Č. Iškauskas. ES postų dalybos – juokingas vaikų žaidimas smėlio dėžėje

Europos Sąjungos institucijų vadovų postų dalybos atspindi bendrą šios organizacijos negalią. Didžiulis ažiotažas, kas gi užims vieną ar kitą vadovaujantį postą, kelia ir šypseną, ir pasigailėjimą. Solidūs didžiųjų ir mažesnių ES valstybių lyderiai tarsi vaikai smėlio dėžėje žaidžia, stumdydami postų kaladėles ir rimtais bei susijaudinusiais veidais svarstydami vieną ar kitą kandidatūrą. Juokingiausia, kad tam prireikia net bemiegės nakties, kai pervargę ir pokalbių nualinti derybininkai, tarsi pernelyg padauginę velnio lašų, deda galvas ant derybų stalo ir užknarkia…

Mes prisimename, ko verti naktiniai svarstymai ir sprendimai. Net Lietuvos istorijoje jie niekada nereiškė, kad bus palankūs žmonėms: nei tragiškais 1940 – aisiais, kai Smetonai ir vyriausybei reikėjo rinktis dėl SSRS ultimatumo, nei Burokevičiaus nacionalinio gelbėjimo komiteto tragikomiškame posėdyje, nei Kubiliaus kabineto pasisėdėjimuose…

Šypseną kėlė ir sujudimas Briuselyje, kai kilo erzelynė dėl EK pirmininko kėdės. Merkel ir Makronas, Tuskas ir Orbanas, Timermansas ir Veberis, Vidurio ir Rytų Europos flango lyderiai – visi buvo taip susirūpinę postų dalybomis, kad tam prireikė net bemiegės nakties, gausybės valgių ir gerimų, atskirų kabinetų, šimtų patarnautojų ir, žinoma, milijonų eurų. Tame verpete sukinėjosi ir Grybauskaitė, tikėdamasi, kad jos maloni šypsena ir patyrimas papirks didžiųjų šalių lyderių palankumą. Veltui. Dar keletą dienų būsiančiai Lietuvos prezidentei neliko vietos ES liūtų puotoje…

Žinoma, šie dabar jau paskirstyti postai turės nemažos įtakos ES sprendimams. Ypač reikšmingas Europos Komisijos vadovės paskyrimas. Nors į šį postą tikėjosi pakliūti Grybauskaitė, bet Vilnius taip pat nudžiugo, kai jį užėmė Vokietijos gynybos ministrė, kuri Lietuvoje viešėjo prieš dvejus metus ir „atvežė“ 110 mln. eurų investicijų į mūsų karinę struktūrą.

Tačiau buvo gailu stebėti mūsų vadovės ir europinių klerkų džiūgavimą dėl Ursulos fon der Lejen (Ursul von der Leyen) išrinkimo. Jame jautėsi ir pasitenkinimas, ir apgailestavimas, kad postą vokietė paveržė iš lietuvės  (Vokietija už ją nebalsavo). Na, tiesiog vaikų darželis…

Šiame komiškame spektaklyje savo tradicinę vietą užėmė žiniasklaida. Daugiausiai jos dėka mes, viena vertus, kai ką vis tik sužinodavome iš Briuselio, kita vertus, įsijungdavome į tą pigią euforiją dėl postų dalybų. Televizija nesugebėjo pateikti išsamesnių komentarų apie vieną ar kitą pretendentą, apie šalių ir jų grupuočių pozicijas, net apie britų parlamentarų elgesio motyvus, o mus maitino informacija, kas ką valgė vakarienei, kokie buvo pusryčiai, ir kaip – dievuli dievuli! – vargsta savo šalis palikę kelios dešimtys politikų karščio ir įtampos pritvinkusiuose Briuselio rūmuose…

Vargo vakarienė, pasakytų mano bičiulis ir pasuktų į artimiausią vėsią alinę.

Bet geriau solidžiai pasvarstyti apie ES ateitį, kaip tai daro prancūzų „Le Figaro“. Jis kelia klausimą apie Europos susisvienijimo galimybes ir rašo: „Visi bandymai jėga suvienyti Europą – Karolio Didžiojo, Napoleono, Hitlerio, Stalino – nuėjo perniek“. Šiandien, jeigu Europa neras tinkamo lyderio ir bendros kalbos, jos likimas bus kaip Senovės Graikijos…

Ar galima ES krizės sprendimą rasti vaikų smėlio dėžėje?