„Russia is a riddle, wrapped in a mystery, inside an Enigma“ („Rusija yra galvosūkis, gaubiama paslapties, kuri slypi Mįslėje“) – vienas iš labiausiai žinomų Nobelio literatūros premijos laureato Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) aforizmų. Šie jo 1939-ųjų spalį per radiją pasakytos kalbos žodžiai greičiausiai buvo įkvėpti anos epochos įvykių – stalininio pakto su Hitleriu ir Lenkijos padalijimo. Frazė turi tęsinį, cituojamą žymiai rečiau. Nepajėgdamas įminti rusiškojo galvosūkio, sutrikęs autorius klausia: „Вut perhaps there is a key. That key is Russian national interest“ („Bet galbūt [šiam galvosūkiui] įminti yra raktas. Ir šis raktas – nacionalinis Rusijos interesas“).
Savo spėjimuose garbusis anglas klydo. Stalino plane dėl Antrojo pasaulinio karo nebuvo jokio „nacionalinio Rusijos intereso“. Šis planas atvedė iki dešimčių milijonų rusų žūties – tragedijos, nuo kurios pasekmių Rusija taip ir neatsigavo. Raktas, leidžiantis suvokti Rusijos išorės politiką, išties egzistuoja. Toji politika Rusijos istorijoje beveik visuomet buvo grindžiama ne nacionaliniais interesais, o šalį valdančio diktatoriaus asmeniniais interesais.
1939 metais SSSR išorės politika buvo išskirtinai vieno žmogaus – Josifo Stalino reikalas. 2014-aisiais – kito žmogaus – Vladimiro Putino reikalas. Šiandien raktas, „atrakinantis“ Rusijos išorės politikos mįslę, kaip ir 1939-aisiais – šio žmogaus mentalitetas, jo gyvybinių prioritetų sistema ir tikslai, kuriuos jis sau iškelia. Šiuo metu V.Putino pamatinis veiklos prioritetas – valdžios išsaugojimas iki gyvos galvos. Mat labai jau akivaizdžios buvo V.Putino kolegos Ch.Mubarako ir ypač kolegos M.Kaddafio valdžios praradimo pamokos. Todėl tauriam valdžios išsaugojimo tikslui visiškai pajungta ir Putino vykdoma Rusijos išorės politika.
Nuolatinio hibridinio karo su Ukraina eilinį ciklą Putinas pradėjo ne vasario 20-ąją, kaip kad iškaldinta Krymo nukariavimo didvyrių atminimo medaliuose, o dar praėjusių metų viduryje, kai spaudimu, šantažu, papirkimu jis privertė Ukrainą atsisakyti pasirašyti Asociacijos su Europos Sąjunga susitarimą. Putinas suvokė, jog šio susitarimo įgyvendinimas pirmiausia privestų prie naujų žaidimo taisyklių pačioje Ukrainoje. Europai pasakytas ukrainietiškas „taip“ 90 proc. reikštų „ne“ kriminalinio kapitalizmo postsovietiniam modeliui. Europinį vystymosi modelį pasirinkusios Ukrainos sėkmė – tai „koščėjaus“ mirtis putinizmui, šiai skurdžiai filosofijai, kurią propaguoja žemesniojo rango kėgėbistai, pakvaišę nuo jų reketuojamų baldų parduotuvių ir naftos kompanijų.
Ukrainos sėkmė Rusijos visuomenei taptų pernelyg užkrečiančiu pavyzdžiu ir artimiausioje istorinėje perspektyvoje lemtų neišvengiamą Putino režimo žlugimą. Todėl, pagal Putino sumanymą, Ukraina privalo arba visiems laikams pasilikti postsovietinių „pachanatų“ sistemoje, arba turi būti suskaldyta. Krymo aneksija tapo pirmuoju šio nuosprendžio žingsniu. Kovo 18-osios Putino kalba buvo sumanyta kaip Kremliui maksimaliai naudinga propagandinė Krymo prijungimo prezentacija urbi et orbi. Manau, jog ir pačiam oratoriui ši kalba nelauktai tapo tam tikru reikšmingu įvykiu – ji padėjo Putinui suvokti asmeninę problemą, jam gal ir svarbesnę, negu siekis nuslopinti ukrainiečių revoliuciją.
