Lietuvių tautos gyvėjimas: Keli senesni gyvybės žymiai
Lietuvių tautos nykimas tūlų lietuvių jau seniai buvo numanomas. Rašoma, būk lietuvių didžiūnai XVI šimtmetyje pradėję pabusti ir bandę tautos nykimą sulaikyti. Bet tai neteisinga. Ne kraujo pasilpimas, sąmonės apsiniaukimas, tautos gyvybės nykimas buvo matomas, bet vien valdžiavos galybės dingimas, arba dar veikiau lenkų vyravimas Lietuvoj. Yra žinomas dalykas, kad Lietuvos didžiūnai ir tie, kurie prieš lenkus stojosi, buvo lenkų kalbą ir būdus priėmę. Be abejonės, šitas pasipriešinimas prieš lenkus buvo sukilimas lietuvių kraujo. Bet tuo tačiau pirmiausiai apsireiškė noras savo krašte būti valdovu, o ne lenkų pavaldiniu. Tautos kėlimas arba auginimas Lietuvos didžiūnams nerūpėjo.
Tautinio kraujo sukilimu galime taip jau, o gal dar daug teisingiau vadinti ypatingąjį apsireiškimą „svieto lygintojų“. Jis yra pasistengimas prieš priespaudą. Bet jis kyla iš tautos gyvybės. Jis yra tarsi sunkiai slegiamo miegančiojo bandymas slogutį nusiversti.
O toks bandymas labai tankiai ir kitokiu būdu pasirodo. Dar ir šiandien kartais jaučiamas.
Didžiūnų pasipriešinimas prieš lenkus seniai dingo. Ir vėlesnė kova prieš rusus buvo beveik visai vien kova už Lenkijos dykybę. Taip 1831-ais ir 1863-ais metais. Vien vargšuose gyveno probočių kraujas ir probočių sąmonė. Tik jis slapstėsi po šiaudiniais stogais.
Kitaip, o galingiau tautos gyvybė reiškėsi atskiruose žmonėse, ypačiai keliuose rašytojuose. Vienok ir tai reikia gerai suprasti. Ne visi, kurie lietuviškai rašė, norėjo tautinį lietuvių pasijautimą žadinti. Berods galima sakyti, jie rašė, kadangi juose buvo lietuvių gyvybė. Bet tas jų rašymas stovėjo naujosios tikybos tarnyboj.
Yra tai pirmiejie išlikusiejie lietuviški raštai. Jie yra vien todėl ypatingi, kad juose naujas, nelietuviškas tikybos supratimas lietuvių kalba apsireiškia. Bet jų atsiradimo priežastis buvo vien noras tikybą platinti. Nebuvo pirmoj vietoj svarbu, kad žmonės doriškai kiltų, bet kad jie tektų vienai ar antrai bažnyčiai, o tuo tad gal ir kiltų dora ir dvasia. Rašant reformacijos kunigams, rašė ir katalikai. Ir taip stojosi net Vilniaus universitetas.
Todėl visi pirmieji lietuviški raštai tėra tik visai apskritai imant tautos gyvybės žymiai. Yra jie kaip šakelės, nupjautos nuo kito medžio ir įskiepintos į lietuvių tautos medį. Dargi raštai lietuvių kalbai suprasti, jai gramatiškai aiškinti stovi tarnyboj lietuviams teikiamos tikybos.
Jau tas dalykas pasirodo ypatingas, kad, nemenant Sirvydo, pirmieji gramatikų rašytojai – nelietuviai. Randame čia vardų kaip Kleinas, Ostermejeris ir kt. Bet dirba tokiu būdu ir patys lietuviai. Iš tikrųjų jie buvo įrankiai kitataučių ir jų manymo. Visgi jie apreiškė norą savo tautą gelbėti. Įsitikinę, jog, naujus tikybos mokslus pažinę, lietuviai pakils, jie tam viską aukojo. Rašė tikybinius raštus, rašė gramatikas, vertė iš kitų kalbų evangelijas ir giesmes. O gana dažnai su visu pasišventimu.
