Šiais, Vietovardžių metais, reikėtų pasidomėti, ką byloja kaimų ir kitų gyvenamųjų vietų pavadinimai. Apie tai kalbėtasi su dviem pašnekovais – Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vyresniuoju mokslo darbuotoju dr. Laimučiu Bilkiu bei Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docente, mokslų daktare Filomena Kavoliute, nuo 1998-metų rašančia ir kalbančia apie vietovardžių naikinimą.
– Ar galima atsekti, maždaug kelintame amžiuje vienos ar kitos vietovės pavadinimas atsirado? Kaip tai daroma?
Dr. Laimutis Bilkis:
– Patys seniausi yra mūsų upių ir ežerų, kai kurių pelkių vardai, turintys atitikmenų kitose indoeuropiečių kalbose. Pavyzdžiui, upėvardžių šaknys al– (Alantà), ab– (Abistà), am– (Amatà) būdingos daugelio indoeuropiečių kalbų upių vardams. Tokiems vandenvardžiams gali būti keli tūkstančiai metų. Gyvenamųjų vietų vardų senumas nustatomas pagal jų pirmuosius paminėjimus istorijos šaltiniuose. Nustačius paminėjimo laiką teigiama, kad vietovardis atsirado ne vėliau kaip XIV, XV ar kitame amžiuje. Anksčiausiai istorijos šaltiniuose paminėta Lietuvos gyvenvietė (ir jos vardas) yra Apuolės pilis (853–854 m.).
– Ką atspindi vietovių pavadinimai?
Dr. Filomena Kavoliutė:
– Kaip pastebėjo vienas pirmųjų šalies vietovardžių tyrinėtojų kalbininkas Kazimieras Būga, jais kalba pati žemė. Man, kaip geografei, labai gražu vietovardyje atsispindinti gamtos aplinka, pavardės, istoriniai įvykiai, verslai. Kaimų pavadinimai apibūdina dirvožemį, augalus, kurie aplinkui augo, siejami su pro šalį tekančia upe, netoliese esančiomis kalvomis ar pelkėmis. Dabar miesto gyventojai taip ryškiai nemato ir nepastebi gamtos. Išgirdus kaimo pavadinimą dažnai kyla įvairių klausimų. Pavyzdžiui, jeigu Šaukotas, Šaukliai, Šaukava, tai kas ten ką šaukė? Budriai, Budrionys – kas budėjo, Sargėnai, Sarginė – ką saugojo? Ištisi pasakojimai gali gimti aplankius Bijūnus, Sodelius ir Rūtakiemį, Apynojus ir Perekšlius, Žaliapurvius, Krasnapolį, Dobrovolę, Skatikus, Akmenius, Vynelius ir daug kitų. Užaugau prie Eržvilko, Jurbarko rajone. Legenda pasakoja, kad kartą kryžiuočiai puolę Eržvilko pilį ir užėmę. Tačiau žemaičiai sumanę ją gudrumu atsiimti. Apvilkę vieną žirgą vilko kailiais ir paleidę į besiganančią kryžiuočių arklių bandą. Arkliai, užuodę vilko kvapą, išsilakstę, o kryžiuočiams juos besivaikant, žemaičiai atsiėmė pilį…
– Kas, kaip ir kada pradėjo tyrinėti mūsų krašto vietovardžius?
Dr. L. Bilkis:
– Bene pirmasis rinkti ir skelbti gyvosios kalbos vietovardžius pradėjo Vaižgantas. Jis juos rinko pagal tam tikrą metodiką, tvarkė ir skelbė žurnale „Dirva-Žinynas“ (1904 metais). Į šį darbą greitai įsitraukė ir žymus kalbininkas Kazimieras Būga. Dar prieš stodamas į universitetą (1905 metais), jis ragino pažįstamus rinkti ir jam siųsti savo gimtinės apylinkių vietovardžius. 1912 metais kalbininkas iš Lietuvos, Latvijos ir Prūsijos jau turėjo vien tik vandenvardžių sukaupęs apie tris tūkstančius. 1920 metais grįžęs į Lietuvą, K. Būga ėmė rašyti į spaudą straipsnius, kuriuose žodyno redakcijos prašė siųsti ne tik retesnius žodžius, bet ir vietovardžius bei kitą kalbinę medžiagą. Dalis gautos medžiagos išliko ir saugoma LMA Vrublevskių bibliotekoje.
