „mužikų tautybės” netikšas į vietą statė. Įraše matome dabartinę pamaldų kasdienybę. Koks azartas, koks išminties gylis! Ar tokia „ganytojo” sukurta nuotaika parapiečių sielas derina, nuramina, taiką į jas atneša? Gal psichiatras tiksliau paaiškintų, ant kokios šluotos tokie „Dievo tarnai” į bažnyčią atjoja – nebent „polskos wiaros” nešti. Ne krikščionybės.
Jei šis įrašas kelia pasibaisėjimą, pabandykime įjungti vaizduotę ir įsivaizduoti save tais laikais, kai kaimynė mums ginklu savo wiarą nešė. Skerdikus pasitelkusi. To ir tarpukariu pakako, o ką jau senieji kryžiaus žygiai. Ir šiandien ji vis dar neša savo wiaros viršenybę. Net šių dienų popiežiai jos egzamino neišlaiko – neteisingai mąsto. Vatikano radijas cituoja Pranciškų, jog skirtingi tikėjimai neturi tautų kiršinti, o mūsiškiai polskos wiaros kunigai skelbia pavojų, kad romuviečiai suįžūlėjo, pareiškė norą pripažinti faktą, jog jie yra, jog toks tikėjimas – ne kokia naujai susikūrusi pinigus melžiančių aferistų sekta, jog tai iš amžių glūdumos atėjęs tikėjimas – kartu su mūsų kalba. Lyg Kūrėjas, jei tokia Jo valia būt buvus, nebūtų galėjęs visame pasaulyje tą patį vieną tikėjimą, t.y. tik tą vieną taką Jo link parodęs, ir ligi šiol tik juo vedęs… Ar Jam tokie „talkininkai” naudingi, ar jie neatgraso, ar nekursto nesantaikos? Nebent žmogus serga, nesuvokia, ką daro.
Mielieji mano! Norint atsakyti į visus čia iškilusius nesutarimus, reiktų prirašyti, kaip sakoma, paklodes, ir, negana to, jas mažai kas skaitytų ir plius dar nesuprastų. Apie skirtumą tarp pagonių ir krikščionių iš pradžių reiktų parašyti konkrečiai ir keliais teiginiais. Po to jau juos būtų galima plėtoti. O skaitydama tiek G. Burneikos straipsnį, tiek jūsų mintis, į kiekvieną turėjau savo atsakymą ir supratau, kad jūsų krikščionybės supratimas labai skiriasi nuo manojo ir apskritai nuo to, koks jis yra iš tikrųjų. Jūs kritikuojate savo pačių iškreiptą suvokimą, – tiek straipsnio autorius, tiek jūs.
Su kuo aš sutinku? Su Žemyna (iš dalies) dėl prievartinio krikščionybės brukimo. Taip iš tiesų nevalia daryti. Dievas labai gerbia žmogaus laisvą pasirinkimą ir nieko per prievartą neverčia priimti. Dėl popiežiaus Pranciškaus skliausteliuose turiu pastebėti, kad jis šį kartą krikščionims nėra pavyzdys; būna visokių popiežių.
Jei norite sužinoti pačią esmę, kuo skiriasi krikščionys nuo pagonių, tai užmeskite akį į arkiv. S. Tamkevičiaus šiandieninį pamokslą: http://www.propatria.lt/2019/07/arkivysk-sigitas-tamkevicius-senas-ir.html
Pagonis nuo krikščionio skiriasi kaip senas žmogus nuo naujo. Jei aiškinčiau toliau, vėl iškiltų visokių nesutarimų.
Dabar į atskirus klausimus. Kęstučiui: į visus tris klausimus atsakau “taip”, tačiau formuluočiau juos truputį kitaip ir atsakyčiau ne taip, kaip jūs suprantate.
“Baisiam” komentatoriui: tikrai nei apaštalas Paulius netvirtina, nei bet kas kitas neturi teisės sakyti, kad krikščionys privalo tapti žydais, nes bet kuri tauta yra žemiau tikėjimo. Paulius kaip tik sako: “Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje”. Šioje eilutėje jis kalba, jog visos tautos, visi žmonės susivienys Kristuje. Kaip – dabar nesuprasime. Taigi niekas šitaip negali sakyti, jog turime tapti žydais, tai kvailystė.
Žemyna (ir kiti) abejoja, ar Šv. Raštas išliko toks, koks buvo parašytas. Taip, gali būti neesminių pakitimų, bet daugybė nuorašų ir Kumrano radiniai (susiraskit internete) patvirtina, kad Šventraštis iliko iš esmės autentiškas, Nebent jį gali iškraipyti šių laikų protestantiški vertimai, kai verčiama pernelyg laisvai. Be to, jei žmogaus širdis švari, jis pačią Šventojo Rašto esmę suvoks ir neparašytą, o savo protu ir širdimi (pagalvokim apie save;).
Šį kartą tiek.
Jaunystėje brandžiajame socializme naujas žmogus buvo komunizmo statytojas, o senas žmogus – buržuazinis nacionalistas.
Jei negalima prievarta brukti, tai negalima. Atsiprašykit, susirinkit tas biblines pasakas ir nešdinkitės velniop.