Prezidento Valdo Adamkaus kalba iškilmingame minėjime, skirtame Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui

Tai yra prezidento Valdo Adamkaus kalba iškilmingame minėjime, skirtame Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui.

Brangūs Lietuvos žmonės, gerbiamas Seimo Pirmininke, Seimo nariai, Ministre Pirmininke, Ministrų kabinete, Konstitucijos atstovai, teismo atstovai, Sąjūdžio ir Atkuriamojo Seimo Pirmininke Vytautai Landsbergi, kurio šiandieną ligos pakirsto nėra tarp mūsų, siunčiame iš šios salės jam geriausius sveikinimus ir padėką už jo darbą. Taip pat visi svetimų valstybių svečiai, ambasadoriai ir visi gerbiamieji viešnios ir svečiai!Pradėdamas savo kalbą, turiu prisipažinti: sunkiai rinkau žodžius, kurie geriausiai pasakytų, ką jaučiu. Tokia diena, kad sieloje dera ir pats tikriausias, pats nuoširdžiausias džiaugsmas, ir kartu – pats didžiausias jaudulys. Šiek tiek ramina tai, kad žinau: ne vienas iš jūsų šiandien jaučiasi panašiai ir mėgina suvaldyti užplūdusius jausmus.

Ko gero, kitaip ir negali būti tokios istorinės šventės akivaizdoje. Lietuvai – šimtas metų. Vasario 16-osios valstybei. Valstybei, iš kurios atėjau aš ir mano karta. Valstybei, be kurios nebūtų ir Kovo 11-osios Lietuvos. Valstybei, kuri dėl savo pažangos daugelyje gyvenimo sričių šiandieną neretai pavadinama stebuklu. Taip, Vasario 16-osios Lietuva – tai mūsų stebuklas. Ir mūsų džiaugsmas, mūsų pasididžiavimas. Nežinau, kiek be manęs šioje salėje yra žmonių, gimusių Vasario 16-osios Lietuvoje, bet, manau, jie sutiktų su mintimi: mums ši šventė yra išskirtinė dar ir dėl to, kad jaučiamės tarsi gyva jungtis tarp dviejų laisvės atkarpų, perskirtų juodo okupacijos penkiasdešimtmečio. Gavome sunkių likimo išbandymų, bet gavome ir nuostabių likimo dovanų, ir kurių vienos vertingiausių – Kovo 11-oji ir šiandieninis Lietuvos jubiliejus.

Jau paminėjau dažną posakį, kad be Vasario 16-osios nebūtų ir Kovo 11-osios. Tačiau ir pati Vasario 16-oji neatsirado iš niekur. Nei Lietuvos Tarybos, nei Lietuvos valstybės atkūrimo nebūtų be XVIII ir XIX amžiaus sukilėlių, be knygnešių, be „Aušros“ ir „Varpo“, be Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos ir, žinoma, be tūkstančių lietuvių, kurie sunkiai dirbo, o laisvu laiku mokė savo vaikus lietuviškai melstis, lietuviškai kalbėti, lietuviškai skaityti ir rašyti.

Todėl, jei reikėtų pasakyti, ką šiandien laikau svarbiausiu mūsų istorijos metmeniu, sakyčiau – tęstinumą. 1918 m. vasario 16 d. – neabejotinai viena svarbiausių mūsų istorijos viršukalnių, bet kartu tai – tautos siekiai iš sukilimo lauko perkelti į politinį lygmenį, juos tęsė valstybės gynimas ir kūryba. O tai po trisdešimties metų, naujos okupacijos akivaizdoje, tęsė partizanų kova, vėliau – mūsų disidentai ir politiniai kaliniai, kol atėjome į Sąjūdį ir į Kovo 11-ąją, o vėliau – į svarbiausias Europos ir pasaulio organizacijas.