Per savo trumpą gyvenimą K. Būga surinko maždaug 75000 kortelių su asmenvardžiais ir vietovardžiais, iš jų jo paties ranka užrašytų yra apie 35000.
– Visgi turbūt šį darbą darė ne tik pavieniai entuziastai?
Dr. L. Bilkis:
– Jau ir K. Būgos rengto vietovardžių rinkimo negalima laikyti pavienių entuziastų darbu, nes talkininkų buvo nemažai ir iš įvairių Lietuvos vietų. Tik tuomet tuo dar nesirūpino valstybės institucijos. Po K. Būgos mirties vietovardžių rinkimu rūpinosi Švietimo ministerijos Valstybės archeologijos komisija. 1934 metais buvo parengta ir išleista Kazimiero Almino (Alminauskio) sudaryta instrukcija vietovardžių rinkėjams su žemėvardžių surašymo anketa. Ji buvo išsiuntinėta pradinių mokyklų mokytojams bei girininkams. Mokyklų tinklas tuo metu buvo labai platus, mokytojai gerai pažinojo vietinius gyventojus, todėl jiems ir patikėtas šis svarbus darbas. Miškų, girių teritorijose esančių vietų vardai geriausiai buvo žinomi girininkams, eiguliams, jie juos ir užrašė.
1935–1937 metais buvo surinkta apie 150000 vietų vardų. Visos anketos saugomos Lietuvių kalbos institute. Tai – pats natūraliausias, kolektyvizacijos, rusifikacijos, melioracijos dar nepaliestas vietovardžių sluoksnis. Reikia tik džiaugtis, kad tarpukariu valstybiniu lygiu buvo suprasta vietovardžių, kaip Lietuvos kultūrinio paveldo ir mokslinių tyrimų objekto, svarba.
Vietovardžius tarpukariu tvarkė ir jų rinkimą (nuo 1935 metų) rengė ir Vidaus reikalų ministerijos Pavardžių ir vietovardžių komisija, kuriai pirmininkavo Antanas Salys, o po jo – Juozas Balčikonis. Komisijos įgaliotieji darbuotojai vyko į valsčių centrus ir iš pakviestų vietinių gyventojų užrašė vietovardžius, daugiausia – gyvenamųjų vietų vardus. Šios Komisijos buvo sudarytos pagal apskritis ir valsčius suskirstytų gyvenamųjų vietų vardų bylos, kuriose buvo nustatomos autentiškos vardų lytys, kirčio vieta bei priegaidė, kirčiuotė. Bylos saugomos Lietuvių kalbos institute. 1976 metais sudarant Lietuvos administracinio-teritorinio suskirstymo žinyną remtasi jų duomenimis.
1940 metais, Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, Lituanistikos instituto Lietuvių kalbos skyrius surinko ir sutvarkė jo vietovardžius. Buvo parengtas žodynas Vilniaus srities vietovardžiai, kuris yra vienintelis šios teritorijos gyvenviečių vardų lietuviškų formų šaltinis. Lietuviški vardai tuomet nustatyti apklausiant vietinius lietuvius, o jų neradus – atlietuvinant lenkiškas formas.
Po karo vietovardžių rinkimas ypač pagreitėjo Lietuvių kalbos institute įsteigus Toponimikos grupę (1958 metais). Ji po visą Lietuvą rengė ekspedicijas vietovardžiams rinkti. Į šį darbą įsitraukė Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugija (nuo 1976 metų), įvairios kraštotyros organizacijos, pavieniai rinkėjai. Taip Lietuvių kalbos institute buvo sukaupta vietovardžių, surinktų iš gyvosios kalbos, kartoteka, kurią sudaro apie 600000 kortelių. Jos pagrindu dabar rengiamas ir leidžiamas kapitalinis veikalas – Lietuvos vietovardžių žodynas (jau yra trys tomai).
