Viešnagė pas žmones, kurie niekad neužrakina durų ir širdžių (nuotraukos, video)

Birželio pabaigoje Lietuvos Romuvos apeigų grupė „Kūlgrinda“ grįžo iš viešnagės JAV. Apie „Kūlgrindos“ kelionės įspūdžius Amerikoje kalbamės su Kūlgrindos vadovu Jonu Trinkūnu ir ansamblio nariu Šarūnu Mikelioniu.

Alkas.lt: Priminkite Jūsų viešnagės JAV tikslus ir kas Jus pakvietė?

Jonas Trinkūnas: Važiavome pirmiausia į savo dukros Indrės vestuves ir tuo pačiu metu buvome pakviesti pristatyti mūsų baltiškąją pasaulėžiūrą bei koncertuoti Naujosios Anglijos – Bostono apylinkėse – vietinei publikai. Mūsų pakvietimu pasirūpino geras Romuvos draugas Andras Korbanas (Andras Corban). Jis yra Pasaulio Religijų Parlamento tarybos narys ir vadovauja didelei Žemės Dvasios bendrijai (Earth Spirit Community), gyvuojančiai JAV šiaurės rytų krašte.

Korbanų sodyba yra maždaug už dvidešimties kilometrų nuo Bostono, o bendrijai priklausantys žmonės gyvena atskirose sodybose, išsibarsčiusiose po šį kraštą miškuose. Korbanų sodyba šiek tiek primena mūsų bendruomenės narių sodybas įsigytas Dvarciškėse (Švenčionių r.) – vidury klevas, netoliese yra akmenų ratas, kurio centre kartais užkuriama ugnis. Ji, kaip ir kitos sodybos aplinkui – nerakinamos. Tai man priminė senojo mūsų lietuviškojo kaimo tradiciją, pagrįstą bendruomeniškumu, atvirumu ir pasitikėjimu.

Alkas.lt: Kur Jūs koncertavote?

Jonas Trinkūnas: Pirmam koncertui buvome pakviesti į Konkordo (Concorde) miestelį. Nors tai mažas miestelis, bet gana reikšmingas JAV istorijoje. Miestelio centre stovi paminklas, ženklinantis krašto išsivadavimo iš britų valdžios pradžią. Konkorde gyveno keli labai žymūs amerikiečiai – Henris Deividas Toro (Henry David Thoreau) – amerikiečių rašytojas, poetas, natūralistas, industrinės plėtros ir globalizacijos kritikas, istorikas, filosofas, Ralfas Valdo Emersonas (Ralph Waldo Emerson) – amerikiečių eseistas, filosofas ir poetas, labiausiai žinomi dėl transcedentalistų idėjų skleidimo.

Nustebome sužinoję, jog koncertuosime Masonų šventykloje. Amerikoje masonai veikia pakankamai atvirai ir nesislapsto, kaip tai būdinga Europos masonerijai. Kažkada teko matyti Niujorke (New York) visuomeninių organizacijų parade dalyvaujančius masonų pulkus, išsipuošusius savo skiriamaisiais ženklais. O čia Konkorde mūsų bičiuliai tiesiog išsinuomavo masonų šventyklos (temple) salę Kūlgrindos koncertui. Salės sienas puošė Škotų ložės magistrų portretai, įvairi masonų simbolika. Lubos buvo nudažytos tamsiai mėlynai – tai žvaigždėtas dangus. Kai mūsų kūlgrindietė Žemyna Trinkūnaitė grojo kanklėmis savo mistiškas melodijas, atrodė, kad viskas dera šioje šventykloje.

Alkas.lt: Kaip vyko jūsų koncertai, kaip priėmė jūsų muziką ir dainas žmonės? Ar jie jus suprato, nesuprasdami lietuvių kalbos?

Jonas Trinkūnas: Mūsų programą sudarė Romuvos apeigų giesmės ir muzika. Giesmių turinį ir prasmę aiškindavome prieš uždainuodami. Dainavome sutartines ir senąsias liaudies dainas ir jiems visa tai buvo labai įdomu. Didelio dėmesio susilaukė Vėtros Trinkūnaitės soliniai pasirodymai ir Žemynos Trinkūnaitės kanklių muzikos kompozicijos.

Tai buvo mūsų pirmas susitikimas su amerikiečių publika. Kai pažvelgiau į susirinkusių veidus – nustebau. Pamačiau, kad jie žvelgia į mus, kaip į įžymybes ir tikrai jiems įdomius atlikėjus. Pajutome, jog amerikiečių žiūrovai yra dėmesingi ir draugiški, ko dažnai pasigendame Lietuvoje. Mūsų pasirodymą žiūrovai įvertino šiltai, jie aktyviai pirko Kūlgrindos dainų kompaktines plokšteles. Vienas kitas, priėjęs, pasigyrė esąs lietuviškos kilmės, nors lietuviškai kalbėti jau nemokėjo.

