Po įtempto, viso pasaulio stebėto skrydžio į Žemę sėkmingai sugrįžo Artemis II astronautai. Kapsulė su įgula nusileido Ramiajame vandenyne 2026 m. balandžio 11 d., apie 19:42 Lietuvos laiku (16:42 UTC) – taip užbaigdama vieną svarbiausių pastarųjų dešimtmečių pilotuojamų kosminių skrydžių.
„Artemis II“ – tai pirmasis nuo Apollo 17 (1972 m.) laikų žmonių skrydis aplink Mėnulį. Po daugiau nei penkiasdešimties metų pertraukos žmonija vėl peržengė žemosios Žemės orbitos ribą ir sugrįžo į vadinamąją gilųją kosminę erdvę – regioną, kuriame nebeveikia įprasti orbitiniai skrydžių režimai.
Šios istorinės misijos įgulą sudarė keturi astronautai: misijos vadas Reidis Vaizmenas (Reid Wiseman), pilotas Viktoras Gloveris (Victor Glover), misijos specialistė Kristina Koch (Christina Koch) ir Kanados kosmoso agentūros atstovas Džeremis Hansenas (Jeremy Hansen). Tai – pirmoji tokia įvairi įgula „Artemis“ programoje, simbolizuojanti platesnį tarptautinį bendradarbiavimą.
Keturi astronautai, skridę Orion erdvėlaiviu, per kelias dienas trukusį skrydį atliko svarbiausius būsimiems nusileidimams reikalingus bandymus. Skrydžio metu buvo tikrinamos gyvybės palaikymo sistemos, ryšys dideliais atstumais, orientacijos ir trajektorijos valdymas, taip pat įgulos darbas ilgalaikėje izoliacijoje.
Skirtingai nei „Apollo“ laikais, šis skrydis nebuvo skirtas vien tik pasiekti Mėnulį. Pagrindinis tikslas – patikrinti, ar visa sistema, kurią sudaro erdvėlaivis, žmonės ir valdymo infrastruktūra, gali veikti patikimai ilgesnėje misijoje. Būtent todėl NASA šią misiją vertina kaip esminį etapą prieš būsimą žmonių išsilaipinimą Mėnulyje.
Didžiausias išbandymas astronautų laukė sugrįžimo metu. Į Žemės atmosferą „Orion“ kapsulė įskriejo maždaug 11 km/s greičiu – tai gerokai daugiau nei grįžtant iš įprastos orbitos. Dėl to šiluminis skydas turėjo atlaikyti itin didelę apkrovą: temperatūra aplink kapsulę siekė kelis tūkstančius laipsnių. Šiame etape buvo tikrinama ne tik medžiagų patikimumas, bet ir skrydžio valdymo tikslumas, nes net nedidelis nuokrypis galėtų turėti rimtų pasekmių.
Sėkmingas nusileidimas vandenyne patvirtino, kad pagrindinės technologinės grandys veikia taip, kaip numatyta. Tai reiškia, kad žmonių skrydžiai į Mėnulio orbitą nebėra vien teorinė galimybė, o praktiškai patikrinta realybė.
„Artemis II“ reikšmė neapsiriboja vien šiuo skrydžiu. Tai kartu ir simbolinis, ir praktinis lūžis: pirmasis pilotuojamas skrydis už žemosios orbitos ribų per daugiau nei 50 metų; patvirtinta, kad žmonės gali saugiai veikti Mėnulio aplinkoje; sudarytos sąlygos pereiti prie kito etapo – nusileidimo Mėnulyje.
Kas toliau?
Kitą Artemis III skrydį numatoma surengti 2027 metais. Tai turėtų būti žmonių išsilaipinimas Mėnulyje. Numatyta, kad astronautai leisis Mėnulio pietinio ašigalio srityje, kur tikimasi rasti vandens ledą – svarbų išteklį žmogaus ilgalaikiam buvimui Mėnulyje.
Po to seks Artemis IV skrydis, kuris yra numatytas apie 2028 metus. Jos tikslas – pradėti Mėnulio orbitinės stoties „Gateway“ kūrimą. Ši stotis taps tarpine baze tarp Žemės ir Mėnulio, leidžiančia rengti sudėtingesnes ir ilgesnes ekspedicijas.
Dar viena svarbi misija – Artemis V – numatyta surengti apie 2029–2030 metus. Ji turėtų būti dar vienas nusileidimas Mėnulyje, kartu išplečiant tyrimų infrastruktūrą ir pasirengimą nuolatiniam žmogaus buvimui.
Iki 2030 metų „Artemis“ programa iš bandymų ir pirmųjų žingsnių etapo turėtų pereiti į nuoseklios plėtros tarpsnį – kai skrydžiai į Mėnulį tampa ne pavieniais įvykiais, o nuolatine žmonijos veikla.