Kitas vietovardžių šaltinis – įvairaus laikotarpio istorijos dokumentai (bažnytinės metrikų knygos, dvarų inventoriai ir kita), saugomi archyvuose ir bibliotekose. Labai svarbūs ir žemėlapių vietovardžiai. Visi istoriniai vietovardžiai kaupiami Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro Istorinių vietovardžių kartotekoje, joje – jau apie 300000 kortelių.
Lietuvių kalbos institute saugomi vietovardžiai ne tik tiriami, bet ir skleidžiami visuomenei lengvai pasiekiamomis formomis. Dalį jau minėtų Lietuvos žemės vardyno anketų vietų vardų galima rasti Lietuvos vietovardžių geoinformacinėje duomenų bazėje, integruotoje į Lietuvių kalbos išteklių informacinę sistemą (http://lkiis.lki.lt/lietuvos-vietovardziu-geoinformacine-duomenu-baze). Istoriniai vietovardžiai skelbiami Istorinių vietovardžių duomenų bazėje (http://lkiis.lki.lt/istoriniu-vietovardziu-duomenu-baze).
Vietinių žmonių ir mokslininkų vietovardžių kilmės aiškinimai dažnai nesutampa. Žmonės vietovardžių pavadinimų kilmę dažniausiai aiškina jų skambėjimu, o kalbininkai – ryšiu su upių ar ežerų vardais ar žmonių pavardėmis.
Dr. L. Bilkis:
– Mokslininkų pateikiami vietovardžių kilmės aiškinimai paremti kalbos mokslo išmanymu, faktų analize, darbo patirtimi. Jūsų pateiktų aiškinimo atvejų nė negalima laikyti kilmės aiškinimais. Tai yra padavimų apie vietoves dalykas, nieko bendro su mokslu neturintis. Bet tai yra tam tikras ir labai įdomus tautosakos žanras, rodantis didelę mūsų tautos kūrybinę išmonę. Šiaip jau kilmės aiškinimai priklauso nuo žmonių išsimokslinimo, o klystkeliais dažnai nuveda noras vietovardžiuose matyti tik tai, kas norima matyti.
– Esate minėjusi, kad sovietmečiu Lietuvoje sunaikinta 4200 istorinių, senų vietovardžių, dar apie 2 tūkst. išbraukti nespėta.
Dr. F. Kavoliutė:
– Kaimų bendruomenių ir senųjų vietovardžių naikinimas pradėtas kartu su sovietmečiu vykusia kolektyvizacija. Žemė buvo nacionalizuota, visi varyti į kolūkius, kraustyti į gyvenvietes, o turėjusieji daug žemės tremti į Sibirą. 1968 metais pradėtas gyvenamųjų vietovių vardų be gyventojų išbraukimas. Vieni vardai išbraukti, nes nebeliko gyventojų, kiti dėl didelių ūkinių ir kultūrinių pokyčių sujungti. Toks kaimų pavadinimų naikinimas turėjo gilią prasmę – naikini kaimo pavadinimą, bendruomenę, sujungdamas 10–15 kaimų tam, kad sukurtum naują, socialistinę bendruomenę, neturinčią istorinės atminties. Sovietų tikslas toks ir buvo. Sovietiniais metais vienuose rajonuose buvo išbraukta po 300–400 kaimų pavadinimų, kitur – tik 10–20. Labiausiai šiuo atžvilgiu nukentėjo Rokiškio rajonas – jame išbraukta 400 vardų, Zarasų rajone – 300 vietovių pavadinimų. Ne ką mažiau ir Švenčionių, Vilniaus, Anykščių, Kėdainių, Panevėžio, Biržų, Trakų rajonuose. Tai lėmė ne tik melioracija, bet ir skirtingas apgyvendinimo tankumas ir gyvenamųjų vietovių dydis – ūkių skaičius jose. Didelės bendruomenės, kurias sudarė po 40–50 ūkių, taip greitai nenyko kaip 1–9 ūkių bendruomenės.