Kai teko koncertuoti studentiškame Amhersto miestelyje, mes jau jautėmės gana drąsiai, o nuolat kylantys gausūs plojimai mūsų per daug nebestebino. Tame miestelyje vyko tradicinė liaudies muzikos mylėtojų stovykla, vadinama Vilidž Harmoni (Willage Harmony). Į tradicinę stovyklą suvažiuoja geri dainininkai ir muzikantai iš įvairių Amerikos vietų. Jie parepetuoja, po to koncertuoja visuomenei. Mes kaip tik pataikėme į tokį koncertą, ir buvome pakviesti padainuoti porą mūsų dainų. Kadangi tas naujai susikūręs jungtinis ansamblis dainuoja ir kitų tautų dainas, jie išreiškė norą pramokti ir lietuvių sutartinių.

Reikia pasakyti keletą žodžių apie mūsų sutiktus Naujosios Anglijos (New England) žmones. Daugumos jų kilmė grynai europietiška, jų šaknys Anglijoje, Airijoje, Skandinavijoje. Net dauguma vietovardžių yra tokie patys kaip Britanijoje.

Mūsų bičiuliai iš Žemės Dvasios bendrijos taip pat yra labiau orientuoti į Europą, o savo mitologiją ir papročius jie formuoja iš keltiškų tradicijų. Korbanas net važinėja į Škotiją ir bendrauja su škotų folkloro žinovais, mokosi škotiškų dainų ir šokių. Gal būt todėl jiems įdomus ir kitų europiečių, pvz., lietuvių menas.

Alkas.lt: Kokių dar patyrėte įspūdžių?

Jonas Trinkūnas: Apsilankėme ir kiekvieną šeštadienį rengiamuose šokiuose Springfildo miestelyje, norėdami palyginti su Vilniuje ketvirtadieniais rengiamais tradiciniais liaudiškais šokiais. Mūsų ansamblio jaunimas iš karto įsijungė į šokimą, bet ir stebėti buvo didelis malonumas. Puikūs muzikantai grojo kantri muziką, o šokėjai šoko kontradansą. Mums paaiškino, jog kontradansas – tai angliškų, airiškų šokių mišinys su ryškia amerikietiška dvasia. Kontradansai šokami nuo XVIII amžiaus, o dabar jie populiarūs visoje Amerikoje.

Įdomu, kad bent pusė šokėjų buvo basi, ir tai netrukdė jiems energingai trepsėti. Nesimatė jokių alaus gėrėjų arba įkaušusių. Amerikietiška dvasia, ko gero, tai energingumas ir laisvumas.

Atrodo, kad čia nėra pasyvių žiūrovų. Jie arba aktyviai stebi, arba mielai įsijungia į veiksmą. Štai kodėl čia populiarūs taip vadinami „vorkšopai“ (workshop) arba pratybos. Korbano sodyboje susirinko nemažas būrys jaunimo, pageidavęs, kad mes pamokytume juos lietuviškų sutartinių.

Alkas.lt: Kaip Jums ir jiems sekėsi tai daryti?

Jonas Trinkūnas: Mokėme juos gana paprastų sutartinių, kur žodžių nedaug, na, pavyzdžiui, „Dijūta kalneli“ ir panašių. „Vorkšopų“ dalyviai buvo neblogi dainininkai. Jie labai greitai išmoko dainuoti keletą sutartinių ir, klausant jų dainavimo, atrodė, jog esi kažkur Lietuvoje.

Toks užsieniečių noras dainuoti sutartines verčia susimąstyti, ar jos nebus išsaugojusios indoeuropietiškos proistorės laikų universalumo. Šiap ar taip, susidaro įspūdis, kad sutartinės nelietuviams tarsi sužadina mums viseims bendrus tolimų laikų prisiminimus. Be to, amerikiečiai su malonumu šoko mūsų vedamus ratelius, o vyrukai labiausiai buvo nudžiuginti, kai Šarūnas pamokė juos šokti „Meškutę“, kurią jie šoko dainuodami.

Nustebino vienas jaunuolis Viljamas, gyvenantis Vermonte ir mus lydėjęs visų mūsų koncertų metu.

Jis pareiškė norą aplankyti Lietuvą kitais metais. Viljamas prisistatė esąs skandinavų dievo Thoro gerbėjas, o ši tradicija yra artima lietuvių Perkūnui.

Viljamas jau anksčiau susižinojo apie mūsų giedamą Perkūno giesmę „Didysie mūsų“. Jis sukūrė anglišką tekstą ir mūsų koncerto metu prisijungė prie mano giedojimo. Kai aš baigiau savo lietuvišką giesmę, Viljamas ją pratęsė angliškai – Perkūną atitinka Thoras, arba senesne forma Thunor:

Hail, Mighty Thunor, sky-mighty Thunor,
Hail, mighty Thunor, Earth-mighty Thunor,
Might of the Oak and might of the Hammer,
Might of the Bear and might of the Fire,
Hail, mighty Thunor, wind- mighty Thunor,
Hail, mighty Thunor, stone –mighty Thunor ,
Guard of the garth and guard of the harrow,
Slayer of trolls and crusher of giants,
Hail, mighty Thunor, crag-mighty Thunor,
Hail, mighty Thunor, rain mighty Thunor

httpv://youtu.be/df-gxpkUxxk

Alkas.lt: Ką galėtumėte pasakyti apie tą vietovę, kurioje gyvenote? Apie gamtą?

