Tęsiame pasakojimą apie įspūdingą jotvingių tvirtovę Eglinėje.
Rytinėje piliakalnio pusėje, jo papėdėje, skendi Judickų sodyba (šiuo metu savininkas yra kitas).
Jei būtum čia atvykęs prieš 30 metų arba daugiau, šio piliakalnio šeimininkas Jonas Judickas ne vieną legendą ir istoriją tau būtų paporinęs.
Jis pasakodavo, kad per vadinamuosius „švedų karus“ (1655 m.) šioje vietoje žuvo žymus ateivių iš užjūrio karvedys ir jo garbei švedai supylė milžinišką pilkapį, po kuriuo ilsisi to karvedžio palaikai.
Kita jo pasekta legenda yra romantiškesnė.
Čia kažkada stovėjęs vienuolynas, kuriame gyvenę pamaldūs vienuoliai ir vienuolės.
Vienąkart vienuolyno abatas pasiuntė vienuolę ir vienuolį į Seinus druskos parnešti.
Keliavo jiedu ten ir atgal. Kai jau buvo labai arti ir matėsi vienuolyno bažnyčios bokštai, užėjo audra. Vienuoliai pasislėpė į šieno kupetą.
To ir laukė nelabasis, kuriam pavyko šiuodu sugundyti.
Praėjus audrai vienuolis ir vienuolė, susigėdę ir kupini baimės, sugrįžo į vienuolyną.
Apie padarytą nuodėmę niekam neprasitarė, bet nuo Aukščiausiojo juk nepasislėpsi.
Tą pačią naktį vėl iškilo audra, žemė sudrebėjo.
Bažnyčios ir vienuolyno sienos pradėjo griūti, kol galiausiai visi pastatai prasmego po žeme.
Žmonės pasakodavo, kad numetus akmenį į pilies ansamblio gilią daubą, galima išgirsti nugrimzdusios bažnyčios varpus.
„Aš, norėdamas įsitikintai, ar tai tiesa, – pasakodavęs Jonas Judickas, – ne kartą į tą duobę mėtydavau akmenis, bet kažkaip varpų neteko išgirsti“.
Nuo Eglinės iki Šiurpilio, Osinkių, Klevų ir Rudaminos piliakalnių yra maždaug 20 kilometrų.
Jotvingiai statydavo pilis tokiu atstumu, kad per valandą raitas pasiuntinys galėtų nunešti žinią iki kaimyninės, arba sukūrus laužą vieno piliakalnio viršūnėje, liepsna ir dūmai matytųsi visuose, esančiuose kaimynystėje.
Lemtingas jotvingiams buvo XIII amžius.
Kryžiuočiai, užvaldę prūsų žemes, pradėjo aršius žygius prieš jotvingius. Jotvingių ir Ordino karas truko ketverius metus (1279–1283).
Jotvingių narsą pažino ir gerbė jų atkakliausi priešai:
„Užkariavus iš Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės visas Prūsijos žemės gentis, beliko vienui viena, bet visų galingiausioji, būtent sūduviai, kuriuos broliai narsiai puolė, ne tiek pasikliaudami žmogaus drąsa ir gausia kariuomene, kiek dieviška pagalba, nes žinojo, kad Viešpats yra mokęs, jog aukojant auką, privalu aukoti ne tik galvą ar kurią kitą kūno dalį, bet ir uodegą“ (Petras Dusburgietis).
„Prūsų žemės kronikoje“ rašoma: „<…> Brolis Mangoldas, magistras, norėdamas, kad kovos su sūduviais, narsiai jo pirmtakų pradėtos, jo vadovavimo metais ne tik nesilpnėtų, bet kasdien stiprėtų, subūrė visą savo kariuomenę ir grabnyčių dieną įsiveržė į Sūduvos valsčių <…>“.
1283 metais karo pavojaus ugnies signalai suliepsnojo ne ant visų pilių, ugnies grandinė neperšoko per Nemuną. Užgeso kažkur ties Rudamina.