– Tačiau ir atkūrus nepriklausomybę šis procesas nesulėtėjo…
Dr. F. Kavoliutė:
– Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, naikinami tie kaimai, kuriuose nebelieka gyventojų. Jų vardai išbraukiami iš registrų. Jei vieno žmogaus nuosavybėn atitenka keleto kaimų žemė, naujajam šeimininkui skiriamas vieno kaimo vardas, o kiti buvusių kaimų vardai išbraukiami. Būtina sustabdyti tokį vietovardžių išbraukimą. Naikindami tuos vardus mes naikiname tautos buvimo šitoje teritorijoje ženklus.
Šiemet keliaudama po gražiausius Panemunės kaimus ir miestelius, mačiau autobusų stoteles be vietovių pavadinimų, tik maršrutų kryptys ir autobusų išvykimo laikas kaip bežadėje stepėje. Kaimų, miestelių pavadinimai rašomi tik ant jų ribas žyminčių ar kryptį nurodančių ženklų. Kažkam pasirodė, kad kaimo pavadinimą užrašyti ir ant autobuso stotelės lentelės būtų jau per daug. Apmaudu. Norėtųsi, kad autobusais pasiekiamų kaimų vardai būtų sugrąžinti bent jau į tas lenteles, kad vietiniams malonu būtų, o atvykstantieji galėtų perskaityti, sužinoti, kokia čia vietovė.
– Kodėl svarbu vietovardžius išsaugoti?
Dr. F. Kavoliutė:
– Vietovių vardai – ryšys su tėvų namais, tėviške, gimtine, tiltas, jungiantis su protėviais. Nelikus kaimo ir net jo pavadinimo, tarsi išbraukiama visa protėvių bendruomenė, ištisos šeimos. Net ir plikas laukas, kuriame kadaise būta kaimo, turėtų vadintis tuo pačiu istoriniu vardu. Galbūt ateis laikas, kai į tą vietą žmonės sugrįš. Kodėl jų namai negali vadintis taip, kaip anksčiau vadinosi? Vietovardžiai yra nematerialus tautos kultūros paveldas. Jie leidžia numanyti, kaip protėviai gyveno, liudija mūsų istorinę tapatybę, savastį, juose slypi kalbos dėsniai, tarmių ypatybės, etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija. Kai kurie mūsų vietovardžiai daug senesni negu rašytiniai šaltiniai, bet mes nežiūrime į tai kaip į paveldą.
– Kaip siūlote spręsti šią problemą?
Dr. F. Kavoliutė:
– Savo įstatymuose, registruose turėtume paskelbti dar vieną sąvoką, kad tai – ištuštėjusi gyvenamoji vieta, kurioje vykdoma ūkinė veikla. Ir tuomet ji atsiranda visuose dokumentuose. Vietovardžių saugojimas labai priklauso ir nuo žmonių, ne tik nuo valdžios sprendimų. Jeigu žmonės domėsis tuo, kaip vadinosi vietovė, kur gimė, augo jų tėvai, seneliai, aiškinsis, kas iš senų pavadinimų išliko, kas jau nebeminima, ir tai perduos ateinančioms kartoms, tautos atmintis bus gyva. Džiugina seniūnijų, pavienių asmenų iniciatyvos buvusiam kaimui pastatyti koplytstulpį, jų vardus užrašyti ant akmenų, jais pavadinti miestelių ar gyvenviečių gatves. Tačiau tokių ženklų neužtenka. Norint išsaugoti vietovardžius ateinančioms kartoms, reikalingi įstatymų pakeitimai. Įrašyti tuos vardus į žemėlapį – kitas elementariausias atminimo ženklas, nei pūvantis, nei kitaip nykstantis. Kiekvienas vietovardis yra tarsi praeities kartų laiškas, kurį dabarties žmonėms reikėtų išmokti perskaityti ir išsaugoti ateinančioms kartoms.
