(Tęsinys)
Ne visos dvišalės sutartys abiem šalims būna lygiai naudingos.
2021 m. rugsėjo 17 d. Lenkijos nacionalinio švietimo ministras Dariušas Piontkovskis (Dariusz Piontkowski) ir Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius Vilniuje pasirašė „Deklaracijos dėl lenkų tautinės mažumos Lietuvos Respublikoje ir lietuvių tautinės mažumos Lenkijos Respublikoje švietimo“ įgyvendinimo planą.
Sutartis pasirašyta dalyvaujant Lietuvos ir Lenkijos premjerams.
Šalių įsipareigojimai yra įvardyti oficialiame Lenkijos valstybės administracijos portale: čia.
Cituoju:
„Pagal priimtą planą Lietuva įsipareigojo:
Iki 2022 m. įvesti valstybinį ir mokyklinį lenkų kaip gimtosios kalbos brandos egzaminą, o valstybinio ir mokyklinio brandos egzamino rezultatus prilyginti kitų valstybinių ir mokyklinių brandos egzaminų rezultatams stojant į Lietuvos aukštąsias mokyklas.
Aprūpinti lenkų mokyklas lenkų gimtosios kalbos bei kitų dalykų vadovėliais, tarp jų ir įsigytais Lenkijoje.
Užtikrinti lenkų tautinių mažumų mokykloms kvalifikuotus ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pagrindinio ugdymo mokytojus bei padidinti švietimo pagalbos specialistų skaičių (logopedų ir spec. pedagogų).
Sudaryti sąlygas lenkų tautybės vaikams, besimokantiems tose mokyklose, kuriose ugdymas vyksta lietuvių kalba, lankyti lenkų kalbos būrelį arba būrelius lenkų kalba.
Papildomai Lietuva užtikrins taisyklių, leidžiančių finansuoti lietuvių kalbos mokymąsi 5 valandas per savaitę darželiuose bei pradinėse klasėse, įgyvendinimą.
Lenkija įsipareigojo:
Leisti lenkų mokyklų Lietuvoje mokytojams ir mokiniams naudotis nacionaliniais Lenkijos ugdymo ištekliais ir platformomis (dėl koronaviruso uždarius mokyklas, lenkų mokyklos Lietuvoje naudojosi Integruotos ugdymo platformos bei Įjunk Lenkiją ištekliais).
Bus sustiprintas Lietuvos ir Lenkijos švietimo įstaigų bendradarbiavimas mokytojų tobulinimosi srityje. Bendradarbiaujant su Lenkų švietimo plėtros užsienyje centru, priklausančiu Nacionalinio švietimo ministerijai, bus paruoštas lenkų kalbos ir kitų dalykų, dėstomų lenkų kalba, mokytojų kvalifikacijos tobulinimo pasiūlymas.
Papildomai Lenkijos pusė užtikrina veiksmus, numatytus įstatyme, susijusius su finansavimu, aprūpinimu vadovėliais, mokytojų kvalifikacijos tobulinimu.
Deklaracijos įgyvendinimo plano pasirašymas – tai Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimo švietimo srityje rezultatas.“
Šioje deklaracijoje Lietuva įsipareigoja įvykdyti labai konkrečius dalykus, Lenkija nedaug, arba beveik nieko.
Lietuva turi aprūpinti lenkų mokyklas lenkų gimtosios kalbos bei kitų dalykų vadovėliais nuo 1 iki 12 klasės (inicijuoti jų leidimą arba jų pritaikymą), o Lenkijos pusė papildomai (iš dalies) užtikrina veiksmus, numatytus įstatyme (nežinia kokiame), susijusius su finansavimu (iš dalies), aprūpinimu vadovėliais.
Lietuviškose mokyklose Lenkijoje labai stokoja lietuviškų vadovėlių. Jų nėra, tad mokiniai priversti juos kopijuoti ir mokytis iš palaidų lapelių.
Svarbu išlaikyti mokyklas lietuvių dėstomąja kalba, kadangi tik jos užtikrina gimtosios kalbos išsaugojimą. Jau ne kartą esu rašęs, kad įgyvendinant Lenkijos švietimo reformą, buvo uždaryta 50 proc. lietuviškų mokyklų.
Dalyje jų lietuvių kalba buvo dėstoma kaip papildomas dalykas, tačiau jos atliko svarbų vaidmenį.
Uždarytos buvo:
Ramoniškės (2000 m.), Krasnagrūdos (2005 m.), Aradnykų (2005 m.), Vaitakiemio (2005 m.), Klevų (2009 m.) mokyklos, panaikintos lietuviškos klasės Krasnavo mokykloje (2010 m.), likviduotos Vaitakiemio ir Pristavonių mokyklos (2013 m.).
Šiuo metu kalbama ir apie Vidugirių mokyklos uždarymą.
Lenkijos politikai teigė, kad mokyklos uždaromos, nes jose mažėja mokinių. Tačiau nutylimas faktas, kad tai švietimo reformos pasekmė. Aštuonmetės buvo pakeistos šešiametėmis, įkurtos gimnazijos.
Antai 2005 m. į pradėjusią Seinuose veikti lietuvišką „Žiburio“ mokyklą pirmaisiais metais atėjo 64 mokiniai. Kiti moksleiviai iš uždarytų mokyklų pateko į lenkiškas mokyklas ir pagerino jų „demografinius rodiklius“.
Lenkijos lietuvių padėtis rodo, kad už Tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymą kur kas svarbesni yra kiti teisės aktai, kurie lemia arba galėtų nulemti lietuviškų mokyklų išlikimą.
Šias problemas tikrai paprasčiau būtų spręsti, jeigu valstybė padėtų išsaugoti lietuvių kultūros paveldą, finansuotų vadovėlių leidybą, operatyviau reaguotų į diskriminacijos atvejus.
(Pabaiga)
