Kaip žinia, Rasos (Joninių) šventė siejama su astronominiu vasaros saulėgrįžos reiškiniu. Astronominio reiškinio – matematiškai apskaičiuojama – vasaros saulėgrįžos akimirka jau įvyko birželio 21 d., 13 val. 07 min. Tai buvo ir ilgiausia metų diena trukusi 17 val. 17 min. 49 s. Nuo šiol pamažu o paskui vis greičiau ims trumpėti diena. Birželio 30 d. diena jau bus trumpesnė beveiki 5 min. ir truks – 17 val. 12 min. 56 s.
Mūsų protėviai tolimoje praeityje laikrodžių neturėjo ir matematiniais skaičiavimais saulėgrįžos dienos nenustatinėdavo. Pats seniausias būdas buvo stebėti Saulės tekėjimo ir laidos kryptį. Ilgiausiomis vasaros dienomis Saulė teka ir leidžiasi toliausiai nukrypusi į šiaurę (žiemius).
Pasiekusi šiauriausią tekėjimo ir laidos tašką Saulė „sustoja“, tuomet atrodo, kad jos tekėjimo ir laidos kryptys kurį laiką nesikeičia. Iš čia ir lotyniškas saulėgrįžos reiškinio terminas – solsticija – lot. solstitium – saulės stovėjimas, saulėgrįža.
Kiek tas „stovėjimas“ dienų trunka – priklauso nuo Saulės tekėjimo ir laidos krypčių nustatymo tikslumo. Jei stebime pvz. 1 kampinio laipsnio tikslumu (tai sudaro maždaug 2-jų saulės skritulio regimųjų diametrų kampą), tai šiauriausią tekėjimo ir laidos kryptį Saulė pasiekia jau birželio 13 d. (teka – 45 laipsniai, skaičiuojant nuo šiaurės), o leidžiasi – 315 laipsnių kryptimis) ir išbūna joje – „stovi“ iki birželio 30 d., taigi – 17 dienų.
Šventinis Rasos Saulės „stovėjimo“ laikotarpis tęsiasi iki tol, kol Saulė „apsigręžia“. Tai įvyksta tuomet, kai jau galima pastebėti, jog Saulė teka ne ten, kur tekėjo ilgiausiomis dienomis, o „apsigręžusi“ – šiek tiek pasislinkusi atgal į pietus. Saulės „apsigręžimas“ liaudyje siejamas su birželio 29 d. – krikščioniškame kalendoriuje vadinama Šv. Petro diena arba Petrinėmis.
Iki šiol sakoma: „Nuo šv. Jono iki šv. Petro (birželio 29 d.) Saulė stovi vietoje, po to pradeda trumpėti dienos“, vėliau – „Saulė atšoka atgal“ ir „dienos ilgumas atšoka atgal“. Įdomu, kad šis pastebimas Saulės padėties pasikeitimas (atšokimas), dažnai tiesiogiai siejamas su plačiai žinomu paslaptingu Saulės „šokimo“ reiškiniu. Sakoma: „Saulė šoka birželio 29 – atgal atšoka, diena pradeda trumpėti“; „Per Petrines Saulė šoka, nuo to eina trumpyn dienos“; „Per šventą Petrą Saulė atšoka… Dienos ilgumas atšoka atgal. Nuo šv. Jono iki Petro stovi Saulė vietoje, po to pradeda trumpėti dienos“ ir panašiai.
Vadinasi „šokdama“ Saulė skelbia, jog nuo šiol kasdien vis greičiau trumpins savo dienos kelią virš mūsų galvų ir mažins dieviškosios šviesos srautą.
Liaudiškame kalendoriuje Rasos (Joninių) šventei priskiriama naktis iš birželio 23 į 24 d. taigi, bemaž Saulės stovėjimo laikotarpio (06.13 – 06.30) vidurys. Kita vertus, istoriniai metraščiai liudija, kad šventė buvo švenčiama ne vieną dieną. Štai istorikas Motiejus Strijkovskis rašęs, kad ši šventė buvo paskirta Didžiajam Dievui ir trukdavusi visą mėnesį – nuo gegužės 25 iki birželio 25 d. Simonas Daukantas šią šventę vadinęs Vainikų švente rašė, jog ji buvo švenčiama 14 dienų.
Mūsų kaimynai latviai švęsdavo savaitę, austrai – 12 dienų… Lietuvos ir kitų Europos kraštų XIX-XX a. liaudies tradicijose buvo laikoma, jog vasaros saulėgrįžos šventės laikotarpis trunka nuo birželio 24 iki 29 dienos. Šis, beveik savaitės trukmės, laikotarpis mūsų krašte buvo vadinamas kupolinėmis dienomis…
Rasos šventės kaip ir kitų mūsų senųjų prigimtinės kultūros ir religijos švenčių esmė tegali būti suvokta tik perpratus mūsų protėvių pasaulėžiūrą, pajautus jos kosminę gamtažmogiškąją kilmę.
Gamtos galių versmėse panirusių mūsų protėvių pasaulis rėmėsi kitokia laiko ir erdvės pajauta negu ta kurioje dabar gyvename mes. Šventė buvo švento laiko ir šventos vietos dermė, laiko ir erdvės šventumų sandermė ir sąskambis. Jei erdvės šventumą dar esame pajėgūs šiandien suvokti ir pajausti per šventvietės vaizdinį, tai laiko šventumo potyris bebaigia išdilti iš mūsų žmogiškųjų pajautų.
Visuomenė kuriai laikas tampa pinigais pamažu praranda paties laiko kaip pirminės gamtinės žmogaus išlikimo ir išsilaikymo galių talpos pajautą.
Rasos šventė Verkiuose 2018 06 22/23 d.:
Gera buvo peržiūrėti nuotraukas ir filmuotą medžiagą. Kokie gražūs žmonės susirinko į Verkius. Smagu, kad nepamirštamos senosios gamtos šventės, kad puoselėjamos senolių tradicijos. Kol tūkstančiai žmonių švęs tradicines lietuvių šventes, kol dainuos senolių dainas, kol atliks protėvių apeigas, tai yra viltis, kad nepražūsime europiniame tautų katile.
Ačiū Alko kolektyvui, kad įdeda ir parodo mums visiems.
Jonai Vaiškūnai,ačiū Jums ką parodote mums visiems ,kad Lietuva gyva.
🙂
Vyksta stebuklai…..
”Kaip žinia, Rasos (Joninių) šventė…” Kaip tai suprasti, Jonai? Bažnyčia ir dienas ir vietas okupavo ir pajungė savo naudai. Joninės yra Rasų pakaitalas , klastotė. Tamstai tai lygiavertės šventės ? Nes : Jonas , krikščionis ?