Didikai Radvilos pirmavo pagal mišrias santuokas LDK

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) didikų Radvilų giminės istorija viena labiausiai visuomenę dominančių istorinių temų. Lietuvos istorijos instituto vyriausioji mokslo darbuotoja prof. Raimonda Ragauskienė išanalizavo ne tik XV a. pab. – XVII a. gyvavusios Biržų ir Dubingių kunigaikščių Radvilų šakos politinę padėtį, turtus, dalyvavimą viešajame gyvenime, bet ir šeimos modelį, reprodukcinę elgseną, ligas ir kitus klausimus. Viena tyrimų temų – mišrios didikų santuokos.

Mokslininkė nustatė, kad „dinastinių santuokų tradiciją XII a. pradėjo pirmieji Lietuvos valdovai, o ją pratęsė Gediminaičių ir Jogailaičių dinastija.

Iki XV a. pr. žmonas jie dažniau rinkosi iš Rytų kraštų ir daugiau stačiatikes, ypač Jogailaičiai. Nuo XV a. pab. vedybų strategijoje dominavo Pietryčių bei Vidurio Europos kryptys. LDK diduomenė, sekdama valdovų pavyzdžiu, buvo tarp pirmųjų visuomenės sluoksnių nuo XV a. pab. pasirinkusi atviro tipo santuokas su užsienietėmis.“

Radvilos buvo vieni pirmųjų, XV a. pab.–XVI a. pr. pradėję mišrių santuokų tradiciją. „Jau pirmoje XVI a. pusėje Radvilos pagal mišrių santuokų skaičių tapo neabejotinais lyderiais LDK.

Iš viso mišrios santuokos XV a. pab.–XVII a. pr. didikų giminėje buvo sudarytos 18 kartų: 11 moterų tapo Radvilienėmis ir 7 didikų dukros buvo išleistos už svetimšalių,“ – skaičiuoja prof. R. Ragauskienė ir priduria, kad tai gana dideli skaičiai.

Antai, negalutiniais duomenimis, XVI a. Biržų ir Dubingių Radvilų šakoje septyniose didikų šeimose buvo 21 moteris (13 žmonų ir 8 dukros), iš jų beveik pusė – net 6 Radvilienės – ne vietinės kilmės. Iš į Radvilų giminę atėjusių žmonų didžioji dalis (8) buvo lenkų kilmės. 3 moterys turėjo vokiškas šaknis, buvo kilusios iš kunigaikštiškos Prūsijos ir Livonijos.

„Ilgą laiką LDK didikams nepavyko, nors buvo siekiama, susigiminiuoti su įtakingiausia Lenkijoje Šidloveckių gimine. Nesėkme baigėsi Žemaitijos seniūno S. Kęsgailos ir M. Radvilos Rudojo bandymai <…> Tik M. Radvilai Juodajam pavyko susigiminiuoti su Šidloveckiais – jis vedė jauniausią Krokuvos kašteliono ir Lenkijos kanclerio Kristupo Šidloveckio ir Zofijos Targoviskos dukrą Elžbietą. Dėl šių vedybų Radvila ne tik gavo valdų Lenkijoje, bet per žmonos seseris susigiminiavo su platesniu įtakingų Lenkijos giminių ratu, pavyzdžiui, Tarnovskiais,“ – teigia prof. R. Ragauskienė.

Radvilų dukterų už svetimšalių ištekėjo mažiau nei svetimšalių tapo Radvilienėmis. Istorikė pasakoja, kad vienas tokių atvejų užfiksuotas XV pab., „kai būsimos Lenkijos karalienės Barboros teta ištekėjo už paskutinio Mazovijos Piasto Konrado II Rudojo. Šios vedybos neabejotinai buvo prestižinis dalykas. Tiesa, jos nemažai „kainavo“: mazovietis gavo 10 000 dukatų kraitį, dar tiek pat įsipareigota sumokėti per 6 metus.“

Profesorės teigimu, XVI a. Radvilų vedybinė strategija svetimšalių požiūriu buvo kryptinga. „Dar nepasiekę didžiausios savo galybės, didikai stengėsi susigiminiuoti su įtakingiausiomis, pirmiausia Lenkijos, giminėmis. Taip pat atsižvelgta į ankstesnes LDK didikų santuokas su įtakingiausių Lenkijos giminių atstovais, todėl palyginti nedaug „naujų“, „netradicinių“ giminių. Per mišrias santuokas Radvilos įgijo ryšių su platesne lenkų diduomene, jos buvo naudingos politiškai. Ne mažiau svarbus „dividendas“ buvo gauti geri kraičiai, ypač valdos Lenkijoje.  Išleisdami savo dukras už svetimšalių, XVI a. antroje pusėje didikai žiūrėjo jau ne tiek politinės naudos, kiek ekonominių dalykų. Aišku, geriausiai buvo, kai šie abu siekiai sutapdavo,“ – komentuoja prof. R. Ragauskienė.

Koks buvo į Radvilų giminę įsiliejusių kitataučių moterų gyvenimas? „Nepaisant aukštos socialinės kilmės, Radvilienės pagal LDK, o ir Lenkijoje vyraujančią patriarchalinės šeimos sampratą, didžiausią dėmesį privalėjo skirti šeimai, susilaukti ir išauginti vaikus. Labai įvairus buvo porų turėtų vaikų skaičius. Daugiausiai – 9 gimė ir 8 iš jų sulaukė pilnametystės – M. Radvilos Juodojo ir E. Šidloveckos šeimoje, – pasakoja profesorė. – Didikės taip pat turėjo geriausias galimybes tarp moterų dalyvauti viešajame valstybės gyvenime. Kaip gerai žinoma, jų veiklos spektras priklausė pirmiausia nuo vyrų, bet ne mažiau nuo pačios didikės asmenybės, santuokoje praleistų metų.“

Istorikė taip pat nurodo, kad „į giminę atitekėjusios užsienietės persisemdavo Radvilų „namų“ dvasia, aktyviai dalyvaudavo giminės gyvenime, stiprino šeimos ir Radvilų giminės galią. Joms buvo būdingas daugiau „radviliškas“ nei „prolenkiškas“ mentalitetas. Kita vertus, vartojamos kalbos, kultūrinės tradicijos požiūriu Radvilienes galima laikyti savotiškomis savo šalių ambasadorėmis.“

Parengta pagal prof. R. Ragauskienės straipsnį „XVI a. didikų Radvilų lenkų kilmės žmonos“.