Valstybinės augalininkystės tarnybos darbuotojų korupcijos byloje specialiojo liudytojo statusu įtraukus parlamentarus Saulių Skvernelį ir Kazimierą Starkevičių, viešoje erdvėje prasidėjo diskusijos, kiek teisėsauga gali nukrypti nuo konstitucinių žmogaus teisių (Konstitucijos 21,22 str.), kai tas žmogus yra viešasis asmuo.
Neturint objektyvių teisinių orientyrų dėl viešojo asmens svarbos visuomenėje, diskusijose dažnai nukrypstama į kraštutinumus. Tai nuopelnais nepagrįstą imunitetą, arba nepagrįstai paminamą žmogaus orumą.
Žmogui, kuriam pagal bendruomeninį pasidalinimą darbais patikėta tvarkyti vienus ar kitus bendruosius reikalus, pagal visuomeninį interesą, protingumo bruožus bei dorovinius principus, neturėtų būti teikiama jokių teisinių privilegijų.
Tuo pačiu dėl žmogui patikėtų viešųjų funkcijų neturėtų būti rengiami jo ir ypač jo artimųjų orumą žeminantys išpuoliai. Taip pat negalima pažeisti žmogaus nebaudžiamumo išlygos. Nėra atsakomybės be kaltės, nėra kaltės be pažeidimo.
Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo bruožais, žmogus vertintinas ne pagal tai, kokios patikėtos jam darbinės funkcijos, o kokie jo veiklos rezultatai, t. y. ar jis funkcinis lyderis, ar – atsilikėlis.
Įteisintas parazitas
Kodėl pagal dabartinę mūsų valstybingumo praktiką viešąjį asmenį galima pripažinti įteisintu parazitu? Neieškant užslėptų parazitavimo pavyzdžių, pakanka paskaityti LR Civilinio kodekso 6.271 ir 6.272 straipsnius. Pagal juos už viešųjų asmenų kaltomis veikomis padarytą žalą atsako mokesčių mokėtojai. Kažin ar kam kyla abejonių, jog tai įteisintas parazitavimas.
Kuo, jei ne patyčių centru teisėsaugininkų ir žurnalistų pastangomis pavirsta viešasis asmuo ir jo artimieji (tėvai, sutuoktinis, vaikai, kurie nėra viešieji asmenys) tuo atveju, jeigu kas nors ant jų meta įtarimų šešėlį.
Pagal prielaidas („galimai“), o ne pagal faktus ir įkalčius tąsomi tų žmonių asmenvardžiai ištisomis savaitėmis po žiniasklaidos priemones. Tarkime, kad viešasis asmuo tam psichologiškai kažkiek pasirengęs, bet kokius pragarus turi iškęsti artimieji, ypač vaikai.
Svarbu tai, kad įtarimams nepasitvirtinus, įstatymais nenumatytas žmonėms padarytos moralinės žalos joks tikras kompensavimas.
Manau, kad dėl tokios valstybinės antikultūros į valstybės tarnybą vengia eiti savigarbos nepraradę žmonės. Kas gali paneigti, kad viešaisiais asmenimis sutinka tapti tik pavieniai idealistai arba gaujų nariai. Jų tikslas – savanaudiškas pasinaudojimas visuomenės nevaldomu disponavimu viešaisiais ištekliais.
Ką prarastų tauta ir valstybė, jeigu mes atsisakytume to viduramžiško papročio viešajam asmeniui taikyti išskirtinumo sąlygas? Pabandykime įsivaizduoti, kad viešieji asmenys laikomi lygiateisiais su kitais piliečiais.
Tuo atveju viešasis asmuo, pavyzdžiui, nuo biudžeto pildytojo skiriasi tik tuo, kad jis pagal savo darbines funkcijas rengia atitinkamos dalies biudžeto lėšų panaudojimą viešiesiems interesams tenkinti arba atlieka kitas viešąsias funkcijas (pavyzdžiui, užtikrina viešąją tvarką, rengia tautos švietimą).
Tačiau tokios funkcijos keltų žymiai mažiau savanaudiškų paskatų, jeigu patikėtomis biudžeto lėšomis viešieji asmuo ne disponuotų, o jas administruotų.
Administruojant tautos vertybes, kiekvienas pilietis turėtų teisę nustatyta tvarka ginti viešąjį interesą, esant pagrįstų įtarimų dėl netikslingo ar neteisėto visuomeninių vertybių administravimo.
Šiuo atveju viešojo asmens atsakomybė būtų adekvati civilinei atsakomybei už netinkamą svetimo turto administravimą. Ar kartais jums neprimena susidorojimo su politiniais konkurentais deklaruojama politinė atsakomybė, kai siekiama žmogų nubausti, nenustačius jo kaltės pagal kokį nors tikrą pažeidimą?
