A. Navys, M. Sėjūnas. Strateginis JAV (ne)pralaimėjimas Irane

Velykinė pilnatis ir degalų kainų augimas, nežinia, kuris labiau, iššaukęs paūmėjimus ne tik politikų, bet ir įvairių ekspertų galvose, šiąnakt Lietuvos laiku paveikė ir abi Artimuosiuose Rytuose kariaujančias puses: tiek JAV, tiek Iranas švenčia „šimtaprocentines“ pergales vienas prieš kitą.

Persų ajatolų režimo teigimu, milijoninės minios, apimtos begalinės meilės savo prižiūrėtojams, išėjo išreikšti palaikymą ir pagarbą už režimo galimybę engti savo tautiečius toliau.

Tuo tarpu demokratijos kalvės vadovas, Donaldas Trampas, dar prieš dieną grasinęs Teheranui sunkiai su demokratija suderinamu „visišku civilizacijos“ sunaikinimu, džiaugėsi absoliučia JAV pergale ir dviejų savaičių trukmės paliaubomis, kurių metu esą bus visiškai laisvai atvertas Hormūzo sąsiauris.

Išsyk po šios žinios naftos ateities sandorių kainos krito daugiau kaip 10 procentų. „Nuostabios taikos“ iliuzija vienus įvairiausio plauko žinovus, kurie dar pieš valandą komerciniais ir savireklamos tikslais sistemiškai kėlė paniką, pripildė nesuvokiamu optimizmu dėl stebuklingos pasaulinės ekonomikos atsigavimo per keletą savaičių argumentuojant per naktį 200 punktų į viršų šovusiu JAV pagrindiniu akcijų indeksu (tiksliau jo ateities sandoriu).

Kitus gi, „įprastus įtariamuosius“, Irano pasiūlytas dešimties punktų taikos planas su nauja jėga motyvavo užpildyti savo paskyras totalios katastrofos, visuotinio kolapso ir trečiojo pasaulinio karo pradžios pranašystėmis, eilinį kartą siekiant skaitytoją paversti nemąstančiu, įsiaudrinusiu, pasimetusiu, nemirksinčiu, nuo kraujo spaudimo įraudusiu ir per informacinio rūko debesį rytojaus nebematančiu vartotoju.

Vartotoju, kurio balsas, euras, nuomonė emocinio protrūkio pasekmėje nuguls jį įtakojančio personažo sąskaitoje. Sekėjai, kaip visada, medžiojami taikant į emociškai jautriausių grupių vietas, pririšant prie juos „kabinančios“ ar dirginančios informacijos.

Šiuo ne itin moraliu amatu užsiima vis daugiau gražiai pasipuošusių politikų nelabai švariomis apykaklėmis, ir nebūtinai Lietuvoje.

Taigi, JAV laimėjo ar pralaimėjo Irane?

Pirma, ir, svarbiausia, karas nesibaigė, paskelbtos dviejų savaičių paliaubos neturi konkretaus atskaitos taško nuo kada jos prasidės, Irano dronai ir raketos vis dar atakuoja Izraelį ir, tiesą pasakius, aplinkines arabų šalis.

Antra, viešuose šaltiniuose skelbiamas 2 mln. JAV dolerių už laivą, plaukiantį pro Hormūzo sąsiaurį, mokestis Iranui ir Omanui, skirtas atstatyti sugriautą infrastruktūrą nėra kai kurių labai garsių ir noriai cituojamų rašytojų jau įvardintas strateginis JAV pralaimėjimas.

Anaiptol. Jeigu dėl tokio mokesčio iš tiesų bus sutarta (kas galimai būtų tarptautinės teisės pažeidimas, bet į ją, jau įprasta, paprastai nusivalomos kojos), JAV ir Irano sudaužytos naftos ir dujų infrastruktūros atstatymo kaštai iš esmės bus perkelti ant naftą eksportuojančių ir / arba ją perkančių šalių pečių.

Turint galvoje plane siūlomas nuimti Iranui naftos pardavimo sankcijas, yra ir net labai didelė tikimybė, kad ta našta guls ant eksportuojančiųjų pečių.