– Atkuriant išbrauktus vietovardžius iškiltų daug juridinių kliūčių…
Dr. F. Kavoliutė:
– Jeigu sugebėjome atkurti valstybę, galime paskelbti ir restituciją tiems vardams, sudaryti tų vardų žemėlapį. Juk duomenys visi yra.
– Parengėte sovietmečiu ir po jo iš valstybinių duomenų išbrauktų gyvenamųjų vietovių sąvadą.
Dr. F. Kavoliutė:
– Tai sugulė į knygą „Žemė prašo nepamiršti vardų. Mūsų mirusių kaimų knyga“. Joje – vardai bendruomenių, kurios, kaip ir visas kraštas sulaukusios šalies nepriklausomybės, kūrė modernią Lietuvą, tačiau sovietinės okupacijos laikotarpiu (1940–1990 metais) buvo suardytos, ten gyvenusių žmonių atsiminimai. Kraštovaizdyje vietovardžių nesimato, bet tai – mentalinis jo laukas, kuriame egzistuoja žmonės ir visa tai, ką jie sukuria. Kai tyrinėji kraštovaizdžio raidą ir pasiimi vieno, kito, trečio šimtmečio žemėlapius, matai, kas vyksta, kiek vietovardžių išbraukta, kaip jie nyksta, supranti visą katastrofišką būklę. Norėjau nors taip juos įamžinti.
– Dėkoju už pokalbį.
„XXI amžius“
Sakyčiau sausas – bedvasis, bemeilis pakalbėjimas. Tai valdiškas paukščiuko padėjimas, skirtas vietovardžių metams. Kaip anksčiausiai paminėtas Lietuvos teritorijoje gyvenvietės pavadinimas nurodoma Apuolės (Apole) pilis. Tad kodėl nepapasakojus būtent šio vietovardžio laiško mums. Juk tai galbūt kuršiškas žodis, nėra jokio patvirtinimo, kad 853-854 metais minimu vardu jau būtų buvusi vadinama būtent ta vieta, kuri dabar turi Apuolės pavadinimą. Jis gali būti atsineštinis daug vėlesniais laikais. Be to, tuo pačiu metu istorijos šaltinyje minimas ir kitas dabartinės Lietuvos teritorijos vietos pavadinimas – Seeburgas. Taigi abu vardai vienalaikiai ir pagal tai derėtų juos abu laikyti anksčiausiai paminėtus. Tad šių abiejų vietovaedžių laiškas mums, papasakotas šiandienos mokslo šviesoje, būtų įdomus. Dabar pasikliauta iš istorinio bejėgiškumo vietoje susikurtu juokeliu apie Eržvilko vardo atsiradimą. Tai ne visai rimta pažiūra į Lietuvos vietovardžių senovės dalykus, į patį mokslą.
Puikus straipsnis ir pašnekovė.
Vietovardžiai, kaip ir hidronimai, atspindi mūsų giliausią praeitį. Tad jei gerbiame savo kraštą, turime skirti įpatingą dėmesį mūsų tautos palikimui.
Patiko moteriškė juokai ima
Kada bus žadėti sąrašai knyga apie išnykusius kaimus
Būtina surinkti viską, ką kažkada buvome išleidę ne tik viešam, bet ir tarnybiniam naudojimui! –
Pradedant tarpukariu + sov. laikų „Kalbos praktikos patarimais” (1976 m. ir kt., ir kt. antraštėmis) bei VRM tarnybinis vietovardžių sąvadas, + šių laikų leidiniai +archyvų medžiaga šia tema.
Kiek teko girdėti, kaip tik Kavoliutė jau ir išleido tą knygą/sąvadą.
Varniuose, per Č. Kudabos koplytstulpio “Pėstysis riteris” atidengimą (kažkur prieš mėnesį) daug kas ją įsigijų, nes ten buvo nuvykusi ir Kaviliutė. Pažįstami sakė, kad stora, išsami knyga.