Į savo brolių, jotvingių, šauksmą neatsiliepė tarpusavy susivaidiję Lietuvos kunigaikščiai. Kryžiuočiai vieną po kitos užiminėjo jotvingių pilaites.
**
Po daugelio šimtmečių, Lietuvai ir Lenkijai atgavus nepriklausomybę, audringi įvykiai neaplenkė Eglinės.
– Mūsų sodyboje, – pasakodavo Jonas Judickas, – buvo apsistoję lenkų kareiviai, o pas Žebrauskus – lietuviai. Kartą lenkai, apsvaigę nuo naminės, nutarė „litvinus“ išvyti iš Eglinės.
Užtraukę „My, pierwsza brygada“ nužygiavo Žebrauskų sodybos link.
Po neilgai trukusio susišaudymo jie grįžo, nešini devyniais nukautais ir sužeistais draugais.
Mūšiams nutilus, buvo nutiesta vadinamoji demarkacinė linija.
Lenkai vietiniams lietuviams pažadėjo dovanoti po kelis kilogramus cukraus, jei sutiksią, kad jų kaimas atitektų Lenkijai.
Kai kas ėmė ir susigundė.
Lenkuojantys keli kaimo gyventojai kareivius apvedė aplink kaimą, ir tie pažymėjo demarkacinę liniją pušinėmis kartimis.
„Tik pažiūrėkite į žemėlapį, – sakydavo Jonas Judickas, – mūsų kaimas aiškiai išsikišęs į Lietuvos teritoriją.
Pagal planą Kerzono linija siena turėjo eiti pro Vaiponios Kadišius, Rutkauskus, o iš čia – tiesiai į Maidoną.
Eglinė turėjo atitekti Lietuvai…“
O štai dar viena istorija, išgirsta iš Jono Judicko lūpų.
1941-ųjų pavasarį prie piliakalnio privažiavo žaliai nudažytas vokiečių visureigis karinis automobilis.
Iš jo išlipo vokiečių majoras, atidarė automobilio dureles ir pagarbiai išleido kažkokį augalotą, senyvą vyriškį, avintį aukštaauliais batais ir dėvintį odiniu lietpalčiu.
Jis atsegė lietpalčio skverną, ir iš kišenės išsitraukęs sidabrinį portsigarą pavaišino Judicką kvapniu cigaru.
Vokiečių karininkai, pasižvalgę po apylinkę, pakilo į piliakalnio viršūnę, kažką vienas kitam rodė, kažką aiškino, pagaliau nulipo nuo kalno, ir pasakę „Aufiedersehen!“ išvažiavo.
Bet po kelių savaičių atidundėjo sunkvežimiai, pilni kareivių, kastuvų ir visokių kitokių įrankių.
Niekieno leidimo neatsiklausę pradėjo kasti rytinėje piliakalnio papėdėje.
Iš pradžių darbas ėjo sklandžiai, bet apie pusmetrį žemiau dirvono žemė pasirodė suslėgta, kieta, pasipriešino niekuomet nepurentas molis ir akmenys.
Tuometjie atsivežėpneumatinį kūjį.
Kareiviai dirbo be paliovos, dieną ir naktį, rausė urvą po piliakalniu, kasė duobę viršukalnyje.
Jie paėmė ir kieme gulėjusią medieną, kuri buvo paruošta kluono statybai.
**
Po Antrojo pasaulinio karo Eglinė liko Lenkijoje.
Jotvingių tvirtovė nebuvo vietinių lietuvių užmiršta.
Čia jie rengė kultūrinius renginius, ansamblių sąskrydžius ir kt.
Prieš keliolika metų prie šio piliakalnio vykdavo Poezijos pavasario renginiai, skambėjo poetų eilės, degė laužai, aidėjo lietuviškos patriotinės dainos.
Prie Eglinės piliakalnio verta atvykti, pamąstyti apie praeities įvykius, apie narsiausios iš narsiausių baltų genties likimą.