Jonas Trinkūnas: Paskutinis mūsų koncertas vyko Vermonte, kaip tik ten neseniai dar gyveno Aleksandras Solženicinas. Naujosios Anglijos gamta labai primena vidurio ir šiaurės Europos gamtą – miškai, kalvos, o Vermonte ir kalnai.

Alkas.lt: Norėtume išgirsti ir apie Jūsų dukters Indrės vestuves.

Jonas Trinkūnas: Jungtuvių apeiga vyko Central parke Niujorke. Giedojome lietuviškas giesmes, jaunieji buvo surišti lietuviška tradicine juosta.

Alkas.lt: Šarūnai, kaip tave pasitiko Amerika?

Šarūnas Mikelionis: Visų pirma, atrodė, kad atvykau į didelę puotą, į išpuoštus rūmus amerikietiškom vėliavom ir atrodė, kad apsiniaukęs dangus nuplauna miesto gatves naujiems lietuviškiems žingsniams.

Alkas.lt: Ko tikėjaisi ir kas labiausiai nustebino arba neatitiko tavo lūkesčių, maloniai nustebino?

Šarūnas Mikelionis: Labiausiai nustebino bendruomenė, pas kurią svečiavomės gamtos kampelyje. Aš pirmą kartą JAV, ir galvojau, kad viskas čia yra susiję su darbu, karjera, tačiau nustebau atradęs žmones, kurie gyvena gamtos glėbyje, puoselėdami taikos, didelės pasaulio šeimos, protėvių pasaulėjautos palikimą – amžinosios gamtos jėgas. Ir visa tai puikiai dera kasdienybėje.

Alkas.lt: Ar teko bendrauti su jaunimu?

Šarūnas Mikelionis: Jaunuolis, kuris mus vežiodavo į pasirodymus yra baigęs etnomuzikologijos studijas ir turi didelę patirtį grodamas įvairių šalių muziką. Jis nustebino savo dėmesiu ir išsilavinimu, jis pasidalino ugnies apeigų ir asmeninio tobulėjimo patirtimi. Donavanas pasakojo, kad animistinės tradicijos puoselėtojai vyrai susitinka reguliariai kas savaitę ir kiekvienas turi savo užduotis. Jie stebi gamtą, mokosi iš jos ir turi du pagrindinius mokytojus – simbolius, kurie juos stiprina – tai elnias ir vilkas. Elnias – tai nuolat siekiančio būti priekyje, lyderiauti simbolis. Besišakojantys ragai – tai tvirtos asmenybės bruožas. O vilkas – tai bendruomeniškumo simbolis, nes vilkai gyvena gaujomis, po vieną negalėtų išgyventi. Mane tai skatina labiau gilintis į lietuviškuosius simbolius ir juos pritaikyti gyvenimui.

Alkas.lt: Kaip tu vertini jūsų pasirodymus?

Šarūnas Mikelionis: Aš labai vertinu visus mūsų pasirodymus, ypač antrąjį, nes to koncerto metu buvo daugiausiai Žemės dvasios bendruomenės žmonių, kurie mums labai dvasiškai artimi.

Labai artumas pasijautė „Dijūta kalnali“ sutartinės metu, kuomet visi sustojome ratu ir ritmingai šokome, tuomet jautėsi, kad ir širdys plaka išvien su motina žeme. Tas bendras supratimas dar kartą atgimė manyje apsilankius bendruomenės Žemės Motinos šventykloje, kurios centre – krūva akmenų, suneštų ir suvežtų iš įvairių žemės vietų. Pagrindinė mintis – kad motinos augintų ir puoselėtų taiką vaikuose. Toje šventykloje žodžiai – „Lai būna žemėje taika“ – užrašyti keturiomis kalbomis.

Jonas Trinkūnas ir Inija Trinkūnienė su Korbanų šeima

Alkas.lt: Kuo Žemės dvasios bendruomenės žmonės ypatingi, kas yra bendro tarp mūsų ir jų, ir kokie skirtumai?

Jonas Trinkūnas: Jeigu kalbėtume apie dvasinius ir tikėjimo dalykus, tai rastume nemažai bendrų bruožų, kurių pagrindas – pagarba ir artimumas gamtai. Suprantama, tai reiškiasi skirtingomis formomis. Mes neturime tokios stiprios gamtoje, kaime gyvenančios senojo tikėjimo bendruomenės. Tačiau mūsų stiprybė – tai nepertraukiama dvasinė tradicija, mus pasiekusi dainų, sutartinių, pasakų, sakmių ir kitais pavidalais iki šių dienų. Tuo mes esame stiprūs ir tuo dalinamės su savo krašto ir kitų kraštų žmonėmis.