Bet kuris, net ir žiauriausias autoritarinis režimas negali remtis vien tik prievarta. Tokiam režimui būtinai reikia tam tikro, sisteminį pavidalą įgijančio mito, gebančio kažkuriam laikui sugundyti žymią gyventojų dalį. Ir štai mūsų akyse gimsta naujas, pakylėjantis dvasią ir spinduliuojantis mitas apie rusų žemių vienytoją Tauridės Vladimirą (Tauridė – graikų ir romėnų istorinis Krymo regiono pavadinimas – vertėjo past.). Iki kovo 18-osios Putino tikslas buvo kontroliuoti Kijevą, o Krymo aneksija – tik vienas instrumentų šiam tikslui pasiekti. Po kovo 18-osios, pagal Kremliaus mitų kūrėjų užmačias, rusų žemių suvienijimas, buvusios Sovietų Sąjungos ar net buvusios Rusijos imperijos visos erdvės „kryminalizacija“ tampa pagaliau nuo kelių pakilusio ir garbingos nacionalinės idėjos įkvėpto rusų etnoso aukščiausiuoju mistiniu tikslu ir prasme. O tuo pačiu įteisinamas ir Putino – „Rusų pasaulio“ Mesijo – valdymas iki gyvos galvos.
Sprendžiant iš televizinės isterijos ir visuomenės nuomonių apklausų, nusileidusi nuo Karpatų kalnų ir pasklidusi po pasaulį iki pat Fort Rosso Kalifornijoje, mūsų unikalaus genetinio kodo arijų gentis šį dvasią pakylėjantį diskursą pasičiupo taip pat entuziastingai, kaip kad anuomet mobilizuojantį lozungą „nudobti išvietėse“. Šitoks romantiškai perdirbtas sisteminis mitas valdovui priimtinas dar ir dėl savaime atsirandančio įtikėjimo, jog tuomet neišvengiamai atsiranda išorės priešų ir „nacional-išdavikų“, o tai reiškia, kad lengvai ir visam laikui bus pasiteisinta ir dėl artėjančios ekonomikos griūties, ir dėl būtinybės rūsčiai nubausti nepritariančius. Tiesą sakant, jokios kitos Kremliaus valdžią įvirtinančios dienotvarkės Putinas suformuluoti jau nebeįstengia.
Tačiau, kaip prieš pusmetį jau buvau įspėjęs, Putinas neišvengiamai tapo naujojo herojiško mito, pavergusio jautrias rusų sielas, įkaitu. Propagandinė šio mito eksploatacija susijusi su tam tikru pavojumi, jo logika reikalauja dinamikos bei nuolatos besiplečiančios „Rusų pasaulio“ visatos vaizdo. Bet kokia statika ar užuomina apie atsitraukimą išorės priešo akivaizdoje yra mirtinai pavojinga, galinti pagimdyti baisų įtarimą net tarp karščiausių šalininkų: „Caras netikras!“ Todėl nuo šiol iki pat paskutinės savo valdymo dienos Putinas pasmerktas įrodinėti esąs „Vladimiras Tikrasis“ ir nuolat pataikauti savajai arijų genčiai bei jai nuolaidžiauti.
Sunkumų ėmė rastis nelauktai greitai. Apakintas Krymo triumfo, Putinas neatsižvelgė į tris svarbias aplinkybes. Visų pirma, jis neįvertino fakto, jog užgimstanti ukrainiečių nacija tvirtai pasipriešins šalies kolonizavimu grasinančiai „Rusų pasaulio“ idėjai. Dar kovo mėnesį įkaitintai arijų genčiai pasakytoje kalboje Putinas pažadėjo Novorosiją – aštuonias sritis, kurias Ukrainai neteisėtai perdavė bolševikai. Tenuteisia juos Dievas. Bet netrukus paaiškėjo, jog šešiose srityse iš aštuonių, priskirtų Novorosijai, neatsirado pakankamo nevispročių bobulių skaičiaus rengti masuotėms su bažnytinėmis vėliavomis ir Putino ikonomis. Tik dviejose srityse ir keliuose miestuose įsitvirtinto marga, iki dantų ginkluota kompanija, sudaryta iš FSB ir GRU pulkininkų, MMM dešimtininkų, RNE fašistų, kriminalinių nusikaltėlių, Kadyrovo parankinių, persirengusių kazokų, išprotėjusių Afganistano ir Kaukazo karo dalyvių-veteranų. Tam, kad jie nebūtų išvyti iš Ukrainos, prireikė nuolatinio reguliarios rusų armijos buvimo – su tankais, BTR-ais, įrenginiais „Grad“ ir net kai kada šaudančiomis į Malaizijos lainerius zenitinėmis raketų sistemomis „Buk“. Projektas „Didžioji Novorosija“ susitraukė iki atskirų Donecko ir Luhansko sričių rajonų.
Antra, netikėtumu Kremliui tapo sąlyginai griežtos JAV ir ES sankcijos, gana jautriai paveikusios ir šiaip jau sąstingio apimtą Rusijos ekonomiką. Iš pradžių Vakarų reakcija buvo gana saikinga: Krymo aneksijos akivaizdoje jie net buvo linkę [prieš šį faktą] užmerkti akis, jeigu ne tuo pat metu pareikštas „Novorosijos“ projektas ir juo labiau – „Rusų pasaulio“ mega-koncepcija. Net ir kukliausias bandymas realizuoti šią koncepciją grėstų mažiausiai dviejų valstybių – NATO narių – teritoriniam vientisumui. Jei apie Ukrainą B.Obama ir A.F.Rasmussenas nedelsdami pareiškė: ši šalis – ne NATO narė, todėl JAV ir Šiaurės Atlanto aljanso karinis įsikišimas absoliučiai neįmanomas – apie Latviją ir Estiją taip jau nepasakysi.