Trečia, Irano jūriniai, oro pajėgų ir vadovavimo pajėgumai karine prasme buvo iš esmės sulyginti su žeme ar jūros paviršiumi (gal reiktų sakyti, dugnu).

Šioje vietoje, mums regisi, yra svarbu suprasti vieną dalyką – JAV neturėjo tikslo okupuoti Iraną ar pakeisti jo režimą.

JAV tikslus Artimuosiuose Rytuose atspindi nauja šalies strategija, kuri per pastaruosius dešimt metų radikaliai transformavosi.

Nors viešojoje erdvėje dažnai mirga skambios antraštės apie JAV „pasitraukimą“ iš regiono, tačiau šis pasitraukimas nėra toks, kokį įsivaizduoja įprastiniai jūtūb kanalo komentuotojai.

Nuo fizinio / teritorinio karinio dominavimo pereinama prie netiesioginio įtakos modelio, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka energetinių išteklių eksportas, įtaka rinkoms ir, esant reikalui, ribotas karinės galios panaudojimas, kurį ir matome.

2010 metais JAV turėjo apie 250 000 karių Artimuosiuose Rytuose, iš kurių apie 150 000 buvo dislokuota Irake, dar apie 100 000 Afganistane. Regione Jungtinės Valstijos veikė turėdamos kelis šimtus karinių bazių ir logistikos objektų.

Anuomet tai reiškė karinę kontrolę ir teritorinį dominavimą regione. Bet padėtis pasikeitė pastaraisiais metais, Baltiesiems rūmams viešai įvardijus naują grėsmių hierarchiją.

Numeris vienas – Kinija: sisteminis konkurentas ekonomikoje, technologijų, karinės pramonės srityje, Indijos – Ramiojo vandenyno regione, taip pat ir dėl Taivano.

Numeris du – Rusija: tiesioginė karinė, branduolinė ir regioninio destabilizavimo grėsmė Europoje, NATO rytiniam flangui, veikiant hibridinėmis priemones. Naujausiuose JAV strateginiuose dokumentuose matyti, kad nors Rusija tebelaikoma pavojinga, JAV pasaulinėje prioritetų skalėje ji nebelaikoma pavojingesne už Kiniją.

Numeris trys – Iranas ir Šiaurės Korėja: regioninė grėsmė, raketų, dronų, branduolinių pajėgumų kūrimo, panaudojimo ir šantažo faktorius.

Visos minėtos grėsmės svarbios JAV, tačiau jos verčia Valstijas skaidyti ir skirstyti resursus tarp Europos, Artimųjų Rytų ir Azijos.

Remiantis nauja saugumo doktrina, JAV Artimųjų Rytų regione pasirengusi išlaikyti „tik“ apie 30 000–40 000 karių, pagrindinės bazės yra sutelktos strateginiuose taškuose – Katare, Bahreine, Kuveite ir dalinai Irake bei Sirijoje.

Šie bendri pajėgumai regione yra daugiau nei šešis kartus mažesni nei prieš 15 metų.

Tuo pačiu laikotarpiu JAV savo karinę galią didino Indijos – Ramiojo vandenyno regione, kur karių skaičius išaugo nuo daugiau nei 70 000 2010 metais iki daugiau nei 110 000 2025 metais. Rotacinės pajėgos sudaro dar papildomai apie 100 000 karių. Karo mašiną aptarnauja apie 200 000 civilių.

Oficialiai skelbiama, jog JAV Kinijos atgrasymui skiria pajėgas, kurias apima arti pusės milijono karių ir civilių kontingentas.

Šiuos skaičius vardiname, kad būtų galima aiškiai suvokti, kokie kvailoki yra svaičiojimai skelbiant, jog JAV užsidarė, rūpinasi tik pabėgėliais ir reikalais šalies viduje.

