2026 m. žiemos Olimpinės žaidynės baigėsi. Skaičiuojami šalių pasiekimai, iškovoti medaliai. Pažymima, kad šiose žaidynėse dalyvavo daugiausia sportininkų iš Lietuvos, aptariami jų pasiekimai, sėkmės ir nesėkmės, laimėjimai ir pralaimėjimai.
Bet man didžiausias pralaimėtojas šiose žaidynėse yra lietuvių kalba. Kalba, kuri yra be galo vaizdinga ir turtinga, labai graži, poetiška ir daininga. Tačiau iš vedėjų lūpų liejosi skurdi ar be galo skurdi kalba, tikra lietuvių kalbos iškamša.
Negana to, užteršta svetimžodžiais, kurie turi lietuviškus atitikmenis. Atkarpą, nuotolį, atstumą pakeitė distancija, vietų nebeliko – tik pozicijos, spartą išstūmė tempas, pažangą – progresas. Galimybės ir progos nebeteko jokių šansų būti ištartos. Kur buvo pagreitis – dabar jau spurtas, postūmis – impulsas.
Varžybas, rungtynes nušlavė testosterono pertekęs mačas. Nors dėl įvairovės sportininkai galėjo ne tik startuoti, finišuoti, bet ir pradėti bei užbaigti varžybas, rungtis. O kad favoritas užleistų vietą pirmaujančiam, pirmūnui – nė nesvajok. Ant pakylos lipti ne lygis, kas kita – ant podiumo.
Žavių, įsimintinų akimirkų neliko – tik momentai. Ištekliai išseko ir juos pakeitė resursai. Nustatyti, atpažinti nebemokame, tik identifikuoti. O ką jau bekalbėti apie tapatybę, savastį, tapusia identitetu. Gal todėl mūsų slidininkams buvo taip sunku šliuožti ir leistis, nes sudėtingas kraštovaizdžio paviršius tapo sudėtingu landšafto reljefu?
Ir tik Drukarovas, kurio gimtoji kalba ne lietuvių, dėl to nesutriko? Įprastas ]„nepaleisti varžovo iš akių“ virto „turėti vizualinį kontaktą su konkurentu“, dėl ko varžovas ir nutolo? Ir aukščiausius pasiekimus ima keisti minimalūs rezultatai… Ir t.t. ir pan. – viską ir išvardinti sunku, o klausyti buvo dar sunkiau.
Ir visa tai liejosi iš Nacionalinio transliuotojo kanalo. Kanalo, kurio viena iš priedermių – puoselėti lietuvių kalbą. Juk jeigu iš jo „lūpų“ liejasi taip sudarkyta ir nuskurdinta kalba, ko norėti iš kitų? Ir kokį poveikį tai daro klausytojams, žiūrovams? Kas LRT rūpinasi vedančiųjų, žurnalistų kalba, ar yra kokie reikalavimai jiems dėl kalbos? Panašu, kad ne.
Kartą, jau senokai, gal prieš 15 metų teko viename renginyje (atsiprašau – myytinge) klausytis vienos Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojos pranešimo. Iki šiol atsimenu tą begalinio susižavėjimo ir palaimos būseną girdint taisyklingą (bet ne dirbtinai pabrėžtinai taisyklingą, o lyg tai būtų įgimta), turtingą žodynu jos lietuvių kalbą. Net turinys buvo nebesvarbu – tiesiog buvo labai gera klausytis tos kalbos. Lyg miškas oštų, paukščiai čiulbėtų, vanduo čiurlentų, lapai šiurentų… Daugiau niekada taip gražiai lietuviškai kalbant negirdėjau.
Ar dar begirdėsiu?..
Puikus, teisingas straipsnis. Jau senokai tai vyksta. Ypač patinka akinama šviesa, gundoma šypsena, triuškinama pergalė … 🙂 Pridėkime dar įvairiausius įrankius, žmogiškuosius resursus ir t.t., ir t.t.
NACI-onalinio TRANS-liuotojo KAN-alo … 🙂 🙂 🙂
ir ką bepridurt, – net ne juokas, o visas žvengas –
žvinglys /pagal taisykl./ … … …pro IŽDO grobuonis /toliVizijoj/
liejasi 🙁 🙁 🙁
Ar tai sporto žurnalistai? Kur jie studijavo ir kas buvo jų dėstytojai? Matyt, tokie patys. Ačiū autoriui už reikalingą straipsnį.
Reikėtų, kad kas nors parašytų apie lrt žurnalistų kalbą. Rašomąją,- taip pat.
Atkreipčiau dėmesį ir į tai, kad lietuvių kalba yra ne tik žodžiai, bet ir garsų juos tariant skambesys. Būtent šio lietuvių kalbos garsų skambesio ir pradedama pasigesti jau net iš LRT diktorių, laidų vedėjų, žurnalistų. Dažnai pašnekovai kalba lietuviškiau žodžių garsams skambant už laidas vedančius, pašnekovus kalbinančius minėtų pareigų LRT darbuotojus. Vis labiau LRT laidose darbuotojų lietuvių kalbos žodžiai ištariami ‘duslesniais’, šnabždančiais (gal anglų, lenkų) kalbų garsais. Taip lietuvių kalba praranda skambumą, grožį.
Labai teisingai pastebėta – lietuviškus žodžius galima ištarti lietuviškai (gražiai) ir nelietuviškai
yra gi tokia Lietuvių kalbos komisija ir dar Žurnalistų etikos komisija
Minimų įstaigų funkcija kita. Tai turėtų rūpėti Kalbos inspekcijai, laukiančiai pranešimų raštu. Kažin, ar toks geras straipsnis juos pasieks ir ar tai jie laikys kaip kreipimąsi į juos.
Ir vis tik buvo tarp Olimpiadą komentavusių vienas komentatorius, kurio visada malonu klausytis – Maksimas Vojevodinas. Gimtoji kalba jo tikrai ne lietuvių, tačiau komentuoja sportą visa galva aukščiau už lietuvius: turtingas lietuvių kalbos žodynas, vaizdingi posakiai. Pagarba (o gal „respektas”?) Jam už tai.
Mano mintis ne kalbotyrinė , o apie norvegų tautos išskirtinumą : dvi sniegines olimpiadas jie——nugalėtojai. Mažos tautos atstovai apnešė, aplenkė , apžaidė milžiniškų valstybių rinktines . Vikingų vaikaičiai !
Ko gi jūs čia visi aršiai užsipuolat vargšus eilinius žiniapurslų pūtėjus, kurie pluša už centą, vos spėdami apsižiūrėti, kad tik nepūstelėtų prieš vėją? O va prieš keletą metų garbingojo Universitas Vilnenesis berods Komunikacijų katedros akademinės mokslininkės dirbo užsakytą europinį darbą – pataisyti lietuvių kalbą, kad nebūtų supriešintos vyriška ir moteriška giminės (pvz. geras – gera), o būtų lygios ir vienodos, kaip anglų k. (he is good – she is good). Kai apie tą jų darbą buvo paskelbta internete, visa Lietuva juokėsi, tada mokslininkės atsiliepė – nienko nieko, dirbsim toliau, čia dar netobulas variantas. Jos dirba, tamsi Lietuva susijuokė ir pamiršo, tik kartais prisimena kokį naujadarą, pvz.,žmogus – žmoga. Tai va žiniapurslų pūtėjai nežino, kas čia toliau bus, tai kol kas ir rašo inovatyviai neidentifikuiodami nacionalinio identiteto.