Vien tik mintis apie galimą karinį susidūrimą su branduoline supervalstybe, dar ir valdomą kitoje realybėje gyvenančio žmogaus, NATO šalių lyderiams atrodo kaip košmaras. Vakarai likimo bandyti nenori ir būtent todėl pasirengę čia ir dabar panaudoti visas įmanomas ekonomines ir politines priemones tam, kad „Rusų pasaulio“ chimera, pavojinga tiek pačiai Rusijai, tiek ir aplink esančioms šalims, patirtų pralaimėjimą Donbase ir apie ją būtų pamiršta visiems laikams.
Trečia, sankcijų sukeltos ir toliau gilėjančios ekonominės problemos žymiai paaštrino prieštaravimus tarp dviejų viršutiniame Putino režimo ešelone susitelkusių grupuočių – globaliųjų kleptokratų ir nacionalinių kleptokratų. Savo „verslais“ ir vartojimo stiliumi visiškai su Vakarais susiję globalieji kleptokratai patiria didžiules finansines netektis ir didėjančius įprastos gyvensenos nepatogumus. Tuo tarpu nacionaliniai kleptokratai, visada pasirengę patriotiškai vogti Rusijoje ir lėbauti Krymo bei Jungtinių Arabų Emiratų kurortuose, priešingai, įvykiuose įžvelgia istorinį šansą galutinai nustumti nuo valdžios lovio savo konkurentus – Jelcino valdymo laikotarpiu iškilusius oligarchus. Kaip tokį vyksmą prieš daugelį metų rekomendavo mūsų eurazijinis mąstytojas Duginas: „Būtų protingiau, jeigu daugeliui rusų patriotų (naujiesiems „ekonominiams „opričnikams“) būtų suteikta galimybė suskaidyti atlantistų prisivogtas imperijas, padalijant jas nedideliais „opričniniais“ pajais (postoligarchiniais vaučeriais [vertybiniais popieriais – vertėjo past.]) – kad nekiltų problemų, slapstant perteklių“.
Po Kremliaus kilimu besiriejančių buldogų skalijimai ir jų kailio skiautės pasiekia mus „analitinių“ straipsnių ir paskirtų „kalbančių galvų“ duodamų intervių pavidalu. Paskaitykite, pavyzdžiui, profesoriaus Karaganovo manifestą „Išvengiant Afganistano-2“, demaskuojantį antimodernistines nekonkurencingas jėgas, kurios, prisidengdamos patriotizmo vėliava, siekia nustumti labiau išsilavinusius ir efektyvesnius biurokratijos ir buržuazijos sluoksnius. Arba, įvairovės dėlei, – pulkininko Girkino-Strelkovo tekstus, rūsčiai smerkiančius Novorosiją Minske išdavusias hienas – išdavikus, įsiskverbusius į aukščiausius valdžios ešelonus ir net vadinančius save prezidento draugais. Kaip kažkada Kerenskis tarp bolševikų ir Kornilovo, o vėliau Gorbačiovas tarp Jelcino ir GKČP, taip šiandien ir Putinas atsiduria tarp dviejų valdžios viršūnėse įsitvirtinusių įtakingų politinių grupių, iš abiejų pusių vis labiau jį veržiančių ir nepatenkintų jo vykdoma politika: tarp godžių oligarchų ir kvaištelėjusių imperininkų, tarp šeštosios kolonos ir šeštosios palatos. Ir vieni, ir kiti iš inercijos vis dar ištikimai apeliuoja į prezidentą, kaip į vyriausiąjį arbitrą, tačiau jų kantrybė senka, o jų rankos išdavikiškai siekia kaklaskarių ir tabakinių.*
* Aliuzija į Rusijos imperatoriaus Pavelo I-ojo nužudymą 1801 metais Sankt Peterburge. Perversmą organizavę rūmų gvardijos karininkai sunkia auksine tabakine smogė carui į galvą ir po to pasmaugė jį kaklaskare.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas
Rusiški dar neapsigraibė, kad patyrė dar vieną vidinę netektį – jie jau nuvalkiojo Georgijaus juostą. Georgijaus juosta buvo jų tėvų, senelių karo šlovės pasididžiavimas. O dabar žmonės labai taikliai praminė KOLORADINIAIS. Anokia čia kovos šlovė rodyti jėgą prieš ukrainiečius…