Skaičiai byloja visiškai priešingą veikimo modelį – aktyvų veikimą už savo šalies ribų, JAV įtakos ir dominavimo pasaulyje atkūrimą. „Amerika visų pirma“ reiškia, jog interesai, kurių siekia Vašingtonas yra išskirtinai Amerikos gerovei. Amerika – aukščiau už visus kitus! Kažkur labai girdėta…

Kitas dalykas, kurio niekaip nenori pripažinti liūdną krachą Vašingtonui buriantys politpatologai yra energetinė JAV revoliucija, kuri iš esmės pakeitė šalies globalios galios logiką. 2005 metais JAV importavo apie 60 procentų suvartojamos naftos, o tai reiškė, jog Artimųjų Rytų stabilumas buvo tiesiogiai susijęs su JAV ekonominiu saugumu, tačiau situacija radikaliai pasikeitė po skalūnų naftos ir dujų technologijų proveržio.

Pagal JAV energetikos statistikos duomenis, 2023–2025 metais JAV naftos gavyba siekė apie 12–13 milijonų barelių per dieną, tai padarė ją viena didžiausių pasaulio gamintojų, konkuruojančia su Saudo Arabija ir Rusija, o kai kuriais mėnesiais JAV netgi buvo didžiausia naftos gamintoja pasaulyje.

Tuo pačiu JAV (iš beveik nulinio lygio eksportuotojos) tapo didžiausia suskystintų gamtinių dujų eksportuotoja pasaulyje: 2024–2025 metais SGD eksportas siekė apie 90–100 milijardų kubinių metrų per metus, iš kurių apie 60–70 procentų buvo eksportuojama į Europą, tai reiškia, kad JAV ne tik tapo energetiškai nepriklausoma, bet ir pavirto į globalų energijos tiekėją.

Tai pirmas kartas per 80 metų, kai JAV energetinė strategija nebėra priklausoma nuo Artimųjų Rytų stabilumo.

Ir jei visai atvirai, tai mes tikrai nematome nieko bloga, kad rusiškas dujas Europoje pakeitė amerikietiškos. Iki 2022 Rusijos invazijos į Ukrainą Europos Sąjunga importuodavo apie 150 milijardų kubinių metrų dujų per metus iš Rusijos, tačiau šis srautas iki šių metų pradžios sumažėjo iki mažiau nei 50 milijardų kubinių metrų, o kai kuriose šalyse praktiškai nusinulino.

Taigi, JAV ne tik padėjo stabilizuoti Europos energetinę sistemą, bet ir įgijo reikšmingą politinį svertą. Karo Ukrainoje metu JAV uždirbo milijardus iš energijos eksporto, sumažino Rusijos įtaką, tapo strateginiu energetiniu partneriu Europai.

Tokiu būdu JAV sumažino ir pagrindinio pasaulinės naftos pasiūlos reguliatoriaus – OPEC įtaką, kuris, dalyvaujant Rusijai, atsisakė didinti naftos gavybą, maloniai prašant Trampo pirmtakui Baidenui. O didelių kainų reikėjo kariaujančiai Rusijai.

Prisiminkime, kaip pirmaisiais Kremliaus agresijos metais šoko degalų kainos, o tanklaivius tyčia/netyčia apšaudė Irano remiami Jemeno hučiai, todėl laivai į Europą plaukė ne per Sueco kanalą, o aplink visą Afrikos žemyną.

Rusijos sąjungininko Irano remiamos teroristinės grupuotės buvo ir lieka visą pasaulį destabilizuojančiu faktoriumi.

Beje, JAV karas Irane apnuogino pačią jautriausią viso pasaulio ekonomikos vietą – Hormūzo sąsiaurį. Iranas ir kiti jo remiami teroristai labai lengvai viena ranka gali už gerklės laikyti viso pasaulio rinkas ir gerbūvį, ir ne JAV ar Irano kaltė, kad popierinės deklaracijos yra taip toli nuo realybės – beatodairiškai vartojamo iškastinio kuro ir visų mūsų priklausomybės nuo jo.

Žiūrint atsimerkus ir iš toliau, nereikia būti geopolitikos guru, kad suprastum jau ne pirmus metus besidėliojantį paveikslėlį: JAV siekia tapti pagrindiniu kontroliuojančiu energetiniu žaidėju pasaulyje.

Vienas iš sprendimo raktų – Irano keliamų problemų klausimas, ir kada jį spręsti, jei ne dabar, kai ištikimiausio Teherano partnerio – Rusijos energetinės įmonės kasdien lekia į orą.