Tad pagarba knygos autorei, kad nuoširdžoiai rūpinasi mūsų paveldu!
Filomena Kavoliūte, norėčiau paklausti, kodėl Vilniaus srityje nebuvo pakeisti lietuviškais daug pavadinimų: yra upė Mera, lenkai kaip žinome rašo Merza ir taria Meža, buvo lietuviškas miestelis nuo Meros upės – Nemera, lenkai vadino Nemeža, o sulietuvino Nemėžis. Būtina atstatyti. Visur paliko moteriškos giminės daugiskaitos pavadinimus:Santariškės, Karoliniškės ir t. t., o juk šie pavadinimai lietuviškai buvo vyriškos giminės: Santariškis, Karoliniškis, Radviliškis, Rokiškis ir t. t. Būtina atstatyti, nes lenkai paskutinio garso S netarė ir tardavo Santariški, Karoliniški ir t. t.
Dar vienas absurdas: 1778 m. prancūzų kalba išleistame žemėlapyje Nevėžis pavadinimas parašytas Nevis, o miestas Panevis, lietuviai galūnėje tardavo ilgą Y, o tada lenkai garsą S, tardavo Š arba Ž ir virto Nevėž ir Panevėž, sulietuvino Nevėžis ir Panevėžys. O juk šiauriau, kur gyveno baltai ir suomių gentys upės išlikęs pavadinimas Neva. Prašau atstatyti.
Man žiauriai patinka “Vilenščyznos” vietovardžių “lenkiški” pavadinimai: Soleczniki (Šalčininkai), Czarny bor (Juodšiliai), Deguti (Degučiai), Pogiri (Pagiriai), Ponary (Paneriai), Porubanek (Kirtimai), Troki (Trakai) ir kt. … ? Svarbiausia yra tai, kad neprigulmingos Lietuvos valdžia tai toleruoja! Lenkijoje, pvz., net Punsko gminos vadovų pavardės sulenkintos (Vytautas Liškauskas – Witold Liszkowski, Jonas Vaišnys – Jan Wojsznis ir t.t.), o ką jau bekalbėti apie vietovardžius… To tak, panowie. Graudu… ?
Ačiū! Už tai, kad po pusės amžiaus sužinojau, ką turėjo galvoje mūsų tutakiukai, kai kuriuos pavadinimus tardami. Kad ir Parubanek, Gžygoževo, dar kelis, jau nepamenu, kokius… Išgirdus, manydavau, jog jie kokį nors nutolusį miestelį mini. O čia, pasirodo, tą, pro kurį kasdien važiuodavome 🙂
Neva suomiškai ‘pelkė’.
Dėl Nevėžis ir Panevėžys – ar ten negyveno lietuviai ? Jūsų pasakymas man primena lenkišką anekdotą, kad Jablonskis sukūrė lietuvių kalbą rusakalbiams litvinams / litovcams.
Prancūzui ištarti šiuos žodžius ?
Dėl -iškis, -iškės ? Mano jaunų dienų gretimas kaimas Suvalkijoje ir šiandien yra -iškės ir tokių ten pilna : Plutiškės, Agurkiškės, Jurginiškės, Sanažiškės, Pilotiškės, …, bet yra ir Pilviškis, Gelgaudiškis, …, ir Trakiškiai, Gražiškiai, …
Mera – Merza – Nemera – Nemeža – Nemėžis yra geras Jūsų pastebėjimas, kurį nesunku sutvarkyti pagal lietuvių kalbą.
Panevėžio ir kt. Pa- neperprantantiems gal pagelbėtų pasitelkti netikriniai daiktavardžiai – pvz., paSMAKRĖ, paPILVĖ , paAKIAI ir pan., o tada pereiti prie PAMIŠKĖS, paUPIO, paEŽERĖS?
Pavadinimo Nemėžis dalis ‘Ne‘ laikytina priešdėliu giminingu su praktiškai slav. tapusiu Na – “ant”.
