Jei Rusija ir toliau „padės“, Lietuvos istorinio tapatumo klausimai spręsis daug paprasčiau

Jeigu mums kaimynai rusai taip stipriai „padės“, aš manau, kad mūsų istorinio tapatumo ir kiti klausimai spręsis daug lengviau ir daug paprasčiau“, – sakė prof. Alvydas Jokubaitis. Jam pritarė ir prof. Vytautas Radžvilas, teigęs, jog būtina įsteigti valstybę, kitaip Lietuvos visuomenė bus sunaikinta kaip amorfinė masė. Filosofai mintimis dalijosi praėjusią savaitę vykusiame baigiamajame projekto „Istorijos politika kaip valstybės geokultūrinio ir geopolitinio tapatumo įtvirtinimo įrankis“ renginyje.

Kritiškumas istorijai – bendruomenės atomizavimo priedanga

Šiuolaikinė moderni valstybė remiasi kovos principu, o tai reiškia, jog jei pats savęs nesteigi ir neapsibrėži laisva valia kaip subjektas – tampi objektu, moliu, iš kurio lipdo kiti. Nesugebantis matyti istorijos iš savo perspektyvos žvelgia į ją kitų akimis, ir tai svarbu eurointegracijos procesų akivaizdoje. „Mūsų problema ta, kad jų netyrinėjame. Turime mokslinę europeizaciją ar ką tiktai norite, bet per dvidešimt penkerius metus Lietuvoje nėra parašyta nė vieno rimto darbo apie tai, kokie buvo ES šalių senbuvių interesai mūsų regione. Vakarų Europos šalys sprendė ir sprendžia savo problemas mūsų sąskaita, tai puikiai rodo Merkel ir Putino paktas dabar. Niekas apie tai nekalba“, – dalinosi mintimis profesorius. Anot jo, pirmas uždavinys yra analizuoti eurointegraciją, pasitelkiant filosofiją, kuri leidžia „prieiti prie tikrovės“, ištrūkti iš ideologijos, o antras – denatūralizuoti ES integraciją, t. y. nepasikliauti sveiko proto prielaida, jog tai yra tautų vienijimosi procesas. „Iš tikrųjų tai yra didžiausias pasaulio istorijoje socialinės ir net antropologinės inžinerijos eksperimentas, kuris tam tikra prasme yra radikalesnis nei vykdytas Sovietų Sąjungoje“, – sakė filosofas.

Su istorijos politika tai susiję per skatinimą būti kritiškiems savo istorijos sampratos atžvilgiu. Neofunkcinei integracijai reikalingi socialinių saitų, įsipareigojimų, taip pat ir istorinės sąmonės neturintys individai, susijungiantys į struktūras tik konkretiems funkciniams uždaviniams spręsti. Kitaip tariant, po kritiškumu savo istorijos atžvilgiu slypi atomizavimo strategija. Profesoriaus teigimu, norint susilpninti kokią nors bendruomenę, viena iš racionaliausių strategijų yra įrodinėti, kad jų istorinės sąmonės modelis – atgyvena. Per penkiasdešimt sovietų okupacijos metų instituciškai istorikų sąmonė buvo programuojama taip, kad 1918 metų Basanavičiaus valstybė būtų laikoma nesusipratimu. Šis sąmonės tipas niekur neišnyko, o reprodukavosi nauja forma.

Diskutuojant dėl Tautos istorinės atminties įstatymo neretai baimintasi, jog bus varžoma istorikų akademinė laisvė. Vytautas Radžvilas kalbėjo, jog moderniojo mokslo prigimtis nepretenduoja į tiesą klasikine prasme, o turi save pateisinti. Jokia laisva, demokratiška visuomenė mokslininkui negali trukdyti skelbti savo pažiūrų, tačiau kurie rezultatai jai reikalingi – atskiras klausimas. „Žmogus gali skelbti, jog 1918–1920 metų batalijos dėl Vilniaus tebuvo senalietuvių ir jaunalietuvių ginčas, tačiau priimti tokią tezę kaip valstybės mastu legitimuotą istorinės atminties principą faktiškai reikštų save pasilaidoti“, – kalbėjo profesorius, kritikuodamas istoriko Alfredo Bumblausko požiūrį į konfliktą dėl Vilniaus. Pasak jo, Lietuvos visuomenės ir valstybės išlikimo problema yra ta, kad neturima drąsos pripažinti, jog valstybę tik imituojame, dėl to ir nesuprantame, kam ta istorijos politika. Profesorius pasakojo šiuo klausimu kurį laiką tylėjęs „dėl šventos ramybės“, tačiau po Ukrainos įvykių supratęs, kokio tai masto problema. Jei nenorime būti sunaikinti kaip amorfinė masė, reikalinga įsteigti valstybę, sakė jis. Ukrainoje valstybė daugiau nei dvidešimt metų buvo tiesiog imituojama.