Šiandien, žvelgdamas į visą praėjusį Lietuvos šimtmetį, prisimenu ir tokį posakį: stiprus ne tas, kuris muša, o tas, kuris atlaiko. Posakis kalba apie žmones, bet puikiai apibūdina ir valstybių santykius. Mūsų tauta ir valstybė buvo mušama, bet atlaikė todėl, kad visą laiką tautoje ruseno laisvės dvasia. Todėl, kad mes savo kovose buvome kartu su savo istorijos didvyriais ir nežinomais laisvės kariais. Buvome visi išvien, vienas su kitu, vienas už kitą, vienas dėl kito. Čia matau atsakymą į dažną klausimą, kokia, mano nuomone, svarbiausia Lietuvos šimtmečio pamoka. Mano atsakymas paprastas: vienybė. Ir senas, bet nesenstantis linkėjimas: būkime kiekvienas atskiras ir nepakartojamas žmogus, bet būkime vieninga tauta, kokia tampame lemtingų išbandymų akivaizdoje, kokie esame savo širdyse.

Manęs klasėse ir auditorijose dažnai klausia: ko dar, be vienybės, palinkėtumėte Lietuvos žmonėms, o ypač – jaunimui? Atsakau: domėkitės savo istorija. Skaitykite knygas, klauskite ir klausykite, ką pasakoja tėvai ir seneliai. Žinokite: tai, kas šiandien atrodo tik žodžiai, ateityje taps vertingu jūsų turtu. Ne tik skaitykite faktus ir datas, bet stenkitės suprasti žmones, jų savijautą, jų poelgius. Stenkitės suprasti, kaip, iš kur ir kokiu keliu į Vasario 16-ąją, į Kovo 11-ąją, į šiandieną ėjo ir eina Lietuva.

Naudodamasis proga, noriu išsakyti vieną palinkėjimą, skirtą ne tiek jaunimui, kiek vyresniesiems kolegoms – politikams, viešojo gyvenimo dalyviams. Gerbiamieji, kai mes sprendžiame problemas ir ieškome atsakymų į klausimus, kai ginčijamės, kai pykstamės, nepamirškime, kad į mus žiūri ir mūsų klauso Lietuvos jaunimas. Žiūri, klauso ir viską dedasi į galvas ir širdis ir pagal mūsų elgesį sprendžia, kas yra valstybė, kas yra Lietuva. Kaip aš kadaise žiūrėjau į Prezidentą Kazį Grinių ir gaudžiau kiekvieną jo žodį, kaip dabartiniai politikai su pagarba ir smalsumu žvelgė į Sąjūdžio asmenybes, taip šiandien jaunimas klauso jūsų žodžių. Mokyklose ir auditorijose auga būsimieji Lietuvos piliečiai – būsimieji mokytojai ir prezidentai, diplomatai ir ūkininkai, būsimieji jonai basanavičiai ir vincai kudirkos, būsimieji vincentai sladkevičiai ir liudai mažyliai. Todėl – būkime orūs, neleiskime jaunimui iš anksto nusivilti politika ir viešuoju gyvenimu. Neleiskime nusivilti laisve. Neleiskime nusivilti Lietuva.

Nes Lietuva, kaip jau sakiau, buvo, yra ir bus. Šventai tuo tikiu, ir šio tikėjimo šviesoje sveikinu Lietuvą ir kiekvieną jos žmogų su mūsų valstybės šimtmečiu! Amžina pagarba telydi kiekvieno Lietuvos Tarybos vyro vardą! Ačiū kiekvienam žmogui, kuris, kad ir kur gyventų, kad ir kokį darbą dirbtų, kad ir kokių pažiūrų būtų, mintimis ir darbais buvo, yra ir bus su Lietuva ir už Lietuvą! Sveikinu su mūsų visų švente! Sveikinu ir linkiu, kad tiek Vasario 16-oji, tiek Kovo 11-oji tęstųsi – viltimis ir darbais, pažanga ir laisve, mūsų gebėjimu gyventi gražiai ir oriai, vieningai ir prasmingai. Gyventi savo tautoje! Gyventi savo valstybėje! Ačiū.