Aplink Vilnių(Švenčionėlių rajonas ) yra upės Mėžia, Mėžė, Mėžys, o prie Gervėčių (dabar Baltarusija) – Mėziauka, Mėželka pavadinimais. Taigi gali būti, kad ta upelė prie Nemėžio buvo vardu Mėža atitinkama tarme kalbėjusių lietuvių vadinta. Kita vertus apie Švenčionėlius yra upelių ir Mera, Meria pavadinimais vadinamų. Tad vietovardžių klausimu krašte yra būtini gilesni semantiniai vietovardžių, jų ryšio su vandenvardžiais istoriniai kalbiniai tyrinėjimai. Tokiu atveju kas dėl Nemėžio, o tuo pačiu pagrindu galima sakyti ir dėl Nemenčinės pavadinimo, lietuviškesnio atstatymo, tai nebent jų pavadinimai būtų keistini į atitinkamai lietuviškesnius – Antmėžis, Antmenčinė arba išlaikant tarmiškumą į – Anmėžis, Anmenčinė.
Juk absurdiškas upės pavadinimas Nevėžis, kada greta yra Neva. Baltų kalbose garsai Ž ir Š yra įsivyravę dėl slavų įtakos. Sanskrito kalba AS -lietuviškai AŠ. Laikas šiuos dėsningumus pastebėti ir stengtis išgyvendinti. Dėl Sūduvoje pavadinimų su moteriška daugiskaitos galūne, tai taip pat lenkų kalbos įtaka. Nesvyžius (Gudijoje)dar kartą tai patvirtina: Radvilos Našlaitėlio herbe parašyta Nesvis, lenkino Nesvyž, o lietuvino ne pagal originalą bet pagal lenkus. Tas pats ir pavadinimai Popiežius (Papies), Paryžius (Paris). reikia tuo užsiimti IR SUSISTEMINTI , bet neturiu laiko.
Dėl Nevėžio. Galbūt tai tiesiog upė, kuri teka “Ne vėžėje”, tai yra, neturi aukštų krantų. O greta yra kita, turinti labai gilią griovą, todėl ir vadinama Dubysa. Atrodo, kai kada lietuviškiausius žodžius išverčiame į suomiškus — Neva. O mūsų protėviai buvo labai pastabūs, beje, upelė Meria gal tiesiog “merkianti”, t.y. dažnai ištvinkstanti, kaip ir Merkys.
Panašu, kad su Nevėžio pavadinimo atsiradimo aiškinimu gali būti sunkumų.
Kaip žinoma, seniau vieno žmogaus ar kaimo žemę nuo kito skyrė ežios. Tą šio žodžio -ėž-/-ež- šaknį esant galima įžiūrėti ir Nevėžio pavadinime. Kita pavadinimo žodžio dalis Nev- gal būti giminiuotina su Nevos upės, o taip pat ir su kitoje Nemuno pusėje esančios Novos upės pavadinimais. Šios Nev-/ Nov- šaknys kalbos mokslo yra giminiuojamos su latv. nave – “mirtis”. Taigi pirminis Nevėžio upės pavadinimas galėjęs būti Nevis/ Nevas ar pan. ir reiškęs “apmirštančios tėkmės upė”. Beje, tą pačią semantiką patvirtintų ir suomiško žodžio ‘neva’ reikšmė – “pelkė”. Atrodo tėkmės apmirimai ir yra būdingi Nevėžiui. Jie aukštupyje yra būdingi ir Nemunui. Dzūkai turi žodį užniemti, – sakoma rankų pirštai užniemo – “apmirė”. Tad Nemunas reikštų – tas, kuris tekėdamas vietomis apmiršta (užniemsta), bet ir vėl toliau sau teka, – vienu žodžiu sakant, – “apmirštonas – užniemonas”. Tokie upių požymiai senojoje pasaulėžiūroje buvo mitologizuojami – susakralinami (supaslaptinami). Iš čia radosi tie istorijoje žinomi Nemuno ir Nevėžio sakralumo faktai.
