S. Birgelis. Vytauto rinktinės 4-osios kuopos partizanai. Agentai ir provokatoriai (VIII)

(Tęsinys)

Sovietai daug dėmesio skyrė Buktos ir Sūsninkų miškų regionui. Čia buvo nukreipti MVD Vladimiro karininkų mokyklos kursantai.

Stribai įdėmiai rinko žinias apie 4-osios kuopos veiklą bei jos narius. Darė tai agentūrinio tinklo pagalba ir tardant suimtuosius.

Kiekviena prieš 4-ąją kuopą kovojusi žinyba turėjo savo atskirą agentūrinį tinklą. 1948 m. sausio mėn. į būrio gretas čekistams pavyko infiltruoti agentą Čepuką.

Po kelių mėnesių žinios apie jį dingo. Jo likimas nėra žinomas. 1948 m. sausio mėn. čekistų į kuopą atsiųstas agentas Jodinas perėjo į partizanų gretas.

Kuo 4-osios kuopos gretos labiau retėjo, tuo kovoje su likusiais svarbesnė saugumiečiams tapo agentūra. Vytauto rinktinės 4-ąją kuopą įvairiais laikotarpiais sekė apie 40 NKVD ir MGB agentų bei pranešėjų.

Prie jų reikėtų pridėti daugybę pasieniečių ir geležinkelininkų, kurių veikla buvo nukreipta prieš miško brolius.

1949–1950 m. būrį persekiojo 4 agentai: Juodinis, Vėjas, Udras ir Medis bei 5 pranešėjai:

Sakalas, Štreimikas, Julijus, Samarinas ir Maidanas.

Jau 1947 m. kuopos įtaka regione susilpnėjo. Ji tuo metu patyrė didelių nuostolių. Kuopai vis sunkiau darėsi vykdyti pagrindines užduotis.

Julius Mielkus-Lubinas prisimena:

„Keturiasdešimt septintųjų metų gegužės pabaigoje į mūsų būrį atėjo vienas dviejų vyrų, kuriuos mes prieš metus pervedėme grįžusius iš užsienio per sieną.

Jis su žmona norėjo grįžti į užsienį, todėl vėl paprašė mūsų juos pervesti į Lenkiją. Iš Lietuvos pusės pasienio apsauga buvo sustiprinta.

Šiam žygiui reikėjo didelio atsargumo. Apsistojome Aguonių kaime pas ūkininką netoli sienos. Nusprendėme, kad apsaugai penkių vyrų užteks.

Pasiruošėme Kovas, Pempė, Tigras, aš ir dar vienas vyras, kurio nei pavardės, nei slapyvardžio nebeprisimenu, ir, sulaukę sutemos, atsargiai pašešupiu, pušynėliais išėjome sienos link.

Niekieno nepastebėti pasiekėme Lenkijos–Lietuvos sieną. Trumpas atsisveikinimas, ir svečiai nuėjo į Lenkijos pusę, o mes grįžome atgal.

Aš, Vincas Gurevičius ir Bonifacas Rutkauskas nuėjome į Menkupius pas Pupką; ten buvo bunkeris, jame radome daugiau vyrų.

Būdami pas Pupką, gavome žinią, kad Gintautų kaime pas Zavecką bunkeryje yra sužeistas mūsų būrio vadas Špokas. Aš su B. Rutkausku ir V. Gurevičiumi nuėjau jo aplankyti.

Radome vadą su peršauta ranka. Kalbinome eiti su mumis, tačiau jis atsisakė teisindamasis, kad pas jį turi ateiti medicinos seselė ranką apžiūrėti. Jis tik prašė, kad kas nors iš mūsų pasiliktų su juo. Pasilikau aš.

Bonifacas su Vincu išėjo atgal į Menkupius, o aš su Sergijumi išsiropštėme iš bunkerio ir nuėjome pas kaimyną pavakarieniauti. Grįžę įlindome į bunkerį ir nusirengėme miegoti.

Sergijus dar papasakojo, kaip jam ranką peršovė. Jis ir Jurgis Vasiliauskas-Skydas, rodos, būdami Tabarų kaime, užėjo ant rusų pasalos. Skydas pasitraukė sėkmingai, o Špokui kliuvo į ranką.

Po šio pokalbio greitai užmigome. Bet ilgai miegoti neteko. Per miegą išgirdau virš bunkerio kažkokį triukšmą.

Pažadinau Sergijų: „Girdi triukšmą viršuje?