Nebuvo jiems aišku, kad, norint auginti gyvą daiktą, reikia jo paties gyvybę maitinti, o ne jų gyvybę naudoti kam kitam padidinti, nors tai būtų tai ir kaži koks aukštas ir kilnus dalykas. Toks pasistengimas gali būti vadinamas tik apsirikimu. Nėra jokio vertesnio dalyko už patį žmogų. Jo augimui viskas turėtų tarnauti: ir tikybos, ir bažnyčios.
Taip gyvenant tūliems lietuviams lietuvišku atsidėjimu, tautos gyvybė lyg anapus jų supratimo, gal dar prieš jų norą, apsireiškė lietuvių būdais, apeigomis, pasakomis, dainomis ir naminiais išdirbiniais. Visuose tuose dalykuose tautinė lietuvių gyvybė yra tarsi susibranduoliavusi. Ji būtų turėjusi būt šildoma ir žadinama. Būdais ir apeigomis pasirodo gentiškumo ryšių supratimas. Dargi gyvenimo įstatymų numanymas. Kartais net senovės tikybos jausmai. Pasakose ir dainose atsispindina tautos amžiai. Naminiai moterų išdirbiniai apreiškia gyvąjį meno ir dailės numanymą.
Taip dirbo tūli lietuviai, tūlos lietuvės ir lietuvaitės. Ir parodė ypatingą savo gyvybę ir sąmonę. Bet viskas pasiliko tarsi srovėj. Niekur nebuvo tvirtinami, ginami tie gyvybės reiškiniai. Daug buvo ir yra lietuvių dvasinių „valdovų“, dainių, menininkų. Bet vis tik siaurose ribose. Beveik vis dar taip, kaip senovėje lietuviai gyveno.
Tik vienas ar antras iš jų mažumą iškyla. Pažįstamas yra Kristijonas Duonelaitis, gyvenęs nuo 1714-tų lig 1780-tų metų prūsuose. Tai vienas tų lietuvių dainių-poetų, kurio sieloj atsispindino lietuvių gyvenimas ir kurs atitinkamai ir rašė. Buvo tai pirmasis šiek tiek iškilęs lietuvis, kurs savo prityrimus ir jausmus išreiškė kaipo lietuvis, nieko kito nenorėdamas.
Bet ypatinga gana, kad jis visam apreikšti pasirinko svetimų kalbų ritmą, guvumą. Kad ir gana gražiai tuo naudojosi. Bet pasidarė taip, kad jo poezija pasiliko kone vien raštijos dalyku ir teko vien lietuvių kalbos tyrinėtojams. Tautai iš jų beveik jokio gaivinimo neparėjo. O vien iš to, kiek koks darbas gaivina, galime spręsti, kokia jo gyvybė. Berods tikrai graži yra jo raštuose poezija. Bet ji pasilieka visiškai ant laipsnio prastų žmonių gyvenimo ir nė čia neatidengiama tojo gelmių. Ir vien kalbos vaizduose jis pasirodo galingas. Todėl tame Duonelaitis mūsų laikais tautai pradeda svarbėti.
Ir taip iš tikrųjų pasilieka tikri tautos gyvybės reiškiniai vien lietuvių būdai, papročiai, apeigos, dainos, patarlės, priežodžiai, mįslės, žaismai ir t.t. Visu tuo bangavo lietuvių tautos kraujas ir sąmonė. Tik rodės vis siauresnėse ribose, lėkštesnėje vagoje. Ir todėl labai dažnai galima buvo išgirsti prastus žmones sakant: Mes žūvame. Nematė jie, kas darosi ir kas galima daryti. Trumpai pasakius: visa, kame lietuvių gyvybė atsispindina, iškelti į šviesesnę sąmonę, į harmoningesnį gyvumą, į galingesnį veiklumą.
1911 m.
Iš veikalo „Mūsų uždavinys“ (pirmasis leidimas 1911 m.) Vydūnas. Raštai, t. I. Vilnius: Mintis, 1990, p. 191–193. Paryškinimai redakcijos.