Iš istorijos – Lietuvos sutarčių su Ordinu – žinome, kad jam Lietuva buvo dovanojusi žemes iki Nevėžio upės. Taigi šia upe ėjo Ordino ir Lietuvos žemes skirianti ežia (riba, siena), todėl ji galėjo būti imta vadinti sudurtiniu žodžiu Nevaežis> Nevežis > Nevėžis. Gali būti, kad ta upe ėjusi ežia dar gilesnėje senovėje skyrė genčių žemes, taigi tada ir pavadinimas Nevėžis būtų dar senesnis.
Juk daug yra bendrų su suomiais žodžių, juolab iš ten kur išteka Nevys (Nevėžis) netoli jau ir lyviai-suomių gentis. Taigi, o upė Mera ar Meria ir kalbu apie tai, kad netoli Merkio – tai bendra šaknis, o aš kalbu, kad palikta sulenkinta gyvenvietė Nemera, bet len kiškai Nemerza – Nemeža ir sulietuvinta Nemėžis, o turi būti Nemerys arba Nemera.
Atkreipdama dėmesį į vietovardžius, dr. Filomena Kavoliūtė atlieka kartu ir aisčių (baltų) civilizacijos pasiekimų saugojimą, nes vietų pavadinimai turi informacinį krūvį. Tik reikia jį narplioti, kaip tai daroma “Auksinio proto” žaidime. Pavyzdžiui, keičiant žodyje raidę, keičiama žodžio prasmė, nekalbant jau apie žodžio skiemenų atskyrimą, jų apvertima ir t. t. Algirdas Julius Greimas vadina tai semantika, kas reiškia procesą, siekant sutrasti tikrąją žodžio prasmę.
Šaipytis todėl iš dr. F. Kavoliūtės darbų tikrai nedera. Pavyzdžiui, Eržvilkas = eržilinis, t. y. kažkuo labai svarbus Vilkas. Kuo? Žiūrėdami į nuo Birutės kalno ano meto observatorijoje (atkasė hab. dr. Valdas Žulkus) pažymėtas Zodiako ženklų kryptis matome, kad Eržvilkas čia stovi Vilko (dabar Liūto), žvaigždyno sektoriuje. Tada pagal ryškiausios žvaigždės Regulas (o tai – priekinė Vilko pėda) padėtį sektoriuje, lyginant su šios dienos padėtimi (centras Birutės kalne), galima buvo apskaičiuoti 134° x 72 m. = 7632 m. pr. Kr. observatorijos įkūrimo datą. Žiūrint nuo kalno, tame pačiame 30°sektoriuje be Eržvilko yra ir Vilkija, Vilkpėdė, Vil(k)nius. Pasakykite, kas dar pasaulyje tokiu metu apart aisčių (baltų) turėjo struktūrinę astronomijos observatoriją? Tai buvo toli iki vokiečio Koperniko, kuris pirmas ištyrė, jog Žemė sukasi aplinkui Saulę, o ne atvirkščiai. Knygą “Apie dangaus sferų sukimąs”i, dedikuotą popiežiui, Vatikanas čia pat įtraukė į draudžiamų knygų sąrašą ir tai reiškė, jog perskaičiusiųjų laukia inkvizicija. Galgi dabar, atgailaujant už ankstesnę nuodėmę, Lietuvos bažnyčios hierarchai leis restauruoti mūsų observatoriją kalne bent dalimis, kad ši galėtų pasaulio žmonių akivaizdoje šviesti dangiškos jų suteiktos mums malonės šviesa? Vilko vaizdas, įtrauktas į pasaulyje žymiausių pagonių ženklų šimtuką, įpareigoja juos tai padaryti. Kaip kad legenda apie Eržvilką, kurią išsaugojo dr. Filomena Kavoliūtė, įpareigoja sovietinio režimo kankinį Jo ekscelenciją Sigitą Tamkevičių tarpe kitų klausimų Kurijoje šį reikalą tinkamai irgi išspręsti.