Tikriausia tai rusai, bunkeris surastas, mes išduoti.“ Sergijus manęs klausia, ką darom? Aš jam atsakau: „Tu vyresnis ir amžiumi, ir pareigomis, kaip nuspręsi, taip ir darysim.“

Sergijus nusprendė veržtis į viršų. Kai rusai bandė atidaryti bunkerio dureles, jis paleido į jas automato seriją. Rusai metė ant durelių granatą, ši sprogdama išmušė jose nemažą skylę.

Sergijus man sako: „Mesk granatą į viršų per skylę.“ Išmečiau granatą ir beveik tuo pačiu metu bunkeryje sprogo granata, įmesta rusų. Ji Sergijų užmušė, o aš netekau sąmonės.

Ją atgavau tik Marijampolėje, NKGB kieme. Granatos skeveldros man kliuvo į kairę koją ir pilvą, o galvos nelietė.

Atgavęs sąmonę pagalvojau, kad būtų buvę geriau, jei būčiau žuvęs kartu su Sergijumi. Bet, matyt, tokia buvo Dievo valia. Tai įvyko keturiasdešimt septintųjų metų birželio 10 dieną.“

1947 m. sovietai jau buvo tiksliai išanalizavę būrio veikimo teritoriją. Tų metų birželį, čekistams aptikus štabo bunkerį, jie sužinojo apie 4-osios kuopos veiklą Lenkijoje.

Marijampolės MGB skyriui ir Lenkijos pusėje veikiančiai pulko agentūrai bei Lenkijos pasienio kontržvalgybai apsikeitus duomenimis, 1947 m. rugpjūčio pabaigoje buvo suimti visi 9 Lenkijoje gyvenę 4-osios kuopos nariai, tuo metu vadovaujami A. Pakruopio-Pelėdos.

Nuo to laiko būrio veikla buvo čekistų pripažinta ypatingai pavojinga. Tardymo metu žinių apie kanalus su Vakarais saugumui nepavyko gauti. Eiliniai partizanai arba tokių žinių neturėjo, arba per tardymus nieko nepasakė.

***

1947 m. rugsėjo 1 d. iš Lenkijos į Marijampolės NKGB būstinę buvo atvežti:

Antanas Pakruopis-Pelėda, Gediminas Lastauskas-Garnys, Julius Nevulis-Ožys, Albinas Kliukinskas-Maželis, Alfonsas Kliukinskas, Vincas Kibildis-Kardas, bei Kostas Kubilius-Meška.

Marijampolėje buvo laikomi rūsyje. Visi vienoje kameroje. Išbuvo 5–6 dienas. Paskui juos perkėlė į kitą rūsį.

Ketvirtosios kuopos partizanas Kostas Kubilius-Meška pasakoja:

„Kalėdami Vytauto g. 26, mes beveik negaudavome maisto. Atnešdavo truputį duonos plutelių ir vandens.

Galvojome, kad sušaudys. Kamera (rūsys) buvo labai ankšta, langelis – tik duryse, grotuotas. Miegojome su drabužiais ant cementinių grindų.

Visi buvome suimti dabartinėje Lenkijos teritorijoje, Suvalkų trikampyje. Mane suėmė Šlynakiemyje, 3 km nuo Punsko, 1947 m. rugpjūčio 14 d. 1945 m. gruodžio mėn. aš ir mano draugai perėjome sieną.

Ėjome:

Antanas Pakruopis-Pelėda, Julius Mielkus-Lubinas, Vincas Kibildis-Kardas, Albinas Kliukinskas-Maželis ir kiti, aukščiau paminėti. Jie visi liko Lenkijoje pas savo gimines lietuvius, o aš grįžau į Lietuvą.

Manėme, kad Lenkijoje saugiau, kad ten galima bus pasidaryti dokumentus.

Visi minėti vyrai Lenkijoje buvo suimti ir atvežti į Marijampolę, į Vytauto g. 26. Aš Lenkijos–Lietuvos sieną kirtau 13 kartų. Man teko gabenti per sieną paštą iš užsienio. Jį atnešdavau į Vytauto rinktinės 4-tą kuopą.

Pagrindinis ryšininkas buvo Šleževičius Antanas-Erelis, o aš buvau jo padėjėjas. Antanas Šleževičius gimė 1911 m. Rūdnykų kaime, Sangrūdos valsč., Lazdijų apskr. Mirė 1955 m. tremtyje Rusijoje.

1946 m. gegužės 1 ar 2 dieną mes kirtome Lenkijos–Lietuvos sieną, perėjome į Lietuvą. Mūsų buvo 6 žmonės.

