V. Navaitis. Kodėl mes išsižadame savos valstybės?

Pagrindinį žodžio „valstybė“ aiškinimą rasime Dabartinės lietuvių kalbos žodyne arba akademiniame lietuvių kalbos žodyne. Valstybė – rengta politinė bendruomenė, turinti aukščiausiąją valdžią, tokios bendruomenės valdomas kraštas. Kiti žodynai tik papildo šį aiškinimą ir net gi priskiria kredito ir finansų įstaigai, bet vis vien tai yra politinių, teisinių ir ekonominių institucijų visuma, užtikrinanti tam tikros teritorijos ir jos gyventojų interesų apsaugą, paprastai pagal su šalies konstitucijoje patvirtintą jos visuomeninę santvarką; jūrų teisėje šalis, esanti tarp valstybės kontinento viduje ir jūros ir

todėl atliekanti tranzito teritorijos funkcijas keleiviams, transportui, kroviniams, prekėms ir paslaugoms [1], tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, turinti nuolatinę valdžią, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją ir suverenitetą [2].

Žodžio „valstybė“ sinonimai yra šalis, kraštas, žemės vieta. Panašus supratimas yra ir kitose kalbose, išskyrus, kaikurias slavų kalbas – makedonų, serbų, rusų ir kt. vartojančias valstybės sampratoje žodžius држава, держава – didelė ir galinga šalis (žodis kildinamas nuo держать – turėti, laikyti) ir государство (gal pastarąjį žodį labiau tinka versti kaip „viešpatija“ nuo žodžio „господь“ (dievas, viešpatis).

Nors žodžiai „šalis“ ir „valstybė“ dažnai vartojami kaip sinonimai, tačiau tarp jų yra esminis skirtumas. Sąvoka „valstybė“ suprantame kaip tam tikroje teritorijoje veikiančią valdžiai pavaldžią politinę sistemą, o žodį „šalis“ suprantame kaip kultūrinį (manoji, gimtoji šalis), geografinį tam tikros teritorijos apibūdinimą ne būtinai apimantį visą valstybę. Dabartinė Lietuvos Respublika ir LTSR – valstybės skirtingos, o šalis – ta pati, arba Britų imperija buvo viena valstybė, sudaryta iš daugelio šalių (metropolijos, kolonijų ir kitų susijusių teritorijų).

Tikėtina, kad iki žodynų sudarymo pradžios mokslinėje literatūroje bendro termino, apibūdinančio nuolat arba periodiškai atsirandančias teritorijas, nebuvo. Netgi Tacitas X-me „Germanijos“ skyriuje pateikdamas žiną apie būrimus ir žirgus mini, kad „Valstybės sąskaita juos augina baltutėlaičius tose pačiose giraitėse ir alkuose, nenaudodami jokiam darbui. Įkinkytus į šventą karietą, juos lydi žynys, karalius ar bendruomenės galva“ [3]. Šioje žinutėje svarbu ne pats būrimas ar žirgų auginimas, bet tai, kad minima valstybė, kaip rengta, turinti tam tikras prievoles žmonių bendrijai. Baltų pažangos lygis Tacito gyvenimo laikais (56–117 m.) buvo panašus ar net lenkė germanus. Tai teikia pagrindą sakyti, kad baltai taip pat turėjo savas, pagal to meto sampratą, valstybes. Dabartinė valstybės samprata skynėsi kelią kiek vėliau.

Nors praktikoje kalbant apie viduramžius be valstybės termino apsieiti sunku, vis dėl ankstyvųjų ir brandžiųjų viduramžių šis terminas nelabai tinka pagal abu pamatinius apibrėžimo kriterijus, nes valdžios ir mokesčių monopolis tik iš dalies priklausė „valstybės“ organams. Be to, viduramžių visuomenei buvo būdingi labiau asmeniniai, negu instituciniai santykiai. Todėl minėtu laikotarpiu kalbama apie personalinę valstybę ir tik XII a. pradeda formuoti teritorinės valstybės [4]. Tokiai valstybės sampratai Vakaruose įtakos turėjo įsivaizdavimas, kad jei yra vienas dievas, tai būtinai turi būti ir vienas visos teritorijos valdovas. Todėl dabar mes Tacito valstybes linkę vadinti valdomis, kunigaikštijomis ar panašiai. Kartais dar skiriamos žemės, bet tai yra tos pačios valstybės sinonimai – tautos arba tautų gyvenama teritorija, kraštas, šalis.

