Č.Iškauskas. Nacionalizmas ar tautiškumas: kokį turime Lietuvoje?

Tuo tarpu enciklopediniai žinynai nacionalizmo sąvoką aiškina tiesmukai: tai ideologija, teigianti tam tikros gyventojų grupės tautinį bendrumą ir siekianti sujungti šią grupę į valstybinį darinį. Kitaip sakant, nacionalistas – tai būtinai siekiantis dominuoti virš kitos tautinės grupės ir ketinantis užvaldyti aukštą valstybės postą bei lemti jos sprendimus asmuo. Dažniausia jis aiškinamas kaip priešiškas ir netolerantiškas individas, aklai pasitikintis vienos tautinės grupės ideologija ir norintis primesti ją kitai.

Formaliu semantiniu kalbiniu aiškinimu nacionalizmas reiškia tautiškumą. Ištikimybė tautos skelbiamiems tikslams, idėjoms, tapatybės išsaugojimas jokiu būdu nereiškia kitų ignoravimo ar diktato jiems. Iškart išlyga: bendrose taisyklėse ir gyvenimo patvirtintose normose yra begalė išimčių. Pirmiausia tos išimtys kai kam nacionalizmą leidžia traktuoti kaip visuotinį blogį ir kažkokį visuomeninį antstatą virš tautinių mažumų ir grupių.

Kodėl?

Į žmonijos atmintį įsispaudė negatyvūs XX-ojo amžiaus reiškiniai – itališkasis fašizmas ir vokiškasis nacionalsocializmas, kurių šovinistinis užtaisas gerokai sukompromitavo ankstesnį nacionalizmo aiškinimą. Nieko nuostabaus, kad tiek Rytuose, tiek Vakaruose būtent per šią prizmę vertinamas tautiškumas. Daugumos rusų neįtikinsi, kad šiuolaikinis tautiškumas neatspindi nacizmo idėjų, o tie, kurie fronte kovėsi prieš fašistus, iki kaulų smegenų įsitikinę, kad buvusios kitos barikadų pusės veteranų eisenos Rygos gatvėmis ir neonacių pagerbimas vyksta valstybiniu mastu ir valdžiai toleruojant.

Šį istorinį į pasąmonę įsispaudusį palikimą galima būtų palyginti su lietuvių nuoskaudomis iš okupacijų laikų, iš tremčių, tautos intelektinio žiedo naikinimo laikotarpio. J.Stalinas Lietuvoje kone absoliutus blogis, o Rusijoje net du trečdaliai apklaustųjų mano, jog jo kultą reikia atgaivinti, norint šalyje įvesti tvarką. Ir ne tik Rusijoje…

Bet tautiškumo poreikį kildinčiau ne tik iš istorinės atminties. Radikalias nacionalizmo apraiškas išprovokuoja ne kas kitas, o tie patys žydų ar lenkų teisių gynėjai, tautinių mažumų užtarėjai ir teisybės saugotojai. Antai, Vasario 16-ąją Kaune vykusias eitynes griežtai sukritikavo Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zuroffas. Ne tik kritikavo, bet galų gale grasinamai pareiškė: kad tai būtų paskutinis kartas… O jeigu ne? Jeigu šiemet per Kovo 11-osios eisenas atsiras koks plikagalvis padūkėlis ir vėl iškels pritarimo neturintį šūkį „Juden – raus”? Ar tai reikš Lietuvos valstybės poziciją?

Ne su vienu sveikai mastančiu žmogumi pasikalbėjęs supratau, kad tautinės nesantaikos skatinimas yra abiejų pusių radikalų, daugiausiai iš politikų gildijos, mėgstamas užsiėmimas. Įsitikinau, kad paprasti, sunkiu darbu sau duoną uždirbantys žmonės yra toli nuo tautinių rietenų, politinių ambicijų, tarpvalstybinių nesutarimų. Dažnai jiems talkina žiniasklaida, ieškanti skandalingų temų, marginalinių veikėjų, nekreipianti dėmesio į diskusijos esmę ir rezultatus. Nacionalistas jai – skanus kąsnelis padirginti nervus ir įplieksti aistras.

O jau visai platūs vandenys tokiu atveju atsiveria nedraugiškoms užsienio žiniasklaidos priemonėms. Pernai vienas Rusijos portalas taip apibendrino Nepriklausomybės atkūrimo dienai skirtas eisenas: „Vakar „Juden – raus”, šiandien – „Lietuva – lietuviams” (sąmoningai praleidžiama antra šio šūkio dalis – Č.I.): neonaciai vis dėlto pradėjo savo patriotinį žygį Vilniuje”. Skaitome toliau: „Iškart trys eisenos ir mitingai Nepriklausomybės dienos proga vyko Vilniaus centre: patriotų kartu su neonaciais, antifašistų ir kairiosios A. Paleckio partijos šalininkų bei vadinamojo tolerantiško jaunimo, kuris Lietuvoje garsėja kaip ginantis netradicinės orientacijos asmenų teises”. Anot portalo, iš anksto buvo manoma, kad gatvėse susipeš antifašistai ir fašistai, o paskui eis mušti „žydrųjų”.

Žinoma, viso to nebuvo: nei būrių neonacių, nei į juos piktai žvelgiančios antifašistų minios, o juo labiau – susirėmimų. Vargu, ar jų bus ir šiemet.

Lietuvoje ir už jos ribų toliau pučiamas neonacizmo atgimimo burbulas. Štai 2010 m. lapkritį įsteigto visuomeninio judėjimo „Lietuva be nacizmo”, įeinančio į Socialistinį liaudies frontą (SLF), vadovas, Antrojo pasaulinio karo veteranų organizacijos pirmininkas Julius Deksnys pernai prieš šią šventę perspėjo pasaulį apie gresiančią „neonacistinę bakchanaliją Lietuvoje” ir sakė, kad ją remia oficialioji valdžia. Jis žengė dar toliau: nusišnekėjo apkaltinęs pokario kovotojus už laisvę 25 tūkstančių neginkluotų žmonių išžudymu 1944-1953 metais. „Štai kur nueina tokių nacionalistiškai nusiteikusių patriotų paradų šaknys”, – su patosu Rusijos žurnalistams tvirtino veteranas. Jis teigė, kad tokie „patriotai” į savo sąskrydžius nesivaržo kviesti SS veteranų iš Estijos, kaip įvyko Ariogaloje netoli Kauno, todėl manąs, kad jie gali pasirodyti ir Kovo 11-osios renginiuose…

Nacionalizmas (tautiškumas) yra ne visa apimantis baubas, o priemonė išsaugoti tautinę savastį globalizacijos okeane. Prieš metus citavau muzikos kritiką ir kultūros apžvalgininką Tomą Bakučionį, kuris vienoje svetainėje paskelbtame straipsnyje „Ar mums trūksta sveiko nacionalizmo?” rašė: „Nebijokime nacionalizmo, šiandien jo mums reikia daugiau, kad Lietuva liktų Lietuvoje”.

Kaip norėtųsi, kad šie žodžiai būtų antra tokio netikėtai atviro mūsų Prezidentės atsakymo dalis…