Pasikartosime: Iranas JAV strategijoje nėra traktuojamas kaip objektas, kurį reikia „užimti“ ar „nugalėti“ klasikinio karo prasme, bet kaip ilgalaikė struktūrinė grėsmė, kurią reikia riboti, balansuoti ir atgrasyti. Bet koks bandymas vykdyti pilno masto karinę invaziją prieš Iraną virstų regioniniu karu su globaliomis ekonominėmis pasekmėmis.

Iranas turi apie 90 milijonų gyventojų, didelę, gynybai geografiškai itin palankią teritoriją, išvystytą raketinę programą, kuri apima tiek balistines, tiek sparnuotąsias raketas, bei plačiai išplėtotą regioninių partnerių tinklą, apimantį Libaną, Siriją, Iraką ir Jemeną.

Todėl JAV strategija Irano atžvilgiu remiasi ne tiesioginiu okupaciniu karu, o kelių instrumentų kombinacija: ekonominiu spaudimu, ribotomis karinėmis operacijomis (tiksliniai smūgiai), jo regioninių sąjungininkų silpninimu, atgrasymo mechanizmais.

Tai patvirtina ir vieši JAV gynybos struktūrų pareiškimai, kuriuose nuosekliai kartojama, kad Vašingtono tikslas nėra režimo pakeitimas, o grėsmės mažinimas.

Žiniasklaidos ir politikos kūlverstukai dažnai viešojoje erdvėje svaidosi įžvalgomis apie „greitą karinę operaciją“ prieš Iraną su tikslu jį okupuoti, tačiau tokia prielaida neatitinka nei karinės realybės, nei Pentagono planavimo logikos.

Vašingtonas – ne Maskva. Amerikiečiai nesiekia karo dėl kokio nors sveiku protu nepaaiškinamo tikslo, nepriklausomai nuo to, kas nekoordinuoto ir neadekvataus išeina iš Baltųjų rūmų šeimininko burnos.

Plėsdamos savo įtaką Artimuosiuose Rytuose JAV ketina ne tik uždėti savo ranką ant angliavandenilių srautą reguliuojančio kranelio. Tuo pačiu Amerika užtikrina savo karinių objektų bei sąjungininkų – Arabų šalių, ir ypatingai Izraelio, saugumą.

Neabejojame, kad artimiausioje perspektyvoje Vašingtonas veiks dar labiau didindamas savo energetinį svorį, įsisavinęs didžiausias pasaulyje Venesuelos juodojo aukso atsargas ir „išgelbėjęs krikščionis“ Nigerijoje.

Baigiant šią ilgoką apžvalgą negalime nepastebėti ir to, kad Arabijos pusiasalio šalių saugumo užtikrinimui jau leidžiami milijardai dolerių. Kaip skelbia „Wall Street Journal“, D. Trampo administracija patvirtino 7 mlrd. JAV dolerių vertės ginklų pardavimą Jungtiniams Arabų Emyratams.

Tai papildomas ginklų pardavimo trims Artimųjų Rytų šalims sandoris, kurio vertė jau viršija 16,5 mlrd. JAV dolerių.

Beje, Artimųjų Rytų šalys turi ką nusipirkti ir iš Ukrainos, kuri šiuo metu yra valstybė numeris vienas dronų karų pasaulyje.

Visa tai, ką dabar aptarėme, žinoma, nepuošia mūsų civilizacijos, kuri bemaž nepasistūmėjo moraliai į priekį nuo gūdžių inkvizicijos laikų, kuomet, pasimeldus, buvo einama žudyti „netikėlių“ Dievo vardu, iš tiesų siekiant prisigrobti ir įtvirtinti savo galią.

Kaip ir nepuošia mūsų visų nuolatinis kartojimas, kad Trampas išprotėjo, JAV karą pralaimėjo, Rusija ir Kinija laimėjo, NATO subyrėjo, o Lietuva buvo parduota kaip Aljanso patvorys.

Visos tos kalbos vertos tiek pat, kiek įrodinėjimai, esą Žemė yra plokščia, o Artemis II misija aplink Mėnulį su visais jos keturiais astronautais yra filmuojama naujųjų laikų Lynčo kažkokiame slaptame Holivudo angare.