Šaltiniuose užsimenama apie ištisų žemių rengiamus karo žygius, pavyzdžiui, visos Lietuvos, visos Žemaitijos, visos Jotvingių, Prūsų žemės. Tai verčia spėlioti buvus kažkokių valdymo organų, siekiančių gentinę praeitį. Šitokie valdymo organai jau turėjo būti aukščiau bendruomenės [5].

Pradėjus Lietuvą minėti rašytiniuose šaltiniuose, paaiškėjo, kad jos teritorija jau buvo suskirstyta pagal tam tikrą administracinį-teritorinį suskirstymą. S. Zajančkovskis ir H. Lovmianskis priėjo išvados, kad seniausia teritorinė organizacija, derinusi visuomeninius ir valstybinius požymius yra buvęs valsčius. Valsčius buvo maždaug dvylikos kiemų kaimo bendruomenių su sueigomis, seniūnu. Sprendžiant iš šaltinių, valsčiai yra įvairių kilmingųjų priklausomybė; kilmingieji valdė įvairias įtvirtintas pilis sodybas, jų valdžia siekė aplinkinius kaimus [6].

Visi trys šv. Adalberto (Vaitiekaus) biografai, aprašinėdami jo kelionę į Prūsiją ir žuvimą, užfiksavo nemaža prūsų pasaulėžiūros detalių. Iš aprašymų matyti, kad Prūsijos pakraščio miesto Kulmo gyventojai suvokė visos prūsų „karalystės“ teritorinį, gentinį ir papročių bendrumą ir savo miestą laikė anga į šią karalystę [7]. Panašią teritorinio bendrumo jauseną turėjo jausti ir kiti baltai, taip pat ir lietuviai.

Ne visos valstybės savo raidoje išgyveno visas santvarkų formas. Didelė pasaulio dalis nepatyrė socialistinės santvarkos. Lietuva iki centralizuotos valstybės išgyveno žemių savivaldos raidos etapą. Jį istorikai dar vadina genčių sąjunga arba žemių konfederacija. V. Pašutos supratimu – Žemių konfederacija – viena iš pereinamųjų formų nuo iki valstybinės visuomeninės politinės organizacijos prie valstybės – nėra pakankamai išnagrinėta [8]. Dėsninga, kad vadovaudamiesi pasenusiomis svetimųjų idėjomis Lietuvos istorikai inertiškai valstybe laiko tik sukrikščionintą kraštą, todėl jiems būtina minčių higiena – apsivalymas nuo svetimų peršamos ideologijos.

Iš rengiamos spaudai Vytauto Navaičio knygos „Lietuva 1009 m. ir šventasis Brunonas“.

Nuorodos:

[1] https://lt.wiktionary.org/wiki/valstyb%C4%97

[2] Ten pat.

[3] Beresnevičius, gintaras. Germanai, baltai, alanai: burtų technikų paralelės. // Lituanistika šiuolaikiniame pasaulyje. Lietuva Europos istorijos ir kultūros kontekste. Senoji/naujoji lietuvių kultūra: šiuolaikinės koncepcijos. Pasaulio lituanistų bendrijos [tarptautinių konferencijų medžiaga]. – Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2004: 26.

[4] Viduramžių žodynas :[sąvokos, reiškiniai, dalykai] /sudarytojas Peter Dinzelbacher ; [iš vokiečių kalbos vertė Giedrė Sodeikienė]. – Vilnius : Aidai, 2004: 569

[5] Pašuta, Vladimiras ; [autoriaus rankraštį vertė R. Strazdūnaitė]. Lietuvos valstybės susidarymas. / – Vilnius : Mintis, 1971: 207, 208.

[6] Ten pat, p. 206, 207.

[7] Vėlius, Norbertas. Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos. – Vilnius : Mokslo ir enciklopedijų leidykla, t. 1. 1996: 170.

[8] Pašuta, Vladimiras ; [autoriaus rankraštį vertė R. Strazdūnaitė]. Lietuvos valstybės susidarymas. / – Vilnius : Mintis, 1971: 209.