Vedėme per sieną Etilą (Atilą – J. S.) ir Hektorą, kurie atstovavo partizanams užsienyje. Juos turėjome pristatyti į Geležinio Vilko rinktinę į Pagraižo mišką, tarp Šilavoto ir Veiverių.“

Apie tardymą Marijampolės NKGB pasakoja Mielkus-Lubinas:

„Prasidėjo tardymas Marijampolės NKGB. Sunku aprašyti, ką jie su manimi darydavo.

Į čekistų klausimus pirmiausia atsakinėjau taip:

aš vos tik kelios dienos, kai grįžau iš Lenkijos, tenai esu gimęs ir ilgai ten prabuvau.

Minėjau, kad prieš keletą dienų mūsų vyrų būrys, eidamas per sieną į Lietuvos pusę, susišaudė su rusais. Tame būryje buvau ir aš. Iš pradžių tardytojas rašė, ką jam sakiau.

Tačiau kitą dieną atvestas tardyti ant stalo pamačiau krūvą dokumentų ir kitą tardytoją, lietuvį, pavarde Svirskis. Kam teko būti Marijampolės NKGB, žino šį tipą.

Pirmieji jo žodžiai buvo tokie:

„Jokioj Lenkijoj tu nebuvai…“ ir pradėjo vartyti tuos prirašytus popieriaus lapus, iš jų skaitydamas, kuriais metais ir kurią dieną įstojau į partizanus, kur ir kokiose kautynėse dalyvavau, kada ir kaip buvau sužeistas.

Per daug nesijaudinau – reikėjo su lemtimi susitaikyti: žinojau, kad mažiau kaip 25 m. lagerių negausiu. Bet kai pradėjo vardyti bunkerius, partizanų slapyvardžius, ryšininkus, iš siaubo pastirau – iš kur jie tai galėjo žinoti?

Vėliau paaiškėjo, kad tuos dokumentus enkavėdistai rado Mernkupiuose pas Pupką bunkeryje. Jame buvo trys vyrai: Antanas Marcinonis-Balandis, Bonifacas Rutkauskas-Apuokas ir Vincas Gurevičius.

Apsiausties metu B. Rutkauskas ir V. Gurevičius nusišovė, o A. Marcinonis-Balandis pasidavė rusams. Bunkeryje buvo ir skardinė dėžė su dokumentais, vyrai ją užmiršo sunaikinti, todėl jie ir pakliuvo į enkavėdistų rankas.

Kartą į kamerą, kurioje kalėjau, atvedė žmogų nuo Marijampolės. Jam atrodė, kad jį turėtų greitai paleisti.

Aš jo paprašiau, kad išėjęs į laisvę nueitų nurodytu adresu ir praneštų mano namiškiams, jog esu gyvas. Kitą dieną iš tikrųjų jį išleido ir mano prašymą jis įvykdė.“

Ilgainiui pradėjo retėti Ožio būrio ryšininkų ir rėmėjų tinklas. Partizanų kovos sąlygos darėsi vis sudėtingesnės. 1947 metais partizanai neteko svarbių bunkerių – Puščios, Panerių, Ukrainos, Jeruzalės, Kremliaus.

Kartu su slėptuvėmis būrys neteko ir juos prižiūrėjusių, ryšininkų ir kt. Kazio Ilgūno ūkio bulvių lauke iškastoje duobėje saugumiečiai rado rinktinės štabo ir žvalgybos skyriaus dokumentus.

Partizanai nuolat keisdavo veikimo vietas, kilnojosi iš vietos į vietą. Čekistai eidavo jų pėdomis, užsiverbuodavo vis naujų pagalbininkų.

Labiausiai pakenkė partizanams buvusi jų ryšininkė Šimulių kaimo agentė Upelis, agentas Ūkininkas ir buvęs partizanų ryšininkas, Kreivosios kaimo gyventojas Prožektas.

Partizaninis judėjimas susilpnėjo sovietams pavykus likviduoti 4-ąją kuopą. Jos niekaip ir niekuo nebuvo įmanoma atkurti ar pakeisti.

Ožio būrio gyvavimo pabaiga – 1952 m. gegužės 20 d., kai buvo suimtas ilgametis ir paskutinis vadas Algimantas Rutkauskas-Miškinis.

Jis pradėjo partizanauti būdamas 18 metų. 1952 m. rugsėjo 4 d. Vilniuje jis buvo nuteistas sušaudyti.

(Pabaiga)