Istorizmas kaip vienas didžiausių tautinio sąjūdžio prieštaravimų

Alvydas Jokubaitis pasidalino keturiomis įžvalgomis, kurias padarė per kelerius su kolegomis vykdyto tyrimo metus. Pirmas dalykas – liberalus istorijos neutralizavimas. Suprasti šiandienės Lietuvos istorijos politiką gali padėti vokiečių filosofas Carlas Schmittas. Pastarojo idėja ta, kad modernios valstybės ieško vis naujų politinio neutralizavimo formų: iš pradžių politika išvalyta nuo religijos, vėliau nuo metafizinių, moralinių nesutarimų, galiausiai politika susieta vien su techninių klausimų sprendimu. Pasak filosofo, istorijos likimas toks pat, nes ji kelia nesutarimų, liberalioje valstybėje nesama politinio santykio su istorija. „Reikėjo Rusijos „pagalbos“ Ukrainoje, Kryme, kad mes vėl atkreiptume dėmesį, jog istorija – politiškai reikšmingas dalykas“, – kalbėjo jis. Antras profesoriaus atradimas tas, kad lietuviai neskiria LDK ir tautinės valstybės kaip politinių formų, nesuvokia valstybės ištakų, o su tuo susieta nepagarba „tėvams kūrėjams“. Jų statusą linkstama priskirti daug kam, pavyzdžiui, Karoliui Chodkevičiui, tačiau, anot profesoriaus, tai galima padaryti tik kultūrine, o ne politine prasme. Susidūrę su įspūdingu LDK kultūros paveldu, istorikai bei politikai praranda politinę nuovoką. Taip pat A. Jokubaitis kritikavo LDK kaip ES prototipo interpretavimą, esą Europa turėtų mokytis iš LDK, o modernioji tautinė valstybė – atgyvena. Profesoriaus teigimu, ginčas tarp tautininkų bei ldk’istų kyla iš dualistinės Lietuvos istorijos sampratos. Tai kelia savivokos problemų, prarandamas aiškus valstybės kilmės suvokimas. „Dabartinė politinė forma, XIX amžiuje per stebuklą prasiskynė sau kelią. Dabartinė Lietuvos valstybė kaip politinė forma mažai turi ką bendro su Kunigaikštyste. Ji priklauso tautinio išsivadavimo epochai“, – apibendrino jis.

Trečiu atradimu profesoriui tapo Motiejus Valančius. Ši asmenybė XIX a. nebuvo tik vyskupas, ir jo vyskupystę galima traktuoti kaip tam tikrą politinę formą, interregnum tarp LDK ir tautinės valstybės. Ketvirtasis atradimas A. Jokubaitį išgąsdino: istorijos politikos tyrimai pradėjo keisti jo požiūrį į tautinę valstybę. Pastaroji neįgyvendino savo kultūrinių pažadų, kad lygybė ir aukštoji kultūra bus prieinama visiems, nes pasikeitė pati kultūra. Šiandien idėja, kad kiekvienas lietuvis bus „dvasios aristokratas“, – pašalinta. „Manau, jog Valančius nesitikėjo, kad jo įsteigtose parapinėse mokyklose vėliau išaugs Lietuvos vidurinės mokyklos, o ten vaikai skaitys Fridricho Nitčės (Friedrich Nietzsche) „Anapus gėrio ir blogio“ ir tai taps pagrindiniu mūsų filosofinių diskusijų objektu“, – kalbėjo jis. Tautinis sąjūdis turi Achilo kulną: iš prielaidos, kad pakitusi individų savivoka leidžia sukurti naują tautą, padaroma išvada, jog individas gali suprasti ir daugybę kitų dalykų, keisti savo tapatumą. „XIX amžiuje buvo prašoma, kad leistų individui laisvai pasirinkti tautą, šiandien prašoma kitų dalykų – kad individas galėtų pasirinkt savo lytį“, – sakė A. Jokubaitis, pažymėdamas, jog tai tos pačios filosofijos tąsa kitomis formomis.

Istorizmas yra vienas didžiausių tautinio sąjūdžio prieštaravimų. Tautinės savimonės formavimosi laikais istorikai nebuvo vertybių atžvilgiu neutralūs stebėtojai, tačiau, įsigalėjus istorizmui, mokslininkai ėmė vadovautis kitais principais nei eiliniai piliečiai. Filosofo teigimu, patys istorikai savo mąstymo būdu redukuoja tautą į kažką kitą nei ji yra. Jie vadovaujasi teorinėmis prielaidomis, tuo tarpu praktinis protas yra susietas su tam tikrais įsipareigojimais, mitologija. „Nereikėtų tiek daug visokių istorinių pasakojimų, jeigu žinočiau, kad lietuviai bus ištikimi, kad ir kas su Lietuva atsitiktų. Tam tikra prasme jie turi stiprinti mūsų pasididžiavimą ir tikėjimą“, – kalbėjo profesorius. Kariniai Rusijos veiksmai stiprina lietuvių susitelkimą: mokslininkai toliau svarsto, o žmonės gatvėje tuos pačius klausimus šiandien išsprendžia greičiau nei kitomis aplinkybėmis. „Jeigu mums kaimynai rusai taip stipriai „padės“, aš manau, kad mūsų istorinio tapatumo ir kiti klausimai spręsis daug lengviau ir daug paprasčiau“, – sakė A